Sunkmetis lietuvius paskatino atsisakyti butų, išmokė pigiai statyti, tačiau pažangių architektų vizija apie skandinavų ar Vakarų Europos pavyzdžio stilingas gyvenvietes išsisklaidė tarsi miražas. Suaktyvėjusi žemės sklypų rinka atskleidė: užuot pirkę butus ir namus profesionalų suprojektuotose šiuolaikiškose stilingose gyvenvietėse, lietuviai ruošiasi pigių individualių namų statyboms ūkio būdu. O prieš krizę pradėjusį atsigauti Lietuvos kraštovaizdį vėl darkys stichiškai iškilusių, skirtingų projektų (ar visai be projekto) statytų namų kvartalai ir gyvenvietės.
Butai domina vis mažiau
Dažnas Lietuvos gyventojas norėtų įsikurti nuosavame name, o šalia jo turėti bent lopinėlį žemės. Vienus vilioja galimybė ištrūkti iš nerenovuotų, žiemą ypač brangiai šildomų daugiabučių. Žiniasklaidai pradėjus skelbti ypač daug informacijos apie nesveiką ir chemizuotą rinkai patiekiamą maistą, kilo susidomėjimo ekologiškais produktais banga. Tokių galima užsiauginti savo šiltnamyje, sode ar darže. Be to, tai daryti žmones skatina ir sparčiai kylančios maisto produktų kainos.
UAB „Diginet LT“, valdančios nekilnojamojo turto skelbimų portalus aruodas.lt, edomus.lt, skelbiu.lt, specialistai pastebėjo, kad pirkėjų susidomėjimas nekilnojamuoju turtu, ypač žemės sklypais, auga ne mažiau kaip metus. Portalo aruodas.lt direktoriaus pavaduotoja Viktorija Steponavičiūtė pasakojo: „Prieš 1,5 metų mūsų atliktos apklausos rezultatai parodė, kad potencialius pirkėjus labiausiai domino butai. Tuomet 50 proc. respondentų atsakė ieškantys buto, 30 proc. domino namai, o 20 proc. žvalgėsi kito nekilnojamojo turto. O štai 2011 m. pabaigoje atlikta apklausa atskleidė, kad įsigyti butą norėtų tik 30 proc. apklaustųjų, namų paklausa išliko tokia pati, kaip prieš 1,5 metų, t. y. 30 proc., o 20–25 proc. apklaustųjų ieškojo žemės sklypų.“ Išaugo ir žemės sklypų pasiūla. „Galima numanyti, kad brangstant butams ir jų eksploatacijai, nukritus statybų kainoms, žmonės vis labiau domisi galimybe pasistatyti nuosavus namus“, – teigė aruodas.lt direktoriaus pavaduotoja. Rinkos paradoksas: nors pastatyti būstai pirkėjus domina vis mažiau, potencialūs pardavėjai įsitikinę, kad artimiausiu metu jų kainos turėtų kilti.
Vieni laukia pabrangimo, kiti neskuba pirkti
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis „Valstiečių laikraščiui“ teigė nepastebėjęs prekybos stambesniu nekilnojamuoju turtu pagyvėjimo. „Ober-Haus“ prekiauja stambiausiais, didžiųjų miestų teritorijose esančiais nekilnojamojo turto objektais. Anot S.Vagonio, tokių butų ir namų pirkimas pagyvėjo nebent tiek, kiek paprastai pagyvėja pavasarį.
Tačiau keturi iš dešimties (39 proc.) Lietuvos gyventojų mano, kad per artimiausius 12 mėnesių būsto kainos pradės kilti, ir tik penktadaliui atrodo, kad jos gali dar labiau nukristi. Tai atspindi SEB banko užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
Dažnas žmogus pasiryžęs kardinaliai keisti savo gyvenimą ir svarsto įvairias nekilnojamojo turto įsigijimo, atnaujinimo galimybes. Tai rodo ypač padidėjęs domėjimasis šio turto kainomis. Portalo aruodas.lt direktoriaus pavaduotoja V.Steponavičiūtė teigė, kad apie didėjantį pirkėjų susidomėjimą nekilnojamuoju turtu galima spręsti iš augančios visų trijų UAB „Diginet LT“ valdomų nekilnojamojo turto portalų lankomumo statistikos.
