Kauno apygardos teismas nusprendė atmesti verslininko Rimanto Grainio nužudymu kaltinamo žinomo lenktynininko Alvydo Albrechto (51 m.) prašymą jį paleisti lygtinai.
Teismų maratonas
Žinomas automobilių lenktynininkas, varžybų „Aplink Lietuvą“ pagrindinio prizo – Prezidento taurės laimėtojas pernai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) sprendimu buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme. Dalį šios bausmės lenktynininkas jau buvo atlikęs – į ją įskaičiuoti dveji metai, kuriuos A. Albrechtas praleido suimtas. Taškas šioje byloje buvo padėtas po septynerius metus trūkusio teismų maratono, kurio metu kaunietis dukart buvo išteisintas, tačiau galų gale vistiek nuteistas.
Pravieniškių pataisos namuose jis laikomas nuo 2011-ųjų rudens, kai apkaltinamąjį nuosprendį paskelbė Apeliacinis teismas.
Vilniaus apygardos teismas A. Albrechtą buvo nuteisęs dar 2006 metais. Tąkart jam buvo skirta 8 metai nelaisvės. Prokurorams ši bausmė pasirodė per švelni – jie nuosprendį apskundė. Skundą parašė ir nuteistasis.
Aukštesnės instancijos teismas A. Albrechtą išteisino du kartus. Aukščiausiasis Teismas du kartus panaikino išteisinimą ir sugrąžino bylą Apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
A. Albrechtas tiek per apklausas, tiek teismuose kategoriškai neigė, kad buvo prisidėjęs prie verslininko nužudymo.
Atgarsis visame pasaulyje
Didelį atgarsį sukėlęs nusikaltimas įvykdytas 1995 metų gegužės 26 dieną. Tądien pačiame sostinės centre, Vilniaus gatvėje, prie tuometinės parduotuvės „Rigonda“, Vyriausybės rūmų pašonėje sprogo po R.Grainio automobiliu „Mercedes-Benz“ pritvirtintas sprogmuo. Nepaisant tamsių R. Grainio praeities dėmių, jo žūtis Lietuvos sostinėje sukėlė dar negirdėtą atgarsį. Apie sprogimą Vilniaus centre tą pačią dieną pranešė visos didžiausios pasaulio naujienų agentūros.
Rusijos valstybinė agentūra informavo, kad nukentėjęs verslininkas buvo glaudžiai susijęs su Čečėnijos mafija.
Agentūra taip pat pranešė, kad R. Grainio ryšiai daug padėjo užmezgant draugiškus Čečėnijos ir Lietuvos santykius.
Alius iš Kauno
Po R. Grainio laidotuvių surengtose šermenyse anų dienų verslininkai ir kriminalinio pasaulio autoritetai ne kartą svarstė: kas išdrįso surengti tokią žiaurią akciją? Prieš mirtį R. Grainys tuometiniam Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnui Tomui Ulpiui pasakė, kad sprogimą galėjo suorganizuoti Olegas Lysenka arba Alius Albrechtas iš Kauno.
Tačiau rimčiau kauniečiu A. Albrechtu susidomėta tik sulaikius Valerijaus Januškevičiaus gaują.
2000-aisiais, liudydamas Vilniaus apygardos teisme, V. Januškevičius atvirai išdėstė bankininko R. Grainio susprogdinimo planą. Sprogdintojas tikino, esą šio verslininko nužudymą per tarpininkus Olegą Lysenką, Genadijų Bazuriną ir Ivaną Matulevičių užsakęs kažkoks Alius iš Kauno. V. Januškevičius už tai gavo 10 000 JAV dolerių. Pagal tuometinį kursą tai sudarė 40 000 litų. Dar 2000 užsakovo sumokėtų JAV dolerių už paslaugas sau pasiliko vienas iš tarpininkų.
Po to bylą tiriančių pareigūnų užrašuose vis dažniau ėmė šmėžuoti veikėjas, vadinamas Aliumi iš Kauno. 2005-ųjų gegužės 26 dieną, praėjus lygiai dešimt metų po sprogimo, Vilniaus antrasis apylinkės teismas trims mėnesiams leido suimti garsų šalies automobilių lenktynininką.
Tai buvo padaryta po to, kai su teisėsaugininkais gana aktyviai 2005-ųjų pradžioje pradėjo bendradarbiauti Genadijus Bazurinas. Su teisėsauga G. Bazurinas sutiko bendradarbiauti tikėdamasis, kad jam bus skirta mažesnė bausmė. Vėliau laisvės atėmimas per kelis kartus jam buvo sutrumpintas nuo 19 iki 13 metų.
„1995-ųjų balandžio mėnesį su manimi susisiekė Zelionų grupuotės lyderis O. Lysenka, – 2005 metų vasario 5-ąją prokurorams kalbėjo G. Bazurinas. – Jis pasiūlė už užmokestį organizuoti stambaus verslininko R. Grainio nužudymą. Klausė, ar negalėčiau jo suvesti su žmogumi, kuris tai galėtų padaryti. Jau šio pirmo pokalbio dėl nužudymo metu O. Lysenka nurodė, kad jis yra tik tarpininkas. Minėjo, kad nužudyti R. Grainį reikia ne jam, o vienam kauniečiui, vardu Alius.“
G. Bazurinas per akistatą atpažino A. Albrechtą ir teigė, kad būtent šis asmuo užsakė R. Grainio nužudymą. Pasak liudininko, 1995 metų balandžio mėnesio pabaigoje ar gegužės pradžioje Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Neste“ degalinės kavinėje, A. Albrechtas susitiko su R. Grainiu ir taip sudarė galimybę G. Bazurinui pamatyti jį gyvą. Vėliau užsakovas nurodė būsimos aukos įpročius, dienotvarkę, jo automobilio stovėjimo vietą ir kitus nusikaltimui įvykdyti reikalingus duomenis. Buvo aptartas net konkretus „užsakymo“ įvykdymo terminas, tik A. Albrechtas esą pageidavęs, kad R. Grainys būtų nušautas.
