- Gerbiamoji ministre, regis, apie Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą (KPP) nuo pat jos rengimo pradžios buvo kalbama ypatingai daug, tačiau iš žiniasklaidoje pasigirstančių nuomonių akivaizdu, jog ne visi žmonės išgirdo ir suvokė jiems skiriamą informaciją, tad iki šiol vis dar gajus tebėra tas tikrovės neatitinkantis stereotipas, jog ES paramą gausiantys tik stambūs ūkio subjektai. Todėl prašytume Jūsų dar kartą charakterizuoti šiuo 2007–2013 metų finansiniu laikotarpiu Lietuvą pasieksiančią ES paramą ir potencialius jos gavėjus.
- Šis skeptiškas nusiteikimas užsiliko iš pačios 2004–2006 m. finansinio laikotarpio pradžios, kol dar nebuvome užmezgę artimos partnerystės ir glaudaus bendradarbiavimo su socialiniais partneriais, tuomet netikėjusiais, kad Europos Sąjungos parama šalies žemės ūkiui bus tikrai skiriama. Ūkininkams atrodė, kad jeigu parama į šalį ir ateis, tai ją pasiims tik patys stambiausieji žemvaldžiai, kurie sugebės „prieiti prie valdžios“. Juo džiugiau, kad vertindami pirmąjį labai reikšmingą Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriui bei kaimo plėtrai narystės Europos Sąjungoje periodą, galime konstatuoti, jog pesimistinės prognozės nepasitvirtino – palyginti su kitomis šalies ūkio sritimis, Žemės ūkio ministerija ES paramą įsisavina sėkmingiausiai. Visa 2004–2006 m. programinio laikotarpio investicinė ES struktūrinių fondų (603,61 mln. Lt) ir kompensacinė – (2,2 mlrd. Lt) parama bus baigta įsisavinti 2008 metų gruodį. Iki 2007 m. pabaigos jau buvo išmokėta daugiau kaip 86 proc. visų paramos lėšų. Nuo 2004 m., kai šalis tapo ES nare, Lietuvos žemdirbiai gavo apie 3 mlrd. Lt tiesioginių išmokų.
Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama pagal ūkio dydį tiesiogine prasme 2004–2006 m nebuvo diferencijuojama. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos 2004–2006 metų Bendrojo programavimo dokumento (BPD) priemonę ,,Investicijos į žemės ūkio valdas“ parama galėjo pasinaudoti ūkininkai, kaimo gyventojai, kaimo bendruomenės, žemės ūkio ir kooperatinės bendrovės (kooperatyvai), valstybinės institucijos ir privačios įmonės, nevyriausybinės organizacijos ir mokymo institucijos, jei jų teikiami projektai atitiko numatytus prioritetus, priemones ir remtinas veiklos rūšis. Prioritetas buvo teikiamas jauniesiems ūkininkams ir ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse subjektams. Kooperacijos plėtrai paskatinti kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pateikiamiems projektams, atsižvelgiant į šių bendrovių narių skaičių, vertinant projektų naudą ir kokybę, buvo numatyta galimybė suteikti iki 20 papildomų prioritetinių balų. Prioritetas buvo skiriamas ir pieno sektoriui – jam skirta 25 proc. visų šiai priemonei skirtų lėšų.
Potencialūs ūkininkai, gebantys pateikti verslo planus ir ketinantys pereiti nuo pusiau natūrinio prie komercinio ūkininkavimo, gavo paramą pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano (KPP) priemonę „Pusiau natūrinių restruktūrizuojamų ūkių rėmimas“. KPP priemonės „Standartų laikymasis“ parama buvo siekiama padėti ūkininkams įgyvendinti Bendrijos teisėje įtvirtintus aplinkosaugos, visuomenės, gyvulių ir augalų sveikatos, gyvulių gerovės ir darbų saugos reikalavimus. Parama buvo diferencijuojama pagal nurodytą bandos dydį investicinio laikotarpio pabaigai arba paraiškos patvirtinimo metais ir kt. Paramos gavėjai, turintieji mažesnę bandą, galėjo gauti didesnę išmoką už vieną gyvulį negu paramos gavėjai, laikantieji daugiau gyvulių.
