Nemažai keliavęs ir gyvenęs JAV ir Vakarų Europoje, ilgą laiką tik iš knygų pažinojau Vidurio Europos šalis. Laimei, pastarieji trys mano gyvenimo mėnesiai pakoregavo mano patirtį. Laikinai gyvendamas ir dirbdamas Budapešte, gavau šansą priartėti prie Vidurio Europos.
Dvi savaites praleidęs Slovėnijoje ir Kroatijoje (sykiu trumpam apsilankydamas Italijoje - Slovėnijos ir Italijos pasienyje esančiame Triesto mieste, kuris iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai), įgyju galimybę susimąstyti apie Lietuvą ir jos dabartinius įvykius daug kuo į mus panašių visuomenių ir šalių kontekste.
Panašių? Ir taip, ir ne. Pirmas įspūdis atvykus į Liublianą - tai patys tikriausi Vakarai. Slovėnija yra tikrai nuostabaus grožio šalis, turinti viską, ko tik gali geisti turisto ar nacionalisto vaizduotė - kalnus, slėnius, kerinčio grožio kaimus kalnuose su nedidelėmis bažnytėlėmis ant kalvų, puikios barokinės ir moderniosios architektūros miestus. Dalis jų pastatyti romėnų - Liubliana buvo Romos imperijos ginklo pergalėms nusipelniusių generolų ramios senatvės užuovėja, Romos karo veteranų miestas Emona, o labai gražus, baltos ir raudonos spalvų miestas Ptuj buvo romėnų pastatyta Petovija.
Negana to, kad Slovėnija graži, nedidelė ir jauki, jos kaimynystėje esančios šalys taip pat siejasi su saugumu, stabilumu ir turizmu. Slovėnija turi sienas su Italija, Austrija, Kroatija ir Vengrija. Liubliana (neskaitant vadinamųjų nykštukinių valstybių, tokių kaip San Marinas ar Lichtenšteinas) yra turbūt pati mažiausia sostinė visoje Europos Sąjungoje. Savo jaukumu, barokinės itališkos ir moderniosios austriškos architektūros dermėmis Liubliana primena Austrijos Gracą. O didžiojo XX amžiaus slovėnų architekto Jože Plečniko postmodernistinė architektūra apskritai yra unikali Liublianos savastis.
Tad mums galima tik pasvajoti ir palinkėti savo šaliai tokio saugumo ir stabilumo, kokį pasiekė Slovėnija. Bet viena kita detalė išduoda liaudies demokratijos ir Rytų Europos socializmo pomirtines grimasas. Pavyzdžiui, garsusis slovėnų filosofas ir kritikas Slavojus Žižekas, JAV ir Vakarų Europoje laikomas vienu iš keleto pačių įtakingiausių nūdienos pasaulio mąstytojų, yra nemėgstamas slovėnų akademikų ir kaltinamas pernelyg menku įnašu į slovėnų kalba kuriamą intelektinę kultūrą (!).
S. Žižekas vis dar nuolatos keliauja, po vienus mokslo metus praleisdamas tai JAV, tai Vokietijoje, tai dar kokioje kitoje šalyje. Kartkartėmis dalyvauja politiniuose ar kultūriniuose slovėnų televizijos ar radijo debatuose primindamas, kokios politikos krypties ir kokio lygio politinės kultūros įsigalėjimas jam leistų visam laikui sugrįžti į tėvynę.
Tiesa, garsenybėmis ir viešomis figūromis tapusių akademikų paprastai itin nemėgsta save izoliuoti linkę arba tiesiog provincialesni jų kolegos - tarkime, britai akademikai yra kupini skepsio pasaulinio mokslo žvaigžde JAV tapusio savo tėvynainio istoriko Simono Schamos atžvilgiu, lygiai kaip nelabai mėgstamas jų yra ir viešuose debatuose spaudoje bei televizijoje mielai dalyvaujantis puikus idėjų istorikas ir filosofas Johnas Gray.
Žinoma, visa šitie dalykai netrukdo Žižekui būti studentų numylėtiniu ir kultine figūra tarp slovėnų menininkų. Bet šiokią tokią nuostabą kelia mūsų socialinei klausai labai jau lengvai atpažįstamos provincialaus pavydo gaidelės. Tiesa, šiuo metu Lietuvoje gal būtų sunku susilaukti priekaišto, kad pernelyg daug rašai anglų kalba ir dažnai savo darbus publikuoji Vakaruose (veikiau priešingai), bet lietuviškoji švytuoklė gali bet kada lengvai sugrįžti į šią sau gerokai artimesnę pusę.
