Skubu iš pat pradžių pareikšti, kad šiuo komentaru nenoriu pradėti žodžių žaidimo. Tiesiog bandau polemizuoti su autoriais, kurie kandžiai sukritikavo VSD vado Povilo Malakausko pareiškimą apie jo nuomone būtiną VSD nusišalinimą nuo Liustracijos proceso tąsos.
Kad nepralėktų pro šalį Nidos Vasiliauskaitės mintys apie keistą lietuvių polemikos kultūrą, kurioje liguistai vengiama ginčo ad hominem (dėl kai kurių jos teiginių taip pat reikėtų pasiginčyti), pasakysiu tiesiai ir tai, kad samprotavimai, kurie prašosi tolimesnių svarstybų, priklauso politikos apžvalgininko Tomo Čyvo komentarui „Sterilizacija“. Autorius yra vienas iš tų akylių politikos stebėtojų, kurie kaip reikiant išstudijavo prieinamus Lietuvos Respublikos Seimo NSGK dokumentus apie VSD veiklą ir nesyk atkreipė skaitytojų dėmesį į akivaizdžias šios mūsų institucijos ydas.
Tačiau nesinori beatodairiškai sutikti su T.Čyvo reagavimu į P.Malakausko ryžtą išskirti „žvalgybinės bendruomenės“ ir liustracijos vagas. Komentaro autorius mano, kad tai negeistinas svarbios veiklos vengimo reiškinys, atidengiantis VSD silpnąsias puses. Pasakysiu tiesiai, kad mano pozicija būtų kitoje aikštės pusėje, matant VSD vaidmens liustracijos procese mažinimą toli gražu nepakankamu žingsniu. Pabandysiu iš toli pradėti dėstyti savo argumentus.
Jei kas nors paklaustų, kokios didžiausios nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrybos nesėkmės išryškėja artinantis mūsų laisvės dvidešimtmečiui, nedvejodamas įtraukčiau Liustracijos pastangas į dešimties blogiausių arba nemokšiškiausių pavyzdžių sąrašą, kurio pradžią liūdnai žymėtų turto grąžinimo arba restitucijos aktai. Daugelį politinių, teisinių ir psichologinių liustracijos silpnybių kone dešimtį metų vardijo įvairūs oponentai. Visuomenės opinija nuo pat pradžių buvo prieštaringa. Prisimintina tai, kad asmuo, išgarsėjęs KGB bylose įgytu „Šatrijos“ slapyvardžiu ne tik kad nebuvo pasmerktas pokomunistinės visuomenės akyse, bet dar gi vos nelaimėjo prezidento rinkimų. Ko tada vertas buvusių šnipelių gėdos sąrašas visuomenės akyse? Jei tauta jų nepasmerkia, tai kas tuomet už ją gali padaryti sprendimus?
Pamatiniu liustracijos kritikų teiginiu čia regisi mintis, kad desovietizacijos ir liustracijos atskyrimas bei gerokai pavėlintas proceso inicijavimas buvo klaida. Tačiau dabar prisiminčiau viešai nenuskambėjusį teiginį, kurį kadaise vienas buvęs specialus FTB agentas, keliolika metų gaudęs sovietų šnipus Niujorke ir gerai įsigilinęs į posovietinės Lietuvos reikalus, grindė Liustracijos įstatymo svarstybų metu. Reikia gaudyti rusų šnipus, o ne archyvų šmėklas- sakė jis anuomet. Ir tada, ir dabar buvau įsitikinęs, kad jis teisus.
T.Čyvas abejoja VSD siekiu atsiriboti nuo Liustracijos, pirmiausiai mąstydamas apie paties VSD reikalus. Man labiausiai rūpi liustracija, o tik paskui VSD. Nesijaučiu slaptųjų (bent jau šiuolaikinių) tarnybų ekspertu, dėl to ir siekčiau diskutuoti archyvus ir buvusius KGB „stukačius“ liečiančius teiginius. Mano įsitikinimu tai, kad VSD nuo pat pradžių ėmėsi dalyvauti liustracijoje ir net vadovauti liustracijai (šalia pasistačius iš visuomeninių-akademinių sluoksnių kooptuotus žmones) buvo dar viena grubi klaida. Ji tapo tuo labiau žalinga, kuo labiau svarbūs KGB archyvų fondai darėsi uždari, neprieinami tyrinėtojams, mistifikuojami visuomenėje, gundantys imtis beribių manipuliacijų. Pasakysiu kitaip: VSD dalyvavimas liustracijoje ir uzurpavimas svarbiausių KGB archyvo fondų padarė daug bėdų mūsų atminčiai ir įviliojo nepriklausomos Lietuvos „žvalgybinę bendruomenę“ į klampynę, iš kurios nebežinia kaip išbristi.
Palyginimui priminsiu: nei Vokietijos, nei Lenkijos specialiosios tarnybos nedisponuoja išlikusiais komunistinio režimo archyvais. Ar reikia įrodymų, kad suvoktume, jog iki liustracijos bylos galėjo atkeliauti tik VSD vadams nusprendus? Jei tai yra aišku, tuomet pagalvokime, kas šiandien gali patikrinti, kokia medžiagos dalis dėl kokių nors motyvų tiesiog atgulė į VSD stalčius? Niekas nepatikrins, išskyrus pačius saugumiečius. Tai sukuria itin gerą terpę paranojiškam įtarumui, kad „žvalgybinė bendruomenė“ galėjo kagėbistų perverbavimui arba panaudojimui turėti didesnes pagundas, nei demokratinę valstybę kuriantiems pareigūnams derėtų. Nežinau, kiek naudos ir operacinės patirties iš to turėjo VSD, tačiau jau dabar matosi, kiek būta žalos.
Dar vienas dalykas turėtų būti pastebimas. Žinome, kad prisipažinę KGB bendradarbiai iki tam tikro laipsnio turi būti pridengiami mūsų pačių valstybės institucijų. Tačiau vėl kyla eilė klausimų: Kas gali garantuoti, kad apie tą ar kitą aikštingą veikėją atsiradę pusiau vieši gandai apie, neva, jį esant liustruotų buvusių KGB agentų sąraše, netrykšta iš tų pačių VSD šaltinių? Ir priešingai: O kas atsitinka, jei pripažinęs, liustruotas ir nuo viešumos akių saugomas buvęs provokatorius ima ir toliau varo savo buvusią veiklą? Ar tai yra neįmanoma?
Tad šiandien nepritariu T.Čyvo nuomonei, kad VSD „išėjimas“ iš liustracijos yra sterilizacija. Priešingai, Lietuvos visuomenė ir demokratija daug laimėtų, jei VSD dingtų ne tik iš liustracijos scenos, bet ir KGB archyvo viršininkų kabinetų, kuriuos būtina atverti visiems, gebantiems skirti praeitį, atmintį, istoriją ir dabartinę kontražvalgybinę veiklą. Jau kelis metus būnant Europos Sąjungoje, girdint vokiečius, čekus ir lenkus besidalijant savo patirtimi, tik piktavalis arba nemokša gali ramiai žiūrėti į tai, kas šiandien sieja archyvines KGB šmėklas su dabartiniu VSD.
Žinau, kad daugelio dalykų, susijusių su VSD ir liustracijos peripetijomis, nesužinosiu. Žinau, kad gandai čia bus it mirusiam masažas. Tačiau tikiu, kad atvirumas visuomenei ir jos atminčiai gali tapti geresne apsaugos priemone, nei mūsų mokesčiais išlaikomas Saugumas. Ar reikia prie to pridurti skaitytinos literatūros sąrašą? Gal užteks šių iliustracijų.