ES parama 2004–2006 m. buvo teikiama siekiant pagerinti ūkių struktūrą, paįvairinti žemės ūkio veiklą, modernizuoti įmones, sudaryti sąlygas kaimo vietovių plėtrai, skatinti ES kokybės standartus atitinkančią gamybą ir ūkininkavimo metodus, padedančius mūsų produkcijai konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje. ES struktūrinių fondų parama 2004–2006 m. davė akivaizdžių rezultatų ne tik tiesioginėmis investicijomis, skirtomis ūkių ir įmonių modernizavimui, bet ir kuriant naują bendruomeninį mąstymą bei veiklą, kaip svarbiausią prielaidą gyvenimo kokybei kaime gerinti. Padedami visų ministerijai priklausančių institucijų, socialinių partnerių, mokslo įstaigų, mes sugebėjome įrodyti, kad žemės ir maisto ūkis yra pažangus, konkurencingas, gyvybingas, gebantis pasinaudoti visomis ES narystės teikiamomis finansinėmis ir kitomis galimybėmis.
Sėkmingas 2004–2006 m. Lietuvai skirtų lėšų panaudojimas turėjo įtakos ir deryboms su Europos Komisija dėl 2007–2013 metų Bendrijos paramos šalies kaimo plėtrai. Per 2007–2013 m. parama kaimui sudarys apie 16 mlrd. Lt – iš viso pagal KPP priemones Lietuvai septynerių metų laikotarpiui skirta apie 8 mlrd. Lt, o dar antra tiek šalies žemdirbiai gaus tiesioginių išmokų.
Kaimo plėtros 2007–2013 metų programa sujungė ankstesniojo 2004–2006 metų laikotarpio investicinėmis ir kompensacinėmis priemonėmis pradėtą veiklą, ją labai išplėsdama ir paįvairindama. Į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą (KPP), palyginti su ankstesniuoju laikotarpiu, buvo įtraukta žymiai daugiau naujovių, tarp jų – dėl mažų ūkių rėmimo. Atgyvenęs įsitikinimas, jog Europos Sąjungos paramą gauna tik stambūs ūkio subjektai, visiškai neatitinka tikrovės. Priešingai – ryškiausias 2007–2013 metų programinio laikotarpio akcentas yra tas, kad žymiai pagausėjo paramos priemonių, kuriomis gali pasinaudoti visi šalies žemės ir maisto sektoriaus ūkio subjektai. Paramos priemonės skirtos patiems įvairiausiems skirtingo amžiaus žmonių poreikiams tenkinti. Sudarytos palankios galimybės pasinaudoti parama ir smulkiesiems bei vidutiniams ūkininkams, taip pat ir tiems, kurie jau supranta, jog ateities kaimas remsis ne vien tik žemės ūkiu. Kaime galima kurti alternatyvius verslus, plėtoti kulinarijos paveldą, kaimo turizmą, įvairias paslaugas, o nuo šių metų numatoma remti ir geresnės kokybės, sertifikuotų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojus. Sudarytos teisinės prielaidos išskirtinės kokybės sertifikuotų produktų gamybai, kurie, turėdami didesnę pridėtinę vertę, labiausiai padės gauti papildomų pajamų smulkiesiems ūkininkams, o kartu pelnys vartotojų pasitikėjimą. Patikslinus Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą, ūkininkai, gaminantys nacionaliniame lygmenyje pripažintus išskirtinės kokybės sertifikuotus produktus, galės pasinaudoti ir ES parama.
Išplėtotos paramos galimybės tiems, kas imsis kaimo turizmo. Prioritetiniai atrankos kriterijai skiriami tradicinei sodybai, puoselėjančiai kaimo architektūrą, kulinarinį paveldą. Kaimo turizmo sodybos veikloje gali būti pristatoma vietovės gyvoji tradicija, sodybos svečiams pateikiant kulinarinio paveldo patiekalus, paruoštus naudojant vietinės kilmės produktus ir pateikiamus tradiciniuose induose, vietinių amatų (audimo, mezgimo, drožybos, pynimo, kalvystės, puodininkystės, keramikos, bitininkystės ir pan.) gaminius ir veiklas.
Visose srityse esame sudėlioję paraleles, suradę sąsajas, kad neatsirastų paramos dubliavimosi ir kad neliktų sričių, kurioms dėmesio ar paramos visai neskiriama. Parama turės tam tikras „lubas“, negalės viršyti nustatytos ribos, kad kuo daugiau ūkio subjektų, tarp jų – ir smulkių, galėtų ja pasinaudoti, o pirmenybė bus teikiama tiems pareiškėjams, kurie dar nėra gavę ES paramos. Parama nėra paprastos pinigų dalybos, tai valstybės ūkio sektoriaus strategijos kūrimas, paramos formų įvairovę susiejant su strateginiais šalies žemės, maisto ūkio ir kaimo plėtros siekiais.
