Šiaulių universitete viešėjusi garsioji latvių dramaturgė, poetė Mara Zalytė (Mara Zalite) sako, kad Latvija gyvuos, kol latviai dainuos ir mylės teatrą. Kalbėdama apie pašlijusius Lietuvos ir Latvijos valstybių santykius, kūrėja neabejoja: jei ministrai nesusikalba, tai nereiškia, kad nesusikalba baltų tautos.
Laimė pasakyti tai, ką galvoji
Lietuviams M. Zalytė geriausiai žinoma iš spektaklių „Margarita“ ir “Žemės mokestis“, pastatytų Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. Abi pjeses į lietuvių kalbą išvertė literatūrologas Silvestras Gaižiūnas. Lietuviškai ankstyvosios poetės kūrybos galima perskaityti prieš beveik tris dešimtmečius išleistame rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį“.
M. Zalytė susitikime juokavo, kad jos kūrybos lietuviškai nėra jau taip mažai: kiti latvių autoriai verčiami dar rečiau.
Teatro scenose pastatyta penkiolika M. Zalytės pjesių, kai kurios iš jų statomos po du kartus.
Rašydama garsiosios roko operos „Lačplėsis“ libretą, autorė gaudavo grasinamų laiškų. Reikalauta uždrausti rašyti šia tema: “Palikite mums ką nors švento.“
„Lačplėsio“ pristatymas 1988 metais sutapo su Atgimimu. Opera tapo politiniu manifestu atgimimo laikotarpiu. Tapęs ryškiausiu to laiko kūriniu, jis vėl aktualus šiandien.
„Kūrėjui didelė laimė pasakyti tai, apie ką visi galvoja“, – sakė latvių autorė.
M. Zalytė ėmėsi ir sudėtingos Vilio Lacio temos: tarybiniais metais garbinto autoriaus, bet 1940-aisiais, latvių vadinamais baisiaisiais metais, tapusiu vidaus reikalų ministru.
Pasak viešnios, latvių sąmonė iki šiol negali susitaikyti su dviprasmiškumu: nori V. Laciu didžiuotis, bet negali.
M. Zalytė parodė ir naujausią kūrinį: knygą, skirtą vaikams: „Knyga vaikams – poilsis. Galiu atsikvėpti nuo didžiųjų klausimų, kuriuos Dievas man liepė spręsti“.
Visi esame susiję
Po susitikimo M. Zalytė atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.
Mara Zalytė („Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko nuotr.)
– Ne vienerius metus kalbama apie baltų tautų draugystę. „Snoro“ ir “Krajbanka“ bankų istorija parodė jos trapumą. Ar latviai ir lietuviai gali būti kartu?
– Ką reiškia vienas bankas prieš amžinybę? Nemanau, kad bankų istorija gali paveikti mūsų valstybių santykius. Ir visiškai negali paveikti žmonių santykių.
Ministrų nesusikalbėjimą negalime vadinti baltų tautų nesusikalbėjimu.
Manau, ateityje suartėsime. Neturėsime kito pasirinkimo. Žiūrint iš globalizacijos taško – užsieniečiai lietuvių ir latvių neskiria. Sako: „Lietuviai, oi, atsiprašau, latviai.“ Arba atvirkščiai.
Reikia įvertinti, kad mūsų kalbos panašios, o mentalitetas – artimas. Bent jau taip atrodo iš šalies. Tad reikėtų greičiau nugriauti pasienio statinius: jie nebeturi jokios prasmės.
– Šiauliuose viešėjote Latvijos nepriklausomybės proga. Kiek šiandieninė Latvija jaučiasi nepriklausoma?
– Manau, latviai jaučiasi nepriklausomi. Su sąlyga, kad šiuolaikiniame pasaulyje visiška nepriklausomybė yra neįmanoma. Nei tarpvalstybiniuose, nei asmeniniuose santykiuose. Visi mes esame susiję. Vienas žmogus irgi negali miške, oloje gyventi. Viena izoliuota valstybė negali gyvuoti.
