Prekybos tinkluose maisto produktams taikoma vienoda kainodara, tačiau to paties tinklo atskiruose prekybos centruose kainos gali skirtis.
Didiesiems tinklams nepriklausančiose parduotuvėse dauguma maisto produktų kainuoja brangiau. O patys brangiausi maisto produktai pardavinėjami turguose – kartais to paties produkto, kuriuo prekiaujama ir prekybos centruose, kainos skirtumas gali sudaryti ir kelis litus. Tokias apytikres išvadas padarė „Respublika“, atlikusi mažą žurnalistinį tyrimą.
Kainodara priklauso nuo vietovės
Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis „Respublikai“ sakė, kad kainodara yra prekybininkų komercinė paslaptis, todėl sutiko atskleisti tik mažą dalį jos subtilybių.
„Daug kas mano, kad provincijoje prekės kainuoja mažiau nei didžiuosiuose miestuose. Ypač, sakykime, nei ekonomiškai stipresniuose Vilniuje ar Klaipėdoje. Bet kalbos apie provinciją tėra mitas. Kita vertus, iš tiesų kainas nustatome atsižvelgdami į vietovę. O jei dar tiksliau į toje vietovėje gyvenančių žmonių perkamąją galią. Jei ji mažesnė - taikome šiek tiek mažesnes kainas. Jei didesnė - atitinkamos ir kainos. Tačiau provincija čia niekuo dėta“, - pasakojo D.Ryliškis.
Anot jo, žmonių perkamoji galia gali skirtis netgi to paties miesto rajonuose. „Todėl viename mikrorajone esančiose parduotuvėse maisto produktų kaina gali būti vienokia, kituose - kitokia. Tiesa, tas skirtumas nėra toks didelis, kad jį iškart pastebėtum“, - teigė „Norfos“ atstovas.
Jis paneigė nuomonę, kad, kaip mano ne vienas pirkėjas, mažiausios kainos yra didžiausiose tinklo parduotuvėse „Hyper Norfa“, „Be Hyper“, „Norfa“ dar turi S, XL ir XXL dydžio parduotuves. Bet, jau minėjau, maisto produktų kainos nuo parduotuvės dydžio nepriklauso. Jos priklauso daugiausia nuo gyventojų perkamosios galios“, - pakartojo D. Ryliškis.
Provincijoje – savi dėsniai
Anot bendrovės „Maxima LT“ Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorės Linos Muižienės, jos atstovaujamame prekybos tinkle taikoma vienoda kainodara.
„Skirtumų skirtingose parduotuvėse gali atsirasti dėl tam tikrų priežasčių. Pavyzdžiui, mažesniuose miesteliuose tam tikrų produktų kainos konkrečiu laikotarpiu gali būti mažesnės dėl to, kad tų prekių likučiai parduotuvėje yra dideli ir iki galiojimo termino pabaigos prekės nebus realizuotos. Tokiu atveju prekė atpiginama, kad nereikėtų paskui jos išmesti“, - tvirtino „Maxima LT“ atstovė.
Anot L. Muižienės, vienodo lygio (X, XX ar XXX) parduotuvėse visoje Lietuvoje siūlomas tas pats asortimentas, mažesniuose miestuose, kur žmonių perkamoji galia ir poreikiai mažesni, dalies produktų paklausa yra mažesnė ir realizacija trunka ilgiau.
„Taip pat kaina gali būti mažesnė ir dėl prekės išėmimo iš asortimento. Jei dėl įvairių priežasčių prekė daugiau nebus tiekiama, dėl greitesnio likučių realizavimo konkrečioje parduotuvėje (kuri turi dideles tos prekės atsargas) kaina sumažinama. Taigi pavienių prekių kainos tam tikru trumpu laikotarpiu gali skirtis atskirose parduotuvėse, tačiau principinė kainodaros politika yra vienoda visose „Maxima LT“ parduotuvėse“, - tvirtino prekybos tinklo Įvaizdžio ir komunikacijos departamento vadovė.
Paslapčių neatskleidė
Prekybos tinklą „Iki“ valdančios UAB „Palink“ atstovas Valdas Lopeta savo įmonės kainodaros plačiau nekomentavo. Jis tiktai sakė, kad jam būtų keista, jei „kur nors mažesniame miestelyje maisto produkto kaina skirtųsi nuo taikomos didesniuose miestuose“. „Kainodara visur ta pati“, - jau iš „Maxima LT“ Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorės girdėtą teiginį pakartojo V. Lopeta.
Panašiai kalbėjo ir skandinaviško kapitalo prekybos tinklo „Rimi“ viešųjų ryšių specialistė Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Jos teigimu, ir Vilniaus ar Kauno, ir mažesnių miestų „Rimi“ parduotuvėse kainos turėtų būti tos pačios.
Rinkdami informaciją apie kainas atskiruose miestuose „Respublikos“ žurnalistai išties pastebėjo, kad „Norfos“ ir „Maximos“ kainodara yra šiek tiek lankstesnė, o „Iki„ ir „Rimi“ - ne tokia lanksti. Ypač tai pasakytina apie prekes, kurioms baigiasi galiojimo terminas. Prekybos centruose „Iki“ ir „Rimi“ retai surasi, kad baigiantis galiojimo laikui prekės būtų atpigintos ir sudėtos į atskirą tokioms maisto prekėms skirtą lentyną.
Šiaip ar taip, prekybos centruose kainos yra mažesnės nei didiesiems tinklams nepriklausančiose parduotuvėse. Ypač tais atvejais, jei tos parduotuvės yra kaimo vietovėse. Tai suprantama - kaimo žmonės ir patys laiko karvių, kiaulių, paukščių, todėl čia maisto produktų nuperkama daug mažiau nei mieste. Perkant mažesniais kiekiais maisto produktų gamintojai reikalauja didesnės kainos, be to, atvežti krovinį į parduotuvę irgi brangiau kainuoja.
Beje, tas pats galioja ir turgaus prekybai, todėl čia pirkti maisto produktus vis mažiau apsimoka. Nebent tai yra originali ūkininkų produkcija.
Sidas AKSOMAITIS, Dalia BYČIENĖ, Darius ČIUŽAUSKAS, Olava STRIKULIENĖ, Genė SILICKIENĖ, Vidmantas UŽUSIENIS