- Apie Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą palankiai atsiliepė ir socialiniai partneriai, pabrėždami, jog ją rengiant daug dirbta, kad programa būtų priimtinesnė žemdirbiams, pasiektas kompromisas, derinant stambių ir smulkių gamintojų interesus. Kaip Jūs apibūdintumėte ministerijos vaidmenį, ir rengiant programą, ir derinant gana skirtingus kaimo plėtros, žemės ir maisto ūkio atstovų interesus?
Žemės ūkio ministerija kartu su kitomis valstybės institucijomis, savivaldybių asociacija, socialiniais partneriais Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą (KPP) pradėjo rengti dar 2005 m. Ir Nacionalinė kaimo plėtros 2007–2013 m. strategija, ir Kaimo plėtros programa – tai ne vien tik ministerijos, bet visų žemės ir maisto ūkio sektorių atstovų, visų socialinių partnerių bendras darbas – su jais diskutavome tol, kol susitarėme dėl principinių dalykų. Anksčiau buvusios įtampos tarp ministerijos ir socialinių partnerių nebeliko, dabar kur kas geriau vieni kitus suprantame, labiau konsoliduojame jėgas bendram darbui. Dėl ES paramos naujuoju finansiniu laikotarpiu konkuruoja įvairūs sektoriai, tačiau derinant interesus, kiekvienam iš sektorių tam tikrų norų teko atsisakyti bendram labui, nes nė vienos grupės interesai negalėjo būti patenkinti maksimaliai. Į sektoriaus atstovų norus ir siūlymus dėl Europos Sąjungos paramos įsisavinimo atsižvelgėme kiek tik leido Bendrijos teisės aktai.
Pasitikėjimas ir sutarimas itin svarbūs įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 m. kaimo plėtros programą, kuri aprėpia keturias plėtros kryptis, o iš viso ją sudaro 26 investicinio ir kompensacinio pobūdžio priemonės. Tad sutelkti pajėgas bendram darbui – vienas svarbiausių nūdienos uždavinių ir prielaidų tolimesnei pažangai. Ministerijos uždavinys – užtikrinti visiems ūkio subjektams lygias galimybes pasinaudoti parama, atsižvelgiant į šalies pasirinktus prioritetus. Kita vertus, didelių problemų kartu rengiant programą nekilo, nes socialiniai partneriai, net ir tie, kurie atstovauja stambiajam sektoriui, suprato ir palaikė Europos Komisijos ir ministerijos nuostatą, kad parama turi būti skiriama ne tik stambiems ūkio subjektams, bet ir tiems, kurie šiandien rinkoje pagal ūkio gyvybingumo rodiklius yra ant išlikimo ribos. Suteikus galimybę ES paramą gauti kuo daugiau ūkio subjektų, jie gauna šansą praeiti tam tikrą atranką – vieni sustiprės, modernizuosis ir pajėgs konkuruoti rinkoje, tuo tarpu kiti galės plėtoti alternatyvius verslus kaime ir taip gauti pajamų iš veiklos ir paramos lėšų. Smulkesnieji ūkiai, nebepajėgiantys konkuruoti rinkoje, gali dalyvauti įvairiose aplinkosaugos priemonėse. Gyventi vien tik iš paramos ir ekonomiškai, ir socialiai nėra teisinga. Pateikiant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą Europos Komisijai, mūsų darbo tikslas buvo sudaryti šalies žemdirbiams kuo palankesnes sąlygas pasinaudoti ES teikiama finansine parama, bet neprasilenkti ir su ekonomine logika – išlaikyti proporcijas tarp už produkciją gaunamų pajamų ir paramos dydžio.
- Lietuvos kaimo vizijoje įvardyta, jog vidutinis ūkio dydis turėtų pasiekti 20 ha, o komercinių visiško užimtumo ūkių turėtų būti apie 20 tūkstančių. Dirbančiųjų žemės ūkyje turėtų sumažėti iki 10 proc., o iš tradicinės žemės ūkio veiklos turėtų pasitraukti apie 20 tūkstančių žmonių, kuriems kaime bus sukurtos kitos darbo vietos. Ar ne iš to ir kilo ta nuomonė, kad vykstant tokiems procesams, kaimai gali ištuštėti, o juose liks tik stambūs žemvaldžiai?
- Nėra tikslo kaip nors fiziškai sumažinti žmonių skaičių kaime. Kaimas neturi ištuštėti, jis turi likti gyvas ir gyvybingas, o gyvenimo kokybė jame – priartėti prie miesto gyvenimo. Tai turėtų paskatinti pasilikti gyventi ir dirbti kaime daugiau jaunų žmonių – taip pagerėtų demografinė situacija, sulėtėtų emigracijos procesai. Mes atkreipėme Europos Komisijos atstovų dėmesį, kad užimtumo didinimo, veiklos įvairinimo, verslo plėtros kaime Lietuva sieks ne tik per trečiosios krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones, bet ir per „Leader metodo įgyvendinimo“ kryptį. Prie darbo vietų kūrimo kaimo vietovėse prisidės ir kitų ministerijų administruojamos struktūrinių fondų lėšos.