Kur ir kaip gyvens, kur augins vaikus ir ką paliks ateinančioms kartoms, rūpi beveik kiekvienam Lietuvos žmogui. Kaip teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė, nekilnojamasis turtas sudaro didžiausią viso Lietuvos šeimų turto dalį ir yra svarbiausia daugumos gyventojų investicija. Finansinio turto (santaupų grynaisiais pinigais ar indėlių sąskaitose, investicijų į vertybinius popierius), ekspertės nuomone, keleriopai mažiau. Tačiau žlugus „Snoro“ bankui, ne mažiau nei milijardas litų susigrąžintų indėlių pavidalu atsidūrė gyventojų „kojinėse“ ar seifuose ir laukia savo dienos. Dar tiek pat persiskirstė po kitus bankus. Kai kurių ekspertų manymu, kelis mėnesius pasvarstę, kur saugiau investuoti santaupas, gyventojai galbūt ryžosi įsigyti nekilnojamojo turto, neryjančio pinigų už komunalines paslaugas, t. y. žemės sklypų.
Kovą šalies nekilnojamojo turto rinka iš tiesų nustebino žemės sandorių gausa. Daugiau nei pusę visų kovo mėnesį įvykusių nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarė žemės sklypų perleidimai. Negalutiniais duomenimis, praėjusį mėnesį šalyje parduota ne mažiau nei 4,6 tūkst. žemės sklypų, neskaičiuojant sandorių, pagal kuriuos buvo parduota valstybinė žemė. Kaip pranešė VĮ Registrų centras atstovas spaudai Aidas Petrošius, ypatingas gyventojų, sudarančių žemės sklypų sandorius, suaktyvėjimas su nedidelėmis pertraukomis fiksuojamas jau metus.
Būstai be kreditų
Mūsų prieš metus kalbintas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doc. dr. Algimantas Naujokaitis stebėjosi, kad sunkmečiu Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, buvo apmirusios statybos. „Juk statybą atpiginti gali statymas ūkio būdu. Jei žmogus pats ar su talka išlies pamatus, pastatys sienas, uždengs stogą, būstas jam kainuos kur kas pigiau, nei samdant statybos bendrovę, nesvarbu, ar statoma iš pramoniniu būdu pagamintų statybinių medžiagų, ar iš vietinių žaliavų. Kai neseniai lankiausi Vengrijoje ir Čekijoje, pastebėjau, kad ten labai populiaru statyti ūkio būdu. Priešingai nei pas mus, ten statybinių medžiagų parduotuvės veikia 24 valandas per parą, žmonės ir sunkmečiu stato“, – tvirtino A.Naujokaitis.
Tačiau sunkmečiu ypač išpopuliarėjo palyginti pigi statyba iš vietinių žaliavų. Seminarus, kaip pasistatyti namus be kreditų, iš to, ką randa gamtoje ar aplinkinių ūkininkų sodybose, rengia ir visoje šalyje žinoma keramikė Dormantė Penkinski su vyru Jurgiu. Jie moko, kaip savo rankomis nulipdyti namelius iš molio, smėlio ir šiaudų mišinio. Ypač padidėjo susidomėjimas šiaudų namais.
Statyba iš vietinių žaliavų Lietuvoje – ne naujiena, tai patvirtino ir VGTU mokslų daktaras, prof. Albinas Gailius. Mūsų šalyje nuo seno statant naudojamos mineralinės (granitas, klintys, smiltainiai, smėlis, molis) ir organinės (mediena, durpės, šiaudai, nendrės) žaliavos. Pasak profesoriaus, statyba iš molio ir šiaudų – ekologiška ir natūrali. Jis apgailestavo, kad Lietuvoje dar nėra nė vienos ekologiškos gyvenvietės. O štai Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje tokių gyvenviečių, kuriose namai pastatyti ne stichiškai, o pagal suderintus projektus, itin tinkančius prie kraštovaizdžio, ne viena.
Statys pigiai ir „ūkiškai“
Mindaugas Statulevičius,
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius
Dabartinė mokesčių sistema nėra palanki oficialiai dirbantiems nekilnojamojo turto vystytojams. Su keliais šiuolaikiškus individualių namų kvartalus pastačiusiais, gyvenviečių aplinką sutvarkiusiais nekilnojamojo turto vystytojais skaičiavome gyvenamojo būsto tokiose gyvenvietėse ir patentininkų statytų namų kainų skirtumus. Nors naujosios gyvenvietės gražios, tvarkingos, jose patogu gyventi, tokie namai kainuoja 40 proc. bangiau nei žmonių pasistatyti ūkio būdu. Žmogus ūkio būdu, lipdydamas pats ar per pažįstamus samdydamasis patentininkų brigadas, gali sutaupyti beveik pusę kainos.
