Norvegijoje pensinis amžius šiandien yra 67 m., JAV ir Portugalijoje – 66 m., Prancūzijoje – 65 metai. Lietuvoje nuo 2012 m. pensinis amžius taip pat pradėtas ilginti ir iki 2026 m. turėtų pasiekti 65 metus. Ir tai – ne riba. Iš valstybės mokamų pensijų neįstengiantys išgyventi senjorai dažnai atsisako eiti užtarnauto poilsio ir toliau dirba.
SEB banko iniciatyva apskaičiuotas Baltijos šalių gyventojų pasirengimo pensijai rodiklis atskleidė, kad išėję į pensiją dirbti planuoja net 70 proc. lietuvių.
Darbas pensijoje – būtinybė, o ne malonumas
Doc. dr. Liongino Radzevičiaus, Vilniaus pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininko pavaduotojo, teigimu, pensiniame amžiuje dirbti priverčia būtinybė gauti papildomų pajamų.
„Nors pensijos Lietuvoje yra vienos mažiausių Europoje, požiūris į dirbančius pensininkus yra netolerantiškas. Dažnai girdime argumentus, kad vienas dirbančio amžiaus žmogus Lietuvoje išlaiko kelis pensininkus, o dirbantys pensininkai užima jaunų žmonių darbo vietas.
Tai didina atskirtį tarp jaunų ir vyresnių žmonių. O po to mes stebimės, kad jaunesni žmonės negalvoja apie ateitį, apie pensiją. Negalvoja, nes jie nejaučia, kad tai yra ir jų ateitis“, – pasakojo L. Radzevičius.
Su juo sutiko ir „Bočių“ sąjungos narė Aldona, į pensiją išėjusi prieš metus. Moters teigimu, pensijoje ji tikrai rastų malonesnių veiklų už darbą, tačiau neturi pasirinkimo.
„Išgyventi vien iš pensijos man būtų labai sudėtinga – turėčiau daug ko atsisakyti. Pensininko poreikiai nėra ypatingi, tačiau išlaidų vis vien susidaro – reikia būstą išlaikyti, pavalgyti, apsirengti. Mums irgi norisi atrodyti gražiai, tvarkingai, stilingai. Norisi bent kartais kur nors išvažiuoti, anūkui dovaną nupirkti. Tai elementarūs poreikiai, tačiau pensijos jiems neužtektų“, – patirtimi dalijosi moteris.
Pasak L. Radzevičiaus, žavimės aktyviais, po visą pasaulį keliaujančiais Skandinavijos šalių, Vokietijos pensininkais, tačiau tokia pensija galime džiaugtis ir Lietuvoje – su sąlyga, kad apie senatvę pradėsime mąstyti anksčiau.
„Jaunam žmogui reikėtų pabandyti bent trumpam įsijausti į pensininko patirtį, pagalvoti, koks jis pats bus senatvėje, ką veiks. Galų gale, ką jis jau šiandien gali padaryti, kad senatvėje gyventų geriau. Kai sulauki pensinio amžiaus, kažką pakeisti jau būna vėlu“, – teigė L. Radzevičius.
Svarbiausia – galimybė rinktis
Lietuviai – ne vieninteliai, dirbti planuojantys iki gilios senatvės. Daugiau nei trečdalis viduriniosios klasės amerikiečių galvoja, kad dirbs, kol mirs arba labai rimtai susirgs. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad norint turėti pakankamas pajamas ir oriai gyventi pensiniame amžiuje, dirbti tektų net iki 80 m. amžiaus.
SEB šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, problema yra ne darbas pensiniame amžiuje, o pasirinkimo nebuvimas ir priverstinis darbas.
„Nemažai pensinio amžiaus žmonių dirba. Dirba dėl įvairių priežasčių. Vieni – kad jaustųsi ir būtų reikalingi, naudingi, nepriklausomi, kiti – dėl to, kad neužtenka pinigų pragyvenimui.
Gerai, jei žmogus gali laisvai rinktis – ar eiti užtarnauto poilsio, ar dirbti. SEB banko atliktos 61–64 m. amžiaus šalies gyventojų apklausos duomenimis, senatvės pensija šiandien sudaro apie 63 proc. prieš pat pensiją gautų pajamų. Nemažai daliai tai – reikšmingas ir skausmingas pajamų sumažėjimas, ypač jei žmogus pensijai nesiruošė ir papildomai netaupė. Gerai, jeigu žmogus vis dar gali dirbti, o jei tokios galimybės nebėra?“, – svarsto J. Varanauskienė.
Jos nuomone, sunku suprasti akivaizdžius prieštaravimus tarp to, ko dabartiniai darbingo amžiaus žmonės nori ir to, ką jie daro, kai klausiama apie pasiruošimą pensiniam amžiui.
„Tik ketvirtadalis lietuvių (27 proc.) laukia pensijos ir tikisi, kad galės džiaugtis gyvenimu. Tikinčių valstybės galimybėmis mokėti pakankamą pensiją nedaug – 28 procentai. Bet savarankiškai pensijai taupo tik du iš penkių.
Dar du atidėlioja, o penktasis net negalvoja apie taupymą pensijai. Du iš trijų lietuvių niekada nesidomėjo, kokia bus jų pensija. Vadinasi, jie nežino, kad galima pensijai ruoštis savarankiškai – taupyti, kaupti turtą, iš kurio būtų galima prisidurti prie valstybės mokamos pensijos.
Taigi, esame paniurę fatalistai arba atvirkščiai – naivūs optimistai. Šviesios ateities nesitikime, bet imtis veiksmų jai pakeisti taip pat nesame linkę. Arba naiviai tikime, kad kas nors už mus tuo pasirūpins“, – vyraujančias nuomones apibendrino SEB ekspertė.
