Smurto Garliavoje aplinkybes ėmėsi nagrinėti visuomenininkai. Apklausiami asmenis, kurie ankstyvą gegužės 17 d. rytą budėjo Klonio gatvėje ir savo akimis matė pareigūnų bei antstolės įsiveržimą.
(Papildyta 14:00)
Kita moteris atskleidė, kad jai teko ne kartą bendrauti su velionio D. Kedžio dukra. Seime moteris pabrėžė, kad neturi jokių abejonių, jog mažametė buvo seksualiai išnaudojama: „Tai ypač tapo akivaizdu pabendravus su mažamete. Įvertinau jos elgesį, atkreipiau dėmesį į tai, kad ji dažnai linkusi nukreipti kalbą. Kartais nesugeba sutelkti dėmesio.“
Emocijas sunkiai valdžiusi moteris pareiškė, kad jai ir daugeliui moterų ar merginų pasisekė, kad joms neteko matyti Andriaus Ūso organų (kai jis dar buvo gyvas). „Mergaitė mums bendraujant nuolat bėgo nuo emocijų. Atrodė, kad jai kažkas neduoda ramybės. Kartą ta mergaitė pasakė: „Aš noriu gyventi su savo seneliu, močiute, Neringa ir Karoliu. O man sako, kad turiu būti su Laima“. Buvo skaudu girdėti tokius žodžius. Bet vėliau daugiau jos nebemačiau. Jeigu reikės, savo žodžius galėsiu pakartoti teisme“, – tvirtai išrėžė Seime apklausta moteris.
Moteris pridūrė, kad po jos pačios asmeninių viešų pareiškimų, netrukus per keturias dienas jai teko susidurti su dviem nemaloniais įvykiais: „Per keturias dienas manęs du kartus vos nepartrenkė gatvėje. Gal ir galima būtų sakyti, kad sutapimas, bet automobilių viražai tik įrodė, kad tai nutiko neatsitiktinai.“
(Papildyta 13:30)
Dar viena liudytoja pasakojo, kad įtampa nuo kovo 23 d. augo su kiekviena diena: „Vienas kitą keitė pranešimai, kad mergaitę ims tą ir tą dieną, tą ir tą valandą. Bet taip buvo elgiamasi, nes norėta išvarginti minią. Ir tas planas išdegė, nes priešingu atveju žmonių gegužės 17-ąją būtų buvę gerokai daugiau. Tačiau gegužės 16 d. vakarą prie mūsų priėjo Audronė Skučienė ir pasakė, kad šįkart informacija labai patikima.“
Moteris prisiminė, kad prieš paimant mergaitę Klonio gatvėje budėję žmonės gavo aiškias instrukcijas. „Mums buvo sakoma, kad jokiu būdu negalima priešintis policijos pareigūnams. Įspėjo, kad būtų padarytas kelias praeiti privačiai antstolei ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms. Žmonės pakluso ir elgėsi, kaip buvo paliepta. Bet, deja, to nepakako. Policijos pareigūnai mindžiojo vėliavą, stumdė žmones, purškė dujas. Žmonėms tiesiog trūko oro“, – prisiminimais dalijosi viena iš įvyki liudininkių.
Liudininkė pridūrė, kad Laimos Kedienės išnešimo vaizdų greičiausia nepamirš visą gyvenimą: „Niekam nerūpėjo, kad ta moteris garbingo amžiaus. Jos sijonas plaikstėsi nepadoriai apnuogindamas kojas, bet tai nepriklausė nuo tos moters. Ją lyg daiktą nešė keturi vyrai. Po to, į kiemą įvažiavo autobusiukas, kuriame sėdėjo L. Stankūnaitė su advokatu. Kurį laiką niekas nevyko, niekas iš autobusiuko neišlipo. Bet tada staiga atsidarė durys ir L. Stankūnaitė su savo advokatu, dėvėdami neperšaunamas liemenes, lyg kulkos įlėkė į namus. Jeigu viskas buvo teisėta, kodėl reikėjo tokio spektaklio? Kodėl mergaitė negalėjo išeiti pati?“ – klausimus, į kuriuos pati galėjo pateikti atsakymus, uždavinėjo posėdyje apklausiama moteris.
(Papildyta 12:15)
Per posėdį D. Kedžio dukros draugė Elena perskaitė savo laišką (pateikiame trumpą santrauką): „Trečią valandą atvykome į Klonio gatvę. Apie 5.30 val. užmigau, bet netrukus prabudau. Supratau, kad kažkas vyksta. Atsistojome su mama prie pat lango. Pradėjau verkti. Mačiau kaip policija stumdė žmones. Mes su mama atsiklaupėme ir pradėjome melstis.