Šiuolaikiniame pasaulyje turime bendrauti. Tai, kas vadinama Europos įsikišimu, gali būti mums į naudą.
Globalizacija verčia susisieti su kitais.
Dabar negalime apsispręsti, kur statyti atominę elektrinę: Latvijoje ir Lietuvoje. Bet vis tiek reikės susitarti ir kažkuriai valstybei nusileisti.
– Arvydas Juozaitis knygoje „Ryga– niekieno civilizacija“ nuogąstauja, kad dėl mažo gimstamumo, emigracijos Latvija slenka į rezervatą. Ar tokią baimę jaučia patys latviai?
– Jaučia. Bet mažas gimstamumas yra visoje Europoje. Emigruojama ne tik Europoje, bet ir visame laisvame pasaulyje. Tuo save raminame. Jeigu gyveni uždarytas narve, niekur neemigruoji. Tai – tavo pasirinkimas.
Valstybei, visuomenės veikėjams reikėtų sudaryti sąlygas, kad žmonės norėtų gyventi Latvijoje. To galima pasiekti tik tada, kai ekonominė gerovė bus tokia, jog latviai ir lietuviai norės gyventi savo šalyse.
Yra žmonių, kurie nepalieka savo šalies – jiems labiau simpatizuoju. Nes jie neturi iliuzijų, kad kitur išvažiavę, nebeturės problemų.
Galbūt pesimizmas perdėtas: laikraštyje skaičiau, kad Lenkijoje vyksta masinis reemigravimas, nes Airijoje, Anglijoje darosi blogiau. Galbūt žmonės pradeda įvertinti Tėvynės svarbą ir vertę.
Kultūra išgyvens?
– Susitikime minėjote, jog, esant sudėtingai ekonominei situacijai, Latvijoje nelengva išleisti poezijos knygą. Kokia šiandieninė Latvijos kultūros žmonių situacija?
– Kultūros darbuotojai mano, kad valstybės finansavimas jiems yra sumažintas gerokai daugiau, nei kitų sferų darbuotojams.
Kita vertus, paradoksas – kultūrinis gyvenimas labai aktyvus. Atrodytų, žmonės neturi pinigų, bet teatrai, koncertų salės pilnos. Nors bilietai kainuoja 25– 30 latų.
Gaunu kvietimų į daugybę renginių. Pažiūriu į kvietimų krūvelę ir svarstau, ką pasirinkti. Galiausiai lieku namuose. Kvietimų – per daug.
Valstybės vadovams, ko gero, atrodo, kad kultūra išgyvens. Toks požiūris trumpalaikis. Bet reikia suprasti, kad ir krizė trumpalaikė.
Yra sričių, kur jaučiama grėsmė. Pavyzdžiui, Dainų šventės, pripažintos UNESCO. Latviai jomis didžiuojasi. Rengdamiesi šventei, dainininkai tris kartus per savaitę repetuoja, atvažinėja dirigentai. Chorų vadovams reikia mokėti atlyginimą, reikia patalpų. O lėšos gerokai apkarpytos, laikantis lengvabūdiškos nuomonės: „Kaip nors išgyvens“. Tikėkimės, kad išgyvens.
– Jūsų pjesės sulaukia didžiulio populiarumo. Ar latviška dramaturgija lengvai randa kelią į sceną?
– Visi sako, kad latvių autorių kūrinių statoma per mažai. Gal ir teisybė. Bet Nacionalinis teatras jau kelerius metus prioritetu laiko nacionalinius autorius ir jų kūrinius.
Yra daug neformalių, nedidelių teatrų, improvizacinių grupių. Tarp improvizuotojų atsiranda ir autorių. Mėgstame sakyti: latviai yra dainininkų ir teatro mėgėjų tauta. Ko gero, ateis paskutinioji, jei šis posakis neteks prasmės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
