Rusijos sulaikymo strategiją, kurios viešai nebedrįsta nė prisiminti, turinti ir kelerius metus dėl rusų energetinės grėsmės raudanti TS-LKD vadovybė įsigudrino nepastebėti, kad tie energetiniai rusai iš Lietuvos nė nebuvo išėję.
Konkurencijos iliuzija
Visi, kas bent kiek studijavo ekonomikos teoriją, žino faktą: rinkos padėtis, kai dėl atitinkamo masto ekonomijos ir kitų veiksnių yra pigiau vieną ar kitą gėrybę gaminti vienoje, o ne keliose firmose (geležinkelis, paštas, komunalinių paslaugų įmonės ir pan.), yra apibūdinama kaip natūrali monopolija.
Ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir nueinantis premjeras Andrius Kubilius, ilgai, gėdingai ir nesėkmingai žadėję sumažinti elektros kainas, sukurdami konkurenciją šildymo ir elektros sektoriuose, turėjo nusukti kalbą į šalį. Kaltas liko pajuokos objektu tapęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
Viskas paprasta su ta konkurencija ir biržomis: jei bulvių turi tik Antanas, pas Petrą eiti nereikia. Kas kita, jei vietoj bulvių gali gauti ryžių. Bet jei ryžius parduoda to paties Antano brolis Petras, ir dar brangiau, pirktų tik idiotas.
Kaimas turėtų susitarti dėl to, kiek Antanui mokėti už bulves, kad tas nebūtų uždaužytas spragilais. Arba kaip nors gražiuoju su tuo „antoška“ susitarti, kad kaina būtų protinga. Lietuva yra nutarusi nesiderėti ir nepirkti nei bulvių, nei ryžių, o pasistatyti trečio produkto fabriką – atominę elektrinę.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius šiuo klausimu turi savo nuomonę.
„Aš manau, kad atominė elektrinė nėra pagrindinis sprendimas. Tai tolesnės perspektyvos reikalas. Dabar reikėtų priimti daugiau sprendimų, susijusių ne tik atsinaujinančia energetika. Kol vienu ar kitu būdų kaip generacijos šaltinį naudojame dujas, jokios nepriklausomybės neskatiname“, – sakė V. Lukoševičius.
Išeitis – kogeneracija?
Pasak pašnekovo, svarbiausias yra išteklių klausimas. „Pavyzdžiui, kogeneracija tėra technologijos rūšis, o ten naudojami ištekliai gali būti ir durpės, ir biomasė, ir komunalinės atliekos, ir kas tik nori. Tik, žinoma, gaminant kogeneracijos būdu pasiekiamas geriausias rezultatas. Lietuva šioje srityje turi unikalių galimybių. Mūsų geografinėse platumose tai būtų puiku, jei tai būtų realiai daroma. Turime netgi išvystytas sistemas ir bazę biokurui bei kogeneracijai kiekviename mieste. Buvusi valdžia šito nesuprato. Padarė didelę klaidą“, – aiškino jis „Balsas.lt savaitei“.
Valdžia tikrai nesuprato. Už viską, kaip žinoma, moka elektros ir šilumos vartotojai. Už projektus, kuriais Lietuvos energetika integruojama į Europos sistemas, taip pat. Jau žinoma, kad nueinanti dešiniųjų Vyriausybė, tiksliau, Energetikos ministerija, pateikė dar vieną per elektros vartotojų kišenę kirsiantį projektą. Ministerija siūlo nustatyti, kad per metus lietuviška elektra sudarytų ne mažiau kaip pusę šalyje suvartojamos elektros kiekio. Štai jums ir skanaus, ponai patriotai, – 52 centai už kilovatvalandę.
Rusai ir nusipirko
Lieka neaišku, ar ta pati Rusija, su kuria ketinama kovoti, nesinaudoja Lietuvos politika. Bent jau jos verslininkai nepasididžiuotų dykai gauti pinigų. Rusijos dienraštis „Komersant“, o įkandin jo ir Lietuvos žiniasklaida dar praėjusių metų vasarą pranešė, kad Rusijos valstybės valdoma elektros energijos kompanija „Inter RAO“ už 53,1 mln. JAV dolerių Lietuvoje nusipirko vėjo jėgainių parką.
Antrinės „INTER RAO Lietuvos“ įmonės „IRL Wind“ sandoris dėl bendrovės „Vėjų spektras“ valdomo Kretingos rajone veikiančio 30 megavatų (mW) instaliuotos galios vėjo jėgainių parko įsigijimo nėra nei keistas, nei nenatūralus.
Keista būtų, jei rusai ar su jais dirbantys lietuviai Lietuvoje nesupirktų projektų, teoriškai skirtų Lietuvai nuo jų apsaugoti. Juk Marijos žemės politikai linkę tokius projektus finansuoti mokesčių mokėtojų pinigais. O tie mokėtojai potencialios naudos visada kviečiami palaukti savo vaikams.
