Japonija – iš tiesų sunkiai apibrėžiamas politologinis galvosūkis. Viena iš nedaugelio Azijos valstybių, kuriai pavyko sukurti ir išlaikyti bent jau formaliai aukšto standarto demokratinę sistemą, metai po metų gaunančią aukštus „Freedom House“ įvertinimus, vis dėlto sunkiai telpa į vakarietiškų politinių sistemų pagrindu suformuotas teorines konstrukcijas.
Vakariečius, itin pripratusius terminą „liberalioji demokratija“ laikyti nedalomu, neretai glumina, iš jų pozicijos žiūrint, liberalaus elemento trūkumas, bet vis dėlto jiems tenka pripažinti, kad demokratija Japonijoje gana sėkmingai egzistuoja ir be liberalios ideologijos. Todėl siekiant plačiau patyrinėti demokratijų raidą, prasminga išsiaiškinti, kiek ji priklausoma nuo šio ideologinio komponento. Kita vertus, įdomu ir tai, kas lėmė, jog Japonijoje ideologinis liberalizmas nerado sau vietos.
Istorinės aplinkybės – pirmasis idėjų „filtras“
Liberalizmas kartu su kitomis idėjinėmis srovėmis pasiekė Japoniją XIX a. antroje pusėje, kai šalis po dviejų šimtmečių izoliavimosi nuo išorinio pasaulio buvo priversta atverti savo sienas. Nesinori čia įrodinėti istorinių neišvengiamybių ir propaguoti trajektorinės priklausomybės teorijos, atmetančios pokyčių galimybę, bet reikia pripažinti, kad istorinės aplinkybės turėjo nemenkos įtakos liberalizmo likimui Japonijoje.
Susidurdamas su ekspansyvių Vakarų valstybių spaudimu, Japonijos politinis elitas turėjo surasti būdą greitai persiorientuoti ir kartu perorientuoti visuomenę taip, kad šalis ne būtų kolonizuota, o taptų lygiaverte Vakarų valstybėms. Pirmieji žingsniai keičiant politinę sistemą, įdiegiant pirmuosius liberalizmo ir demokratijos elementus, buvo, galima sakyti, apgalvota socialinė inžinerija, o ne „iš apačios“ kylančio spaudimo rezultatas. Itin akcentuojamas pavojus būti kolonizuotiems skatino nacionalinį solidarumą, tautos iškėlimą virš individo ir virš ideologinių skirtumų. Taigi liberalios idėjos turėjo pereiti istorinės realybės filtrą.
Iš pažiūros Japonija, jei laikinai nekreipsime dėmesio į kultūrinius skirtumus, turėjo pakankamą pagrindą jei ne kelti liberalias idėjas, tai bent jau prie jų pritapti. Gana platus pirklių ir amatininkų luomas, įtakinga biurokratija, gana stipri vidurinioji klasė, kuri Japonijoje egzistavo prieš pirmuosius žingsnius demokratinės sistemos link, galėjo tapti tvirta politine baze liberaliai ideologijai.
Iš tiesų besikurianti vidurinioji klasė XIX a. reikalavo sau teisių, bet reikia pažymėti, kad jos reikalavimai buvo grindžiami iš esmės kitokiais argumentais nei Europoje. Ši visuomenės klasė, išmokyta žvelgti į kilminguosius su ypatinga pagarba, reikalavo ne lygių teisių visiems, o tokių pat teisių, kokias turėjo kilmingieji, sau argumentuodama, kad tarnauja valstybei (sic!) ne ką mažiau nei karių samurajų luomas.
Šis faktą reiktų ypač akcentuoti, nes jis buvo itin svarbus veiksnys, lėmęs, kad Japonija pasuko konservatizmo keliu. Judėjimas už piliečių teisių sulyginimą siekė ne „nuleisti“ aukštesniąją klasę iki viduriniosios lygio, o „pakelti“ viduriniąją klasę aukštesniosios link – suprantama, ne turtine prasme, o tik formaliai sulyginant teises ir laisves. Mainais vidurinioji klasė perėmė samurajų luomo vertybes. Tradicinės socialinės struktūros neišnyko, o prisitaikė prie naujos realybės, įsileisdamos į save tik joms pavojaus nekeliantį liberalaus elemento minimumą.
Individo laisvė – tik dėl valstybės
Demokratinės sistemos atsiradimui reikalingas ideologinio liberalizmo elementas Japonijos neaplenkė, tik čia jis buvo neišvengiamai modifikuotas ir pritaikytas prie visiškai kitokios kultūrinės terpės nei toji, kuri sąlygojo jo atsiradimą Vakaruose.
Demokratinė mintis Japonijoje plėtojosi kaip bandymas surasti geriausią būdą Vakarų modelius pritaikyti japoniškai sistemai. Prodemokratiški intelektualai savo žodyną skolinosi iš Vakarų, bet, kaip pažymėjo Peteris Duusas ir Irwinas Scheideris, greitai jiems teko sutikti, kad „visuomeniniai dėsniai veikia ne vakuume, o konkrečiame laike ir erdvėje. Pritaikant juos Japonijai, universalaus vystymosi dėsniai dažnai turėjo būti performuoti“.
Taigi japonų politikos filosofai rašė apie demokratiją Japonijai, o ne demokratiją apskritai. „Šeimyninės valstybės“ (kazoku kokka) su imperatoriumi centre idėja pakreipė liberaliąją mintį taip, kad net tokios universalistinės ideologijos kaip liberalizmas atstovai turėjo derinti savo mintis prie tuo metu politinio elito itin akcentuotos kultūrinės terpės ir kiekviename žingsnyje įrodinėti, kad jų idėjos neprieštarauja tam, kas buvo nekvestionuotinai laikoma „japoniškumu“ apskritai.