Šiaip jau tolerantiškoje ir vakarietiškoje Slovėnijoje esama antiserbiškų ir antialbaniškų nuotaikų - bet tai jau buvusios Jugoslavijos subyrėjimo padariniai ir vis dar teberusenanti separatizmo ir penktosios kolonos baimė. Iš čia ir karšti politiniai debatai Slovėnijoje - leisti ar neleisti šalies musulmonams statyti savo mečetę Liublianoje.
Vienu požiūriu iš slovėnų ypač verta pasimokyti. Jų intelektualai anksti suprato, ką reiškia demokratinė politika ir pliuralistinė kultūra, todėl nesibodėdami dalyvavo radijo ir televizijos debatuose pabrėždami, kad visiškas nusigręžimas nuo populiariosios kultūros ir žiniasklaidos bei gyvenimas juodmedžio bokšte sukurtų tik grėsmingus politinius ir moralinius vakuumus visuomenėje.
Ir garsusis Žižekas, nepaisant viso savo poleminio užtaiso ir noro nuolat provokuoti eilinį kairįjį liberalą, ėjo į televizijos debatus ir diskutavo apie laisvę, lojalumą, solidarumą, kritiką, socialumą, seksą, normas, asmens integralumą - žodžiu, nė vienas modernios visuomenės gyvenimo aspektas neliko nepaliestas.
Mano bičiulis Miranas Moharas, garsios menininkų grupės IRWIN atstovas ir vienas iš slovėnų šiuolaikinio meno sąjūdžio NSK (Neue Slowenische Kunst) įkvėpėjų, atvirai kalba apie savo meno politiškumą. Anot Mirano, mes negalime sau leisti tokios prabangos kaip nusigręžimas nuo politikos, nes mūsų visuomenės tebekuria savo istoriją ir institucijas - kitaip nei Vakarai, kuriuose tau leidžiama nebent tik įsiterpti į jau seniai egzistuojančias ir tvirtai nusistovėjusias struktūras.
“Šiuo metu tikrasis fašizmo pavojus kyla ne iš tų nelaimingų, traumuotų ir meilės niekada nepatyrusių vaikų, lakstančių plikomis galvomis ir su nacių simbolika, o iš naujųjų manipuliatorių, gražių ir kostiumuotų vaikinų - arba tiesiog nenusisekusių liberalų”, tęsia Miranas.
Nustebęs pagalvoju, kad šiuos žodžius girdžiu ne iš visą gyvenimą už socialdemokratus balsuojančio ir pažanga šventai tikinčio švedo profesoriaus, o iš slovėno menininko, kuris savo mene sąmoningai ir provokatyviai naudoja totalitarinę simboliką, atkeliaujančią iš nacių Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos meno.
IRWIN juk ir pradėjo savo veiklą aštuntajame dešimtmetyje sukeldama politinį skandalą. Josipo Broz Tito gimtadienio proga IRWIN politinių plakatų konkursui pateikė plakatą, kuriame buvo vaizduojamas atletiškas jaunuolis su fakelu, o virš jo pleveno balandis. IRWIN laimėjo konkursą, bet netrukus yla išlindo iš maišo - vienas serbų inžinierius atkasė, jog tai būta garsaus nacių politinio plakato lengvos modifikacijos. Tik IRWIN vietoj erelio virš fakelo nupiešė balandį. Kilo rimtas politinis skandalas, bet ilgainiui jis nurimo. Miranas ir jo draugai nenukentėjo - tik teko daug kartų būti apklaustiems prokuratūroje.
Tuo metu, kai mūsų menininkai dažniausiai yra arba visiškai apolitiška ir idėjų požiūriu ganėtinai infantili bohema, arba viešųjų ryšių specialistai (arba ir viena, ir kita), iš Mirano ir jo kūrybinių bendražygių samprotavimų bei kūrybos apie slovėnų visuomenę ir jos iliuzijas bei traumas gali sužinoti daugiau negu iš akademinės lektūros. Be IRWIN, panašios linijos laikosi ir kita NSK priklausanti grupė “Laibach” (Laibach - tai vokiškas Liublianos pavadinimas).
Atvykęs į Zagrebą, Kroatiją, iš kito savo bičiulio, teatro režisieriaus Gorano Sergejaus Pristašo, išgirstu, jog aš - dar ne Balkanuose. “Ne, tu vis dar esi Vidurio Europoje, - sako Sergejus (visi jį vadina jo antruoju vardu). - Kai atsidursi kitoje Savos upės pusėje, tada ir būsi Balkanuose”.
O ką reiškia būti Balkanuose politine prasme? Ir kuo tas buvimas skiriasi nuo buvimo Vidurio Europoje?
Rytoj skaitykite tęsinį.
