“Pirmą kartą į Indiją nuvykau 2009 m. Išvykau mokytis pagal mainų programą. Iš tikro visada maniau, kad vyksiu mokytis į Paryžių, bet paskui pakalbėjau su mama, kuri man patarė pasirinkti egzotiškesnę šalį – Indiją. Taip aš ten ir atsidūriau.
Indijoje mokiausi verslo, kuris ir buvo viena iš priežasčių, kodėl ten ir likau. Kai atvykau į Indiją, ten viskas pradėjo augti tokiais tempais, kad galėjai kvėpuoti ne deguonimi, o augimu. Miestas, kuriame buvo mano universitetas, Naujasis Delis, buvo politinė sostinė ir ten tas augimas bei vystymasis jautėsi ypatingai.
Kai tik atvykau, galvojau “siaubas, ką aš čia darysiu, kas čia aplink darosi?”. Tuo metu buvo labai karšta – buvo rugpjūtis – saulė spigino, buvo pilna dulkių. Galvojau, kad, jeigu kas nors man duotų bilietą namo, važiuočiau ir neatsisukčiau. Bet pasisuko viskas taip, kad per pora mėnesių aš kažkaip susigyvenau ir pasilikau ten visiems metams”, - kalbėjo Eglė Rakauskaitė.
Muzika lydėjo ir Lietuvoje
Pašnekovė pasakoja, kad ji jau Lietuvoje buvo įsitraukusi į renginių organizavimą. Ji dar mokykloje su draugais ėmė dalyvauti šioje veikloje, universitete taip pat organizuodavo renginius.
„Verslo studijas pasirinkau su intencija – tai man buvo įdomu, o muzika, renginiai, vakarėliai visada buvo šalia kaip hobis. Kai man buvo 16-ka ir dalyvavau viename Europos Sąjungos projekte Danijoje, iš skirtingų meno šakų dirbtuvių, kurias buvo galima pasirinkti, aš pasirinkau didžėjavimą. Tai buvo mano pirmas kartas, kai aš prisiliečiau prie vinilų.
Kai aš atvykau į Delį, šalia pagrrindinės studijų krypties, verslo, pradėjau domėtis ir koks yra to miesto naktinis gyvenimas, kokie čia vakarėliai vyksta. Tuo metu Indijoje kaip tik vyko lūžis daugelyje sričių, taip pat ir muzikinėje, tai aš įsijungiau į tokį judėjimą, kuris kūrė tuo metu dar tik pogrindinę muzikinę sceną. Taip mes pradėjome organizuoti pirmuosius tokio tipo vakarėlius Delyje, kokie dabar yra laikomi standartu“, - pasakojo Eglė.
Tad po to, kai mergina pasibaigė mokslus Lietuvoje ir grįžo į Delį gyventi ir darbuotis labiau su baigtomis tarptautinio verslo studijomis susijusia veikla, kai atėjo pas ją draugai ir pasiūlė pagroti patefonais viename renginyje – mat žinojo, kad muzika yra Eglės aistra. Ji sutiko, ir taip prasidėjo Eglės pseudonimu, DJ Berry Gangsta kelias.
Išskirtinis pasitikėjimas
Nors pašnekovė Indijoje yra įkūrusi savo verslo konsultavimo įmonę, orientuotą daugiausiai į prekybą bei užsienio verslų partnerių suvedimą, plėtrą Indijoje, su Indija, jai užtenka laiko ir jėgų kiekvieną penktadienį ir šeštadienį didžėjauti vakarėliuose. Merginai tai teikia labai daug džiaugsmo – ko vertas vien grojimas išskirtinėje indų šventėje, kurioje iki tol grodavo tik vietiniai. Eglė šitos patirties niekada nepamirš:
„Vienas iš Indijoje populiarių dievų yra Ganešas ir jie turi tokį festivalį „Ganpati“, kuomet gatvės būna masiškai užpiltos žmonėmis, jie švenčia visą parą non-stop ir švenčiama labai įspūdingai. Tad kartą aš gavau žinutę, kurioje mane kvietė pagroti tame festivalyje. Nors jie tame festivalyje turėdavo tik vietinius didžėjus ir per istoriją niekada tame festivalyje nebuvo nė vieno didžėjaus užsieniečio, tačiau tąkart festivalio organizatoriai nutarė tapti pirmieji, atsivežę užsienietį didžėjų. Pagalvojau, kad čia bus smagus renginys, ir sutikau. Tačiau aš nesuvokiau viso to masto.
Pamenu, kai ten nuvykau, mane žmonės pasitiko neįtikėtinai. Man iškart įteikė dviejų dienų programą ir pasakė, kad labai garbingą Aarti ritualą, kurį paprastai atlieka labai svarbūs žmonės – Bolivudo žvaigždės ar politikai – šįkart darysiu aš. Susijaudinau, nes tai tikrai labai reikšmingas įvykis Indijos kultūroje.