Liberalios idėjos turėjo susidurti ir su visuomenės lygmenyje egzistuojančiomis, iš tradicinės kultūros kylančiomis nuostatomis, kurios, kaip bus parodyta vėliau, dar ir kalbiškai reprodukuojamos. Sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis, reikalaujančiomis bendradarbiavimo ir veiksmų koordinacijos, susiformavusi kolektyvistinė visuomenės struktūra skatino bendruomenės gerovę vertinti labiau negu individo saviraišką, o iš konfucianizmo filosofijos perimtos idėjos dar labiau įtvirtino hierarchiją. Japonų visuomenėje nebuvo tradicijos kalbėti apie visų žmonių teises. Teisės, neatsiejamos nuo pareigų, suvokiamos kaip konstruojamos santykio su visuma.
Vertikalus socialinių santykių pobūdis atsispindi ir japonų kalboje: joje egzistuoja griežti mandagumo lygmenys. Kad galėtų bendrauti, japonai pirmiausia išsiaiškina vienas kito statusą. Nuo to priklauso, kokį žodyną ir gramatines konstrukcijas vartoti, kaip žemai lenktis, ar į pašnekovą kreiptis įvardžiu, pavarde ar vardu, o gal statusą pažyminčiu daiktavardžiu (mokytojas, viršininkas ir pan.). Individas save suvokia kaip konstruojamą socialinių vaidmenų, kurių paneigimas tokioje visuomenėje praktiškai neįmanomas, nes jie reprodukuojami ir įtvirtinami per socializaciją ir kasdienį bendravimą ir yra neatsiejama individo savęs suvokimo dalis.
Lingvistiniai liberalizmo „lūžiai“
Hierarchinėje kultūroje liberalizmo kertinis akmuo – laisvės idėja – tradiciškai svetima ne tik tradicinėms japonų visuomenės struktūroms, bet ir kalbai.
Žodis „laisvė“ (jiyū) sudarytas iš dviejų ideogramų: „pats“ ir „priežastis“. Jos abi kartu pažodžiui gali reikšti „dėl savęs“, „iš savęs“ arba „kaip kam patinka“, todėl galėtų būti verčiamas ir kaip „savivalė“. Ilgą laiką japonų kalboje sąvokos laisvei apibūdinti apskritai nebuvo. Žodis „jiyū“ atėjo per budistinius kinų raštus, kuriuose jis reiškė neribojamą individualių troškimų tenkinimą. Vienas pirmųjų japonų liberalizmo apologetų Yukichi Fukuzawa (1835-1901) savo knygoje „Seiyō jijō“ („Vakarų sąlygos“) juo išvertė angliškus žodžius „liberty“ ir „freedom“. „Liberalizmas“ japonų kalboje vadinamas „jiyūshugi“ – „laisvės (savivalės?) ideologija“. Akivaizdu, kad jau pati sąvoka kolektyvistinėje ir hierarchinėje kultūroje kelia neigiamų asociacijų.
Japoniškas liberalizmo variantas
Kokie viso to politiniai padariniai? Skaitant netgi liberaliomis save laikančių partijų programas, nejučiomis kyla klausimas: ar čia tikrai liberalizmas? Itin akcentuota valstybės, bendruomenės svarba, o apie individo laisvę neretai net neužsimenama. Visuomenės normų ir modernizacijos laikotarpio politinio elito veiklos įtvirtintas konservatizmas tapo faktiškai visų įtakingų Japonijos politinių ideologijų rėmais.
Individo subordinavimas bendruomenei (šaliai modernizuojantis, šeimos funkcijas nemaža dalimi perėmė darbovietė ir valstybė) lėmė, kad valstybė ir tauta taip sureikšminamos, kad net individo laisvė ir saviraiška tampa prasminga, tik jei yra naudojama valstybės labui. Tai atsispindi ir pirmųjų liberalų raštuose, ir neoliberalioje politinėje mintyje, ir praktinėse politinėse programose. Liberalizmas ir demokratija, Japonijos modernizacijos aušroje pasirinkti kaip priemonės šaliai sustiprėti ir todėl visiškai pajungti modernizacijos uždaviniui, ir šiandien yra daugiau paviršinės sąvokos, priimamos tik tiek, kiek jas taikant galima išlaikyti kultūrinį šalies ir tautos tęstinumą. Pasikeitęs sprendimų priėmimo būdas Japonijoje tapo technine naujove, o ne esminiu vertybių pokyčiu.
Iš čia apžvelgtų kultūrinių skirtumų nemažai tyrinėtojų daro išvadą, kad japonai – iš prigimties į autoritarizmą linkusi tauta, tik „apsimetanti“, kad yra įsiliejusi į demokratiškų valstybių „šeimą“. Tačiau norėčiau čia akcentuoti, kad liberalių normų modifikavimas ir kai kurių idėjų atmetimas automatiškai nereiškia, kad japonų kultūrai svetima demokratija.
Turint galvoje tai, kad tradicinės ideologijos ir Vakarų pasaulyje šiais laikais vis labiau susipina ir neišvengiamai turi „įsileisti“ į savo programas naujus klausimus, ideologinis liberalizmo komponentas, būdamas Vakarų politinės minties konstruktas ir istorinės raidos padarinys, vis mažiau gali pretenduoti į universalumą. Japoniškosios sistemos tyrinėjimas yra nemenkas iššūkis, nes jis reikalauja atsisakyti riboto supratimo, kokios turėtų būti demokratinės visuomenės vertybės. Bet argi ne teisė laisvai pasirinkti savo vertybes ir yra tikrasis liberalizmas?
„Post Scriptum“VU TSPMI studentų korporacijos „RePublica“ laikraštis