Iki 30 kW vėjo jėgainių pagaminta elektros energija superkama po maždaug 1,50 ct už kilovatvalandę. Tokia padėtis tęsis maždaug iki 2018 metų, jei jokia valdžia nenutars to pakeisti – kodėl gi netaikyti tokių tarifų?
Energetikos ministerijai toks klausimas buvo kiek netikėtas. „Atsiųskite klausimus – atsakysime“, – tepasakė atstovas spaudai Kęstutis Jauniškis.
Daugiau nėra kam
Faktas, kad Lietuvoje generuojama energija yra brangesnė nei rusiška, nėra jokia paslaptis niekam, įskaitant nueinančią valdžią, kuri nacijai sekė pasakas apie konkurencijas, biržas ir kitus fokusus, kurie tarsi turėjo sumažinti kainas. Realiai elektra pabrango, o paskutiniai sprendimai, dėl kurių elektra pabrangs iki 52 centų už kilovatvalandę, prezidentės D. Grybauskaitės prieš porą metų išspinduliuotą džiaugsmą, kad brėkšta energetinės nepriklausomybės aušra, primena jau net nebe komediją.
Balsuotojai kategoriškai ir negailestingai referendume nušlavė valdžios energetinę politiką, kai aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė prieš atominę energetiką.
Veikiančios ir tebūnie labai geros Elektros biržos dalyviai pardavinėja rusišką elektrą, daugiausia pagamintą generuojant rusiškas dujas. Kol Lietuvos valstybė sutinka supirkti saulės energiją už 1 litą ir 60 centų (neseniai sumažinta iki 1,44 cento), bet kuris tikras verslininkas (tas pats rusas ar lietuvis) mielai pirks tokios įmonės akcijas ir kikens. Juk Lietuvos vartotojas mokės, nes be šilumos ir elektros gyventi neišeina.
„Dėl saulės energijos galiu pasakyti konkrečiai – artimiausiu metu konkurencingos kainos nepasieksime – buvo pasiųsti klaidingi signalai, leidžiant per didelį statybų mastą ir įsipareigojant supirkti energiją per aukštais tarifais. Šie žmonės suka verslą iš valstybės reguliavimo klaidų“, – kalbėjo V. Lukoševičius.
Visi pramonininkai, turintys mokėti į Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondą, kurio apimtis – milijardas litų, anot V. Lukoševičiaus, yra natūraliai nepatenkinti.
„Tas pats VIAP šiuo metu finansuoja daugybę objektų, kurių ateitis neaiški. Tai dalis elektrinių, Lietuvos elektrinės senieji blokai, kai kurios nelabai efektyvios ir muziejų pobūdžio technologijomis dirbančios kogeneracinės elektrinės. Šiuos objektus seniai derėjo uždaryti“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė V. Lukoševičius. Jo išvada vienareikšmė – per ketverius metus sumažinti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos valdžiai nepavyko. Priežastis, kodėl galiausiai elektra brangsta iki 52 centų, V. Lukoševičiaus, yra viena – toliau pleškinamos rusiškos dujos.
VIAP, kaip žinoma, Arvydo Sekmoko iniciatyva buvo apmokestintos ir tos įmonės, kurios pasistatė kogeneracines jėgaines išskirtinai savo reikmėms. Tiesiog... Kad niekas nedrįstų būti nepriklausomas nuo valdžios malonės.
Buvęs Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Dainius Budrys pastebėjo dar vieną keistenybę. „Pradinė idėja, kalbant apie saulės energiją, buvo tai, kad ja naudotųsi žmonės, nutolę nuo pagrindinių elektros tinklų. Pirktų ją sau, o ne pardavimui į tinklą, – kalbėjo jis. – Dabar kalbame būtent apie pardavimą ir mokesčių mokėtojų pinigus. Atsinaujinančių energetikos šaltinių įstatyme numatyta, kad maksimalus galios dydis šiai energijos rūšiai gali būti 10 megavatų visai šaliai.
Nutarta, kad tam gali būti gauta Europos Sąjungos parama. Paskutinėmis žiniomis pateikta paraiškų jau 60 megavatų. Suskaičiuokime, kokia tai nepriklausomybė ir kiek ji visiems kainuoja.“
A. Kulakauskas: Ne rusai kalti
Padėtis apgailėtina dar ir todėl, kad didžiąją dalį viešosios erdvės, jei kalbėsime apie energetines temas, užima ne kokie nors ekspertiniai vertinimai, o interesų grupės. Tos, kurios susijusios su „žaliąja energetika“, varo savo liniją, kurios su dujomis – kitokią. Norintys pasipelnyti iš atominės elektrinės – kalba savaip. O valstybės pozicijos, jos užsakytų rimtų tyrimų, kokie galėtų būti scenarijai, atsižvelgiant ir į pasaulio raidą, nėra. Kaip aš, kaip pilietis, galiu apsispręsti – ar man balsuoti už Visagino atominę elektrinę ar prieš, jei tai tiesiog nuogu lobizmu stumiamas projektas? Arba kiti rėkia – pasirinkime „žaliąją“ energiją, kūrenkime biokurą.
