Išeksploatuoto durpyno savininkas Gintaras Rapkauskas su džiugesiu veide vedžioja po beatsigaunančią pelkę. Prireikė beveik 30-ies metų, kad buvęs durpynas pamažu atvirstų tuo, kuo buvo – pelke.
„Jeigu praktiškai 100 metų, gal ir daugiau, mes, negražiai pasakysiu, melžėm žemę, tai šiandien dienai, rytoj mes turėsim ieškot vandens. Ir pelkės paskirtis vienas iš pagrindinių faktorių – vanduo. Tai yra vandens akumuliacinė bazė. Jinai lėtai pasiima, bet ir lėtai atiduoda“, – sako durpių įmonės savininkas Gintaras Rapkauskas.
Verslininkas sako, kad jam kaip durpininkui sunku matyti artėjančią šio verslo pabaigą, tačiau dabar atėjo laikas ieškoti būdų, kaip grąžinti skolą gamtai.
„Gamta Senojoje Europoje žmogui pralaimėjo. Tai yra žmogus užėmė visas teritorijas, pasiėmė visas pelkes. Šiandien dienai atstatyti praktiškai nėra“, – pasakoja G. Rapkauskas.
Ši Telšių rajone esanti Aklojo ežero pelkė yra pirmas projektas, kuriuo kartu su mokslininkais siekiama atgaivinti buvusią pelkę. Stengiamasi, kad tai būtų daroma kuo mažesnėmis sąnaudomis nei iki šiol kituose atkuriamų pelkių plotuose Lietuvoje.
„Čia yra minimaliom žmogaus įsikišimo pastangom, minimaliom sąnaudom atkuriama aukštapelkė. Rezultatai yra stulbinantys – kaip mokslininkas tą galiu patvirtinti. Ir būtent tai yra pavyzdys, kaip mes galime tą padaryti Lietuvos pelkėse, o pelkių mes turime daug ir atstatyti turėtume, turbūt , visas“, – teigia VDU profesorius Dr. Remigijus Daubaras.
Mokslininkas sako, kad pelkių augmenija ir gyvūnija – unikalios, čia gyvena visiškai kitos rūšys nei miške, jas reikia saugoti, nes pelkės buvo sparčiai naikinamos ir jų atkūrimas mažai kam rūpėjo. Žmonės į pelkes ėjo rinkti spanguolių ir vaivorų (liaudiškai vadinamų girtuoklėmis), kiminus naudojo rąstinių namų apšiltinimui.
„Va čia mūsų kai kurie tyrimai uždėti, kuriuos mes darysim – įvertinsim – vaivorą, gailį, spanguolę. Tikimės, kad gal bus lėšų, genetinę įvairovę ištirsim, kas labai svarbu – moksliškai pagrįsti atsistatymo tikrumą“, – kalbėjo Dr. R. Daubaras.
Profesorius sako, kad jo nuomone, reikėtų atgaivinti visas pelkes, kurias dar įmanoma. Jam pritaria ir aplinkos apsaugos ministras. Kęstutis Mažeika sako, kad ši pelkė yra sektinas pavyzdys, kaip įmonė išeksploatavusi durpyną siekia atkurti buvusią ekosistemą. Visame pasaulyje nebenaudojami durpynai turi neigiamą poveikį gamtai išskirdami į aplinką kietąsias anglies daleles ir anglies dvideginį.
„Veikiant saulei, jei tai yra nusausintas durpynas, nudrenuotas, tokiu būdu, na tos emisijos yra didžiulės kartais tai lyginama su didelių miestų transporto išmetamų emisijų kiekiais. Didžiausias galvosūkis, ką daryti su tais durpynais, kurie jau daug metų apleisti ir jų sugrąžinti pelkėms nebeįmanoma“, – sako aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Mažeika.
Problema yra tie durpynai kurie iki Nepriklausomybės buvo ekpsloatuojami, po to buvo palikti likimo valiai. Dažniausiai tai buvo durpynai kurie užžėlė mišku ir liko tiesiog miško pavidalu, tačiau ką stebime vėl, po medžiais esantys durpynai išskleidžia emisijų gerokai daugiau.
Šioje pelkėje jau surinkta pradinė tyrimų medžiaga leidžia daryti pirmąsias išvadas, kaip greitai prasideda pelkinių augalų bendrijų renatūralizacija, kada išnaudotų durpynų plotuose atsiranda pionierinės rūšys. Tikimasi, kad šios pelkės atgaivinimo technologijas bus galima išbandyti ir kituose išeksploatuotuose durpynuose.
Akivaizdu kaip atsistačiusi pelkė valgo mišką. Bet šiandien dienai yra sudarytos sąlygos kad miškas valgytų pelkę.