Paskui man pasakė, kad, kadangi aš darau Aarti, turiu būti ir su tradiciniais drabužiais, o aš per visus tuos metus, kai buvau Indijoje, nebuvau užsidėjusi sario. Galvojau, kad nesu tos kultūros tiek išmokusi, kad jau galėčiau vilkėti sarį – manau, kad tai yra labai svarbus momentas. Ten mane jie aprengė tradiciniu sariu.
Pamenu, kaip aš stoviu, aplink mane suka tą sarį, į plaukus deda papuošimus, o aš tik galvoju: „Dieve, kas dabar bus?“. Atsisukau į veidrodį ir tas momentas buvo nerealus. Paskui man pasakė, kad viskas bus transliuojama gyvai per visą valstiją, čia rašys laikraščiai ir pan. Visa tai sužinojus aš pasijutai kaip transe.
Tai buvo tas momentas, kai žmonės mane įsileido arčiausiai į savo namus, nes pietų Indijoje tai jiems yra viena svarbiausių švenčių ir vietoj to, kad man pasakytų, jog aš pagroju, ir viskas, jie pakvietė tapti dalimi ypatingo ritualo. Tuomet aš supratau, kad aš visą laiką būsiu dėkinga Indijai, kaip mane užaugino ir subrandino, suteikiant daug visokiausių progų mokytis iš ten sutinkamų išmintingų, atviraširdžių, verslių, išsilavinusių ir daug pasiekusių, daug gyvenimiškos patirties turinčių ypatingų žmonių“, - kalbėjo Eglė.
Betarpiški žmonės
Pašnekovė pasakoja, kad Indijoje žmonės yra be galo svetingi ir betarpiški. Ji prisimena, kad iš pradžių jai būdavo keista, kai atėjus aptarti su žmonėmis reikalų, jie pirmiausia klausdavo, ar ji pavalgius ar atsigėrus. Paskui ji priprato ir tą indų draugiškumą dabar be galo vertina.
„Vien dėl to, kad tie žmonės tokie betarpiški ir atviraširdžiai, natūraliai ir tavo sielą jie nori nenori priliečia. Taip gaunasi, kad aš su kitais irgi pradėjau lygiai taip pat elgtis, kaip ir jie su manimi.
Kai atvykau į Indiją aš buvau gryna lietuvė: jeigu susitikdavau su svetimu žmogumi, man tikrai nekildavo minties jo paklausti, ar jis alkanas, ar ištroškęs. O pas juos tai natūraliai ateina iš šeimos: taip, kaip jie augo šeimoje, taip jie po to ir elgiasi su draugais. Tai atrodo yra kone per daug paprasti dalykai, tačiau kiekvienam žmogui yra malonu žinot, jog kitam rūpi“, - dalinasi mergina.
Svečių lauk bet kada
Pašnekovė pasakoja, kad dar vienas įdomus kultūrinis aspektas, kurio ji iš pradžių nesuprasdavo, buvo tai, kad draugai pas tave namie gali išdygti bet kuriuo metu, o tu turi bet kada būti pasiruošęs ir būtinai turėti maisto jiems pavaišinti. Draugai Indijoje, lyg šeima/giminė, todėl, lygiai taip pat kaip ir giminėms, draugams namų durys visada atviros.
„Pas mus Lietuvoje taip nėra – visuomet susitariame, kad susitiksime, o Indijoje pagal kultūrą priimta, jog/ Svečias yra lyg Dievas, o ir Indiškas svetingumas beribis, todėl draugai pas tave užeiti gali bet kada. Nesvarbu, kokius tu planus turėjai – viską meti, ir priimi svečius, džiaugies jų kompanija ir neskaičiuoji laiko. Kitas dalykas, stalas visuomet nuklotas vaišėmis, o užkandžių pasirinkimo namuose begalė – tai jiems yra ypatingai svarbu, nes prie maisto pagal indišką kultūrą ir kasdieniai džiaugsmai aptariami, ir verslo sandoriai sudaromi, ir potencialių vestuvių planai aptariami. Maisto kultūra ten tikrai stipri“, - pasakoja Eglė.
Eglė prie to priprato ir tai jai dabar visai netrukdo. Be to, indų šiltumas, atvirumas ir betarpiškumas jau seniai pavergę jos širdį. Būtent dėl žmonių, taip pat ir dėl labai įdomios, augančios Indijos (ir aplink visos Azijos) rinkos mergina ten ir gyvena. Ji neplanuoja labai toli į priekį, tačiau bent kurį laiką Indijoje, kur Eglė puikiai adaptavosi, tikrai dar gyvens. O visus lietuvaičius, svajojančius ir svarstančius keliauti į Indiją, pažinti šalies, o gal ir verslo galimybių paieškoti, kviečia drąsiai kreiptis į ją pasišnėkėti ir pasitarti.