Nespėsime pasirinkti ir žalieji pradės rėkti, kad iškirsime visus Lietuvos miškus. Skaičiavimų juk jokių nėra. Dabar apstatys Lietuvą saulės kolektoriais. Apstatys dėl to, kad Europos Sąjungos politika buvo skatinti šią energijos rūšį, sukeliant kainas virš sveikos nuovokos ribų. Yra skaičiuojama, ne kad žmonėms būtų naudinga, o kad tie, kas tokią energiją parduoda, kuo greičiau uždirbtų daug pinigų. Todėl tai nėra ir nebus jokia alternatyva – ji už tokią kainą neįperkama ir neperspektyvi. Valstybės strategijos, šiuo požiūriu, nėra. Užsisėda viena valdžia ar partija ant vienos interesų grupės ir važiuoja“, – piktinasi jis.
Anot A. Kulakausko, keturi centro dešiniosios koalicijos valdymo metai ekonomine prasme energetikos srityje niekuo nesiskyrė nuo „Leo.lt“ gadynės ir tikslas – sumažinti energetinę priklausomybę nebuvo pasiektas, prie, kaip mano ekspertas, nepriartėta. „Keturis metus vykdytą politiką žmonės referendume įvertino neigiamai. Ir čia dabar galima kaltinti priešus, rusus, ką tik nori. Negalima žmonių įtikinti nuoga ir brutalia propaganda, nes sveikos nuovokos žmonės visgi turi. Kai jau matoma, kad galimybių studijos vykdomos iš paties projekto lėšų, tai tik kvailys gali tikėti, jog jos nepriklausomos. Nėra visi pas mus kvailiai“, – pabrėžia jis.
Aiškinimai, kad pasistatę naują atominę elektrinę imsime ir atsijungsime nuo Rusijos – A. Kulakausko, kelia juoką bet kokiam technikui. Lietuvoje ir Baltijos šalyse, anot jo, viena elektrinė ir atskiras energetinis žiedas – visiškas nesusipratimas, Panašiai jis mano ir už nerealias kainas superkamą „žaliąją energiją“. „Nuvažiuokite prie viduržemio jūros ir įsitikinsite, kad saulė ten kitokia. Gal toks kalbėjimas, kad negalima galo su galu nesuduriantiems žmonėms piršti neįperkamų dalykų, yra nepatriotiškas. Bet toks priekaištas man labai panašus į demagogiją. Kol kas akivaizdu viena - generuojamos galios Lietuvai ir dabar pakaktų be jokio importo, bet iš rusų pirkti elementariai pigiau. Ir jokie patriotiniai užkeikimai čia nepadės, kol nebus realių skaičiavimų ir kriterijų. Referendumas aiškiai parodė, kad valdžios energetine politika žmonės nepasitiki“, – nukirto politologas.
Taigi investuojame į viską: atomą, saulę, vėją, biokurą ir dujas. Viskas jūsų sąskaitose. Ten yra tikrieji rinkimų ir referendumų rezultatai. Pergalė prieš Rusiją jau netoli – tereikia negailėti litų. Kaip ironiškai pastebi Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Energetinio saugumo analizės centre dirbantis politologas Antanas Kulakauskas, pabranginus elektrą iki kokių 3 litų už kilovatvalandę dabar, vėliau galima būtų ir sakyti – žiūrėkite, kiek atpiginome pastatę atominę elektrinę.
TIK FAKTAI:
2011 metais didžiausią bendrųjų šalies kuro ir energijos sąnaudų dalį sudarė gamtinės dujos (37,3 proc.) ir naftos produktai (33,5 proc.).
Šalies vartotojų poreikiams tenkinti naudojami ir šalies, ir importuoti kuro ir energijos ištekliai. Lietuva importuoja pagrindinius kuro ir energijos išteklius. 2011 metais, palyginti su 2010-aisiais, kuro ir energijos buvo importuota daugiau: gamtinių dujų – 9,7, akmens anglių – 23,6, elektros energijos – 23,8 proc.
Pastaraisiais metais atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimas Lietuvoje pasikeitė nežymiai. 2011-aisiais 86,5 proc. visų atsinaujinančių energijos išteklių sąnaudų sudarė malkos, kurui skirtos medienos ir žemės ūkio atliekos, 4,4 proc. – biodegalai, 3,9 – hidroenergija, 3,8 – vėjo energija, 1,1 – biodujos, 0,3 proc. – geoterminė energija. Tai Statistikos departamento duomenys.