Narystės ES nauda didelė, todėl turime išnaudoti visas galimybes, kad per tuos septynerius dabartinio finansinio laikotarpio metus norimą distanciją nueitume kuo sparčiau. Po 2013 m., kai Europos Sąjungai teks laikytis susitarimų su Pasaulio prekybos organizacija ir bus atsisakyta tiesioginio žemės ūkio sektoriaus rėmimo, eksporto subsidijų, importo ribojimo muitais, turėtume būti taip ištreniravę savo ūkinius „raumenis“, jog galėtume atlaikyti konkurencinį spaudimą ne tik iš kitų ES, bet ir iš trečiųjų šalių, kur gamyba šiuo metu gerokai pigesnė. Todėl daug dėmesio 2007–2013 m. laikotarpiu bus skiriama pirmajai programos krypčiai – „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“. Tad sektoriaus ūkio subjektams šio laikotarpio parama ir leidžia rinktis – pretenduoti į ES lėšas ir stoti į konkurencinę kovą ar imtis kitos, ne žemės ūkio veiklos, ar derinti žemės ūkio veiklą su papildoma veikla. Yra paskaičiuota, kad jei mes norime su savo žemės ūkio produkcija sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje, Lietuvoje turėtų būti apie 20 tūkst. konkurencingų prekinių ūkių, o vidutinis ūkio dydis turėtų siekti 20 hektarų, tuo tarpu dabar vidutinis ūkio dydis yra tik 12 ha. Natūralu, jog efektyviau panaudoti paramą daugiau galimybių turi stambūs ūkininkai. Kita vertus, pasiekti stambiųjų ūkių privalumų bei konkurencingumo gali ir į kooperatyvus ar gamintojų susivienijimus susibūrę smulkieji ūkininkai. Dar palankesnės sąlygos, palyginti su praėjusiu laikotarpiu, kooperacijos dalyviams numatytos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonėse. Prioritetas, skiriant vertinimo balus, teikiamas ne tik kooperatyvams, bet ir asmenims, esantiems kooperatyvų nariais. Tai esminė naujovė. Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) paramą gali gauti ne tik dalyvaudamos atskirose KPP priemonėse, kurios finansuojamos iš Europos Sąjungos (ES) ir nacionalinio biudžeto, bet ir pagal Valstybės pagalbos gamintojų kooperacijai plėtoti priemonę, skirtą iš dalies kompensuoti kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) steigimo ir administravimo išlaidas jų pirmaisiais–penktaisiais veiklos metais.
Žinoma, dėl ūkių stambinimo ir modernizacijos dirbančiųjų žemės ūkyje neišvengiamai mažės, tačiau dirbamos žemės plotų kasmet ne mažėja, o daugėja. Taigi kaime neišvengiamai ims dominuoti kitos veiklos sritys. Verslumui skatinti ir socialinei atskirčiai mažinti skirtos III krypties ,,Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės, kurių bendrasis tikslas – gerinti gyvenimo kokybę ir didinti gyventojų užimtumą kaimo vietovėse. Šios krypties priemonėse „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ ir „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ prioritetas skiriamas projektams, įgyvendinamiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse arba probleminiuose regionuose. Bus ugdomas kaimo gyventojų verslumas, skatinant juos persiorientuoti į alternatyvias žemės ūkiui veiklas, siekti aukštesnės kaimo turizmo paslaugų kokybės ir įvairovės, prisidėti prie kultūros paveldo puoselėjimo, didinti kaimo vietovių patrauklumą, ugdyti bendruomeniškumą ir gyventojų iniciatyvumą. Specialistai mano, kad kai kada pesimistiškas kaimo gyventojų požiūris į veiklos įvairinimą nėra pagrįstas, alternatyvių veiklų Lietuvoje tikrai galima rasti, tačiau pareiškėjas turi pateikti verslo planą ir įrodyti, kad jo ūkis ekonomiškai gyvybingas. Šioje kaimo plėtros programos priemonėje numatyta nauja priemonė – „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“. Paramą pagal šią priemonę gali gauti vietos veiklos grupės (VVG), turinčios patvirtintą vietos plėtros strategiją, kaimo bendruomenės (VVG ir kiti juridiniai asmenys, įsteigti ir veikiantys kaimo vietovėje, savivaldybės ir jų institucijos. Pagal šią priemonę remiami tik viešo pobūdžio ne pelno projektai.