Buvau nutempta trijų pareigūnų. Pamačiau kaip mano draugę neša keturiese. Mano mamai pasidarė bloga. Greitoji neskubėjo suteikti pagalbos. Kai išvežė mano geriausią draugę, širdy atsirado tuštuma. Mes su ja drauge žaisdavome klases. Tai jos mėgstamiausias žaidimas. Mes su ja nekalbėdavome apie L. Stankūnaitę. Bet ji kitai draugei yra prasitarusi, kad nenori gyventi su mama.“
Kita D. Kedžio dukros draugė pridūrė, kad matė kai kurių pareigūnų akyse ašaras, tačiau dauguma buvo abejingi ir net žiaurūs: „Buvo baisu matyti tai, kas vyksta. Todėl kai jau buvo per prievartą išnešama draugė, manęs ten nebebuvo. Tiesiog buvo labai skaudu.“
Toliau buvo apklausiama Audronė Skučienė, kuri dar kartą pakartojo visas aplinkybes ir išgyvenimus, kuriuos teko patirti tą gegužės 17-osios rytą. „Mergaitė nežinojo, kad tą rytą gali ateiti jos pasiimti. Nors mes nujautėme, bet nenorėjome jos gąsdinti. Baisiausia, kad ją išnešė neleidę net pasiimti mėgstamiausių daiktų: fleitos, telefono, drabužėlių... Niekam nerūpėjo, kad mergaitė išnešta basa“, – piktinosi A. Skučienė.
(Papildyta 11:55)
Vėliau buvo peržiūrimi keli vaizdo įrašai. Iš pradžių rodyta, kaip mažametė D. Kedžio dukra smagiai šnekučiuojasi su N. Venckienės sūnumi ir kita mergaite. Mažametė mergaitė žaismingai auklėja N. Venckienės vaiką ir vadina berniuką broliu.
Po šio vaizdo įrašo sekė kraupūs policijos įsiveržimo į Kedžių namus kadrai, o netrukus vaizdas dingsta ir lieka tik garsas. Žmonės atkreipė dėmesį, kad policijai įsibrovus į vidų mergaitė net 7 kartus pakartojo, kad su biologine mama nenori niekur eiti. Bet tai pareigūnams buvo nė motais.
Trečiame vaizdo reportaže matosi ir girdisi, kaip žmonės gieda valstybinį himną. Prie žmonių artėja gausios policijos pareigūnų pajėgos. Pradėjus skanduoti „Lietuva, Lietuva“, pareigūnai ėmė veržtis į namą ir stumdyti žmones. Tokius vaizdus išvydę Seime esančioje posėdžių salėje susirinkę žmonės netruko susigraudinti. Dalies jų akis suvilgė skausmo persmelktos ašaros.
(Papildyta 11:30)
Pirmoji apklausta teisėja Neringa Venckienė, kuri vos prieš valandą kalbėjo kitame Seimo posėdyje. „Prievarta buvo naudota mano, artimųjų ir mus palaikiusių žmonių atžvilgiu. Priverstinai perduodant vaiką, policija turėjo pašalinti kliūtis, o mergaitę galėjo paimti tik Vaiko teisių apsaugos darbuotojas. Bet viskas vyko priešingai. Pareigūnai išmetė mano tėvus į kiemą. Likau viena su mergaite prieš 30 policininkų. Mergaitė buvo mane apsikabinusi. Tada įlėkė L. Stankūnaitė su advokatu ir išplėšė mergaitę. Dar atsimenu, kad pačią L. Stankūnaitę kažkas už nugaros tempė. Ir atsimenu, kaip kažkas mergaitei „kaldrytę“ ant galvos užmetė. Daugiau aš to vaiko nemačiau“, – pasakojo N. Venckienė.
N. Venckienė patvirtino, kad nebuvo informuota, jog ketinama vykdyti teismo sprendimą: „Antstolė tvirtino, kad tą savaitę nesiims veiksmų, kaip paaiškėjo vėliau tai buvo grynas melas. Nors dar dvi dienos prieš gegužės 17-ąją, anot teisėjos, antstolei Sonatai Vaicekauskienei buvo įteikta pažyma, kad mergaitė po kovo 23 d. patyrusi stresą neatsigauna iki šiol. Ten buvo aiškiai parašyta, kad mergaitei reikia ramios aplinkos, bet tai jiems buvo nė motais.“
Visuomenininkų komisija
Balsas.lt primena, kad komisijoje dirbs teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai. Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, baudžiamųjų bylų advokatas Kazimieras Motieka, buvusi Atkuriamojo Seimo narė, advokatė Zita Šličytė, kuri šios dienos posėdyje dėl asmeninių priežasčių pasirodyti negalėjo.
Tačiau posėdyje dalyvavo buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius Kęstutis Milkeraitis, Kovo 11-osios akto signataras, advokatas Liudvikas Narcizas Rasimas, MRU teisės filosofijos profesorius Saulius Arlauskas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis. Komisijos darbui talkins parlamentinė grupė „Už teisingumą Lietuvoje“.
Seimo narys Gintaras Songaila pabrėžė, kad komisija sieks ištirti smurto Garliavoje aplinkybes ir bandys pateikti visuomenei šio akto teisinį įvertinimą. Anot G. Songailos, komisijos darbas bus viešas. Pasiūlymas Seimui sukurti Seimo laikinąją komisiją Garliavos įvykiams tirti buvo pateikiamas ne vieną kartą. Tačiau ilgą laiką tam buvo nepritariama. Ketvirtadienį komisija liudytojais pasikvietė Kauno apygardos teismo teisėją Neringą Venckienę bei kiti Garliavoje gegužės 17 dieną buvę piliečiai. Taip pat komisija susipažins su dalimi tų įvykių vaizdo ir garso įrašų.