LNTPA vienija 21 narę – statybos įmones, nekilnojamojo turto vystymo įmones. Mūsų nariai pastebėjo, kad nors sklypų nuperkama daugiau, individualių namų statybos užsakymų nepadaugėjo. Kodėl taip yra? Tikėtina, kad žmonės statysis patys, savo jėgomis. Šis procesas jau vyksta. O aplink Vilnių kadaise buvę gražūs kvartalai atrodo tarsi vaiduokliai, nes čia pilna iki krizės pastatytų ir neparduotų namų užkaltais ar jau išdaužytais langais. Tokių namų yra Trakų apylinkėse, Molėtų plente. Aplink Klaipėdą 2005–2006 m. individualių namų kvartalų buvo suplanuota tiek, kad kone antras miestas būtų išaugęs. Bet statybos sustojo, liko ir neparduotų pastatytų namų.
Standartai „bajorams“ ir „valstiečiams“
Naglis Puteikis,
Seimo narys, buvęs žinomas paveldosaugos specialistas
Kai Seimo narys Bronius Bradauskas Seime teikdavo įstatymų pataisas, kad būtų liberalizuota gyvenamųjų namų statyba, sumažinta tam tikrų reikalavimų vienbučių ar dvibučių gyvenamųjų namų statytojams, aš tai vertinau neigiamai, net rūsčiai. Galvojau: blogiukai milijonieriai nori nusiaubti paveldo teritorijas, o B.Bradauskas norėjo padėti stambiesiems „plėtristams“ (didelėms nekilnojamojo turto vystymo kompanijoms – red. past. ). Dabar manau, kad B.Bradauskas iš dalies buvo teisus. Kol mes, kvaileliai, mitinguodavome prie Seimo, reikalaudami nesupaprastinti statybos reikalavimų, gelbėti saugomas teritorijas, apginti nuo politikų spaudimo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovę Rūtą Baškytę, kai kas tik rankomis trindavo: kuo daugiau reikalavimų, tuo daugiau kyšių galima nulupti, paprastus žmones pavarinėti.
Aš – jau ne paveldosaugininkas pusę metų, tačiau neseniai atėjo pas mane pajūryje gyvenantis žmogus ir sako: „Paprašiau leidimo prie namo pastatyti dengtą pavėsinę, kurioje lankytojai galėtų pailsėti, pavalgyti lauke, o man paveldosaugininkai didžiausius reikalavimus iškėlė. Ir kad pavėsinė būtų iš lynų ar iš vytelių, ir kad jokio plastiko, jokių „Švyturio“ skėčių.“ Grįžo namo žmogus, apsižvalgė, o aplink pilna ir plastiko, ir tų pačių skėčių. Prieš porą metų Klaipėdoje mes, trijų naujamiesčio namų gyventojai, nutarėme apsitverti kiemą, kad svetimi nevaikščiotų ant mūsų vejos, negertų po langais.
Reikalavimai, kurie mums buvo pateikti, – vos ne kaip atominę elektrinę statant. Labai ilgai derinome tvoros vaizdą, gavome leidimą 1–1,5 metro aukščio pilkai tvorelei su varteliais. Kai bandėme kieme trinkeles pakloti, atlėkė kažkokia inspekcija bausti. O po trijų mėnesių žiūriu: už dešimties metrų esančiame kaimyniniame kvartalėlyje buldozeriai sukiojasi, tvora didžiausia iškilo, kiemą išasfaltavo. Ten žmonės susitarė „paprastuoju būdu“: triukšmą sukėlė, kažkur pasiskųsti pažadėjo ir susitvarkė. Prisipažinsiu, aš sutrikęs – visur taikomi dvigubi standartai: yra „bajorai“ ir yra „valstiečiai“. Manau, kad reikia supaprastinti statybos leidimų išdavimą ne paveldo teritorijose. Ar turėčiau ateiti pas „valstietį“ ir sakyti, kad jo trobelė neatitinka gyvenvietės stilistikos, ne tas atspalvis, priekabiauti dėl centimetrų, kai „bajorai“ žino, kur, kam, kada ir kiek duoti, kad visą aukštą be rūpesčių pastatytų? Jei sakysime, kad reikia įvesti analogą, kaip Skndinavijoje ar Vokietijoje, ir numatyti standartus, ką ir kaip galima pastatyti, geros iniciatyvos bus panaudotos prieš paprastus žmones.
Konstatuoju liūdną realybę: geri vokiški pavyzdžiai ar gyvenviečių albumai „nesuveiks“, o tik nuskriausime mažą žmogų, norintys statytis namelius bus „žiauriai nukankinti“. Tegul stato žmonės kaip kas gali, o standartus galėsime įvesti, kai išnyks viduriniosios grandies, atsakingos už visus derinimus, kyšininkavimas. Neliks korupcijos – galėsime standartizuoti gyvenvietes. Nebus vėlu... Išeičių galima rasti, pavyzdžiui, apkalant tuos skirtingus namus ar namelius lentutėmis, pritaikant panašią apdailą.
Daiva Norkienė