- O kaip įvertintumėte tiesioginių išmokų poveikį šalies ūkio plėtrai ir smulkiems bei stambiems ūkiams?
Tiek smulkiems, tiek ir stambiems ūkiams tiesioginės išmokos mokamos už žemės ūkio naudmenų plotus pagal deklaruojamą plotą, o ne pagal ūkio dydį. Jų tikslas – palaikyti žemės ūkio subjektų pajamų lygį arba kompensuoti pajamų netekimą, tačiau pretenduojantys į ES paramą kaimo plėtros programos priemonėms įgyvendinti tiesiogines išmokas gali sėkmingai panaudoti kaip nuosavą lėšų dalį, kurios reikia europiniams projektams įgyvendinti. Iki 2006 m. papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos buvo susietos su gamyba, o 2007 m. įgyvendinta nauja paramos schema, pagal kurią tiesioginės išmokos (TI) su gamyba susietos tik iš dalies, o kita jų dalis su gamyba nebesiejama. Lietuva, įvertinusi paramos TI poveikį ilgalaikei ūkio plėtrai, struktūriniams pokyčiams, žemdirbių pajamoms palaikyti, su gamyba susietą paramą 2007 m. numatė skirti už bulius bei remtinus pasėlių (grūdinių, rapsų, linų, baltymingų augalų) plotus. Palyginti su 2006 m., 2007 m. TI padidėjo 9,7 proc.
- Į ką dar norėtumėt atkreipti skaitytojų dėmesį, apibendrindama šį pokalbį?
- Per praėjusius bei šiuos metus žengėme itin svarbų žingsnį – įgyvendinome paramos decentralizavimą iki seniūnijų lygmens. Paramos administravimo funkcijų perkėlimas į seniūnijas priartino paramą prie žmogaus – visus klausimus jis gali išspręsti vienoje vietoje ir visas paslaugas jam suteikia artimiausios institucijos – seniūnijos ir savivaldybės. Tai itin svarbu ir patogu smulkiesiems žemdirbiams. Siekiant supaprastinti bei padaryti efektyvesnę teikiamos paramos administravimo sistemą, nuo 2007 m. paramos už plotus programos „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“, „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“, „Natura 2000“ (išmokos žemės ir miškų ūkyje), sujungtos į vieną paraišką kartu su tiesioginėmis išmokomis bei kompensacijomis už ūkininkavimą vietovėse su kliūtimis, išskyrus kalnuotas vietoves.
Labai svarbi išlieka informacijos apie Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones sklaida, žmonių mokymas bei konsultavimas, nuolatinis bendras darbas su kitomis ministerijomis, žemės ūkio ir maisto sektoriaus socialiniais partneriais, žemės ūkio mokslo ir mokymo be kitomis įstaigomis, įmonėmis ir organizacijomis, nagrinėjant žemės, maisto ir žuvininkystės bei kaimo plėtros klausimus. Kiekvienoje šalies apskrityje rengiamos konferencijos, kuriose dalyvauju aš pati, kiti aukšti ministerijos pareigūnai, Nacionalinės mokėjimo agentūros specialistai, socialiniai partneriai. Jų metu su kaimo plėtros programos naujovėmis detaliai supažindiname žemdirbiškų rajonų savivaldybių, žemės ūkių skyrių ir seniūnijų darbuotojus, regioninės žiniasklaidos atstovus ir visus besidominčius į Lietuvą ateinančios ES paramos galimybėmis.
Dar noriu atkreipti visų dėmesį į tai, kad 2007–2013 m. finansinis laikotarpis tik prasidėjo, kad KPP įgyvendinimą reikės nuolat stebėti ir analizuoti, reikalui esant – koreguoti. Šiemet bus aktyviai tęsiamos pernai pradėtos diskusijos dėl ES biudžeto ir bendrosios žemės ūkio politikos peržiūros. Šiose diskusijose kartu su kitomis 26 ES šalimis aktyviai dalyvauja ir Lietuva, siekdama apginti nacionalinius interesus, kad ir žemės ūkis išliktų konkurencingas, ir kaimas išliktų gyvas ir gyvybingas, kad jame apsigyventų kuo daugiau žmonių, pajėgsiančių užsitikrinti sau gerą ateitį. Yra vilties, jog prasidės atvirkštiniai procesai – žmonės iš miestų pradės keltis į kaimus, nes pagerėjus gyvenimo kokybei kaime, jis taps patrauklesnis gyventi ir dirbti, kur savo norės kurti ateitį jaunos ir gyvybingos šeimos.
