„Vykdydami makroprudencinę politiką ypač daug dėmesio skirsime ankstyvam finansų sistemai kylančių grėsmių, tokių kaip kredito burbulai, identifikavimui. Nedelsdami taikysime priemones šioms rizikoms valdyti, o veiksmingų priemonių arsenalas tikrai nemažas – pradedant griežtesniais bankų kapitalo reikalavimais, baigiant sisteminiais skolinimo sąlygų reikalavimais“ – sako Lietuvos banko valdybos narys Tomas Garbaravičius.
Pasak jo, vienas iš pagrindinių makroprudencinės politikos siekių yra sumažinti finansų sistemos procikliškumą, taikant griežtesnius reikalavimus finansų įstaigoms netvaraus ekonomikos ir finansų ciklo pakilimo metu, taip sukaupiant pakankamai atsargų atėjus nuosmukiui.
2007 m. prasidėjusi pasaulinė finansų krizė akivaizdžiai parodė, kokį reikšmingą neigiamą poveikį finansinis nestabilumas gali turėti šalių ūkio augimui ir užimtumui. Siekiant sumažinti finansų krizių atsiradimo tikimybę ir poveikį, pastaraisiais metais Europos Sąjungoje pertvarkoma finansų sektoriaus priežiūros institucinė ir reguliavimo sistema. Viena iš svarbiausių tokios reformos dalių yra aiškus makroprudencinės politikos vykdymo mandato suteikimas kiekvienos ES šalies atsakingoms institucijoms.
Kai kurias sisteminės rizikos ribojimo priemones Lietuvos bankas taiko ir šiuo metu. 2011 m. patvirtintuose Atsakingojo skolinimo nuostatuose numatytos dvi svarbios makroprudencinės politikos priemonės, padedančios apsaugoti kredito rinką nuo perkaitimo: maksimalus 85 proc. kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykis (angl. loan-to-value-ratio, LTV) bei maksimalus 40 proc. vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykis (angl. debt-service-to-income, DSTI).
