Vilnietis Antonas žino, ką reiškia keisti darbus. Baigęs studijas komunikacijos specialistas šešerius metus dirbo vienoje įmonėje, tačiau suprato, kad reikia naujų iššūkių.
„Matyt, praėjo mūsų tėvų, senelių laikai, kai žmogus ateidavo į darbą po mokyklos ar instituto ir išeidavo tik į pensiją. Tai tam tikru laiku supratau, kad atėjo laikas kažką pakeisti, naujų užduočių rasti“, – sako komunikacijos specialistas Anton Tisov.
Tad jau kurį laiką 30-metis Antonas yra laisvai samdomas darbuotojas. Jis neslepia, kad sulaukia darbo pasiūlymų, netgi pelningų, tačiau pasirašyti ranka nekyla.
„Man keista, kad 21 amžiuje, antras dešimtmetis baigiasi, o įmonėse vis dar yra tokie dalykai kaip ribojimas naudotis „Skype“ ar socialiniais tinklais, nors visi turi telefonus ir vis tiek naudojasi tais dalykais“, – sako A. Tisov.
Panašu, kad tokių ar kitokių motyvų paskatinti lietuviai linkę nebebranginti savo darbo vietos. Per vienus metus – nuo praėjusių iki šių metų vasaros – darbovietes savo noru pakeitė daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių. Tai yra trečdalis visų dirbančiųjų.
„Mes pastebim ir mus tai neramina, bet akcentuočiau, kad tai būdinga jaunimui. (..) Virusas, kažkoks užkratas, kuris vis daugiau apima jaunimo dalį“, – sako darbdavių atstovas Danas Arlauskas.
Tyrimai rodo, kad jaunuoliai išties nelinkę užsibūti viename darbe. Vidutinė lietuvaičių darbo trukmė vienoje įmonėje tėra pusantrų metų.
„Jų lūkesčiai nepamatuojami, jie nori ne mažiau kaip tūkstantį į rankas iš karto gaut, be specialybės, be patirties, be įgūdžių. Kai negauna, sako pasieškosim kitur, nes kitur daugiau moka“, – sako D. Arlauskas.
Visgi dirbantieji aiškina, kad kaltas ne vien dalies jaunimo lengvabūdiškas požiūris. Esą būna, kad patys darbdaviai vadovaujasi abejotinomis taisyklėmis.
„Kai darbo alga pilnai neįdedama į darbo sutartį. Dalis „popieriuje“, dalis – priedais, bonusais ar kažkaip neapibrėžtai mokama. Kai atkreipi dėmesį, ne visi darbdaviai supranta, kad reikia kažką keisti, parodyti lankstumą“, – sako A. Tisov.
Dar daugiau – daug tyrimų yra atskleidę, kad ne ką mažiau nei atlyginimas žmones darbe motyvuoja gera atmosfera, karjeros galimybės, įvertinimas ir užduočių įvairovė. O motyvacijos pavaldiniai dažniausiai ir pasigenda. Dėl to nuostolių patiria patys darbdaviai, priversti nuolat ieškoti naujų žmonių.
„Kartais būna paradoksalios situacijos, kad žmonės išeina iš įmonės į kitą įmonę, o po kelių mėnesių ar metų grįžta atgal su geresnėmis sąlygomis. Tokiu būdu net iššvaistomi resursai, nes nėra pakankamai sumotyvuoti tie žmonės, kurie ilgą laiką dirba“, – teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Visgi, pasak ekonomisto, didelė darbuotojų kaita nėra blogas dalykas. Akivaizdu, kad didžioji dauguma darbus keičia, nes susidera didesnį atlygį. Ir tai yra gerai.
„Tai rodo, kad gyvename ekonominio pakilimo stadijoje, nes yra labai glaudus ryšys tarp ekonomikos augimo ir dalies žmonių, kurie ryžtasi keisti darbą“, – sako Ž. Mauricas.
Pastebima, kad jaunimas iš darbdavių vis dažniau reikalauja ne tik geros algos, tarnybinio telefono ir automobilio, bet ir papildomų paslaugų, pavyzdžiui, abonementų į sporto klubus. Į tokius norus atsižvelgiantys ir tai galintys sau leisti darbdaviai dažniausiai ir persivilioja jaunus specialistus.
Na, o teiginius, kad nelojalumą vienai darbovietei lemia tai, kad darbo rinką užpildo vadinamosios Y ar Z kartos atstovai, dalis ekspertų linkę atmesti. Esą jei dabartiniai vyresnio amžiaus žmonės sovietų laikais būtų turėję galimybę rinktis, greičiausiai būtų elgęsi taip pat.