Kainavo gyvybę
A. Albrechtą galutinai parklupdė jo pokalbis įkalinimo įstaigoje su policijos slaptuoju agentu. Remiantis bylos medžiaga, suėmus A. Albrechtą ir jam būnant įkalinimo įstaigoje, įslaptintam liudytojui jis atvirai išdėstė R. Grainio nužudymo scenarijų.
Buvęs lenktynininkas nurodė, kad 1995 metais su V. Markevičiumi sudarė sandorį dėl didelio kiekio sviesto pirkimo. Užsitęsus sviesto realizavimui, iškilo problemų dėl pinigų – apie 150 000–200 000 dolerių – grąžinimo R. Grainiui.
Ikiteisminio tyrimo tyrėjams A. Albrechtas minėjo, kad su R. Grainiu 1995-ųjų pavasarį buvo keletą kartų susitikęs Vilniuje ir Kaune, tarėsi dėl pinigų grąžinimo terminų, tačiau susitarimo šiuo klausimu nepasiekė.
Ralio meistras taip pat minėjo, kad šiame ginče dėl skolų grąžinimo dalyvavo ir O. Lysenka. Jis nurodė, kad A. Albrechtas pinigus, kurių reikalauja R. Grainis, perduotų jam.
Kadangi R. Grainis pinigų reikalavo atkakliai, O. Lysenka su vairuotoju nuvyko į susitikimą Kaune. Čia Zelionų veikėjas iš A. Albrechto ir išgirdo, kad nepavyksta susitarti su bankininku, todėl reikia skubiai organizuoti R. Grainio nužudymą.
Planavo nušauti
„Iš pradžių planavau jį nušauti, – žurnalistui ir rašytojui Dailiui Dargiui, parašiusiam knygą „Vilniaus bomberio išpažintis“, pasakojo V. Januškevičius. – Namas, kuriame R. Grainys gyveno, buvo judrioje vietoje, ten visada daug žmonių. Žinojau, kad jis važinėja ne vienas. Taigi nušauti R. Grainį buvo sunku, todėl nusprendžiau susprogdinti. Bet viską gerai apgalvojau: aplinkiniai asmenys, sprogęs automobilis galėjo susidurti su kitais automobiliais, todėl stengiausi padaryti taip, kad kuo mažiau nukentėtų niekuo dėti žmonės. Sprogmenį padariau kryptingo veikimo – sprogimo banga buvo nukreipta į automobilio vairuotoją.”
Gyvybės kaina
V. Januškevičius vadinamas garsiausiu Lietuvos samdomu žudiku. Banditų gaują jis sukūrė 1991 metais ir per 6 metus šie žmogžudžiai nušovė ar susprogdino 13 žmonių. Bent tiek pavyko įrodyti teisme. Kartu su V. Januškevičiumi iki gyvos galvos nuteistas ir Vladimiras Rafejenkovas.
Kitados kiemsargiu dirbęs V. Januškevičius nusikaltimus darė tik dėl pinigų. Jis apiplėšinėjo ir žudė savo surastas aukas, neatsisakydavo už pinigus „pašalinti“ ir užsakovų nurodytus asmenis, tarpusavyje konkuruojančius nusikaltėlių autoritetus, verslininkus. Už užsakymų įvykdymą V. Januškevičius dažniausiai prašydavo 10 000 dolerių.
Samdomi žudikai iš Lietuvos yra atlikę ne vieną garsų užsakymą. Bene pelningiausias žudikų iš Lietuvos uždarbis – 200 000 dolerių už žmogžudystę. Manoma, kad tiek buvo sumokėta už populiariausio to meto Rusijos televizijos žurnalisto Vladislavo Listjevo nužudymą. Jis buvo nušautas 1995 metų kovo 1-osios vakare savo namų laiptinėje.
1997 metų sausio 17 dienos vidurdienį Maskvoje buvo nužudytas Vladimiro Žirinovskio padėjėjas Genadijus Dzenis ir jo asmens sargybinis. Sprogimas nugriaudėjo prie Matulinskos gatvės 24-ojo namo, kuriame buvo įsikūrusi G. Dzenio vadovaujama firma. Lietaus vamzdyje įdėta bomba sprogo, kai G. Dzenis, lydimas dviejų asmens sargybinių, atvyko į biurą.
Teismuose buvo įrodyta, kad G. Dzenį nužudė Laisvūnas Jurys ir Alvydas Velička. L. Juriui teismas skyrė 15 metų, o A. Veličkai – 13 metų laisvės atėmimo. L. Juriui bausmė buvo sumažinta, nes jis padėjo išaiškinti nusikaltimą. L. Jurys skųsdamas nuosprendžius tvirtino, kad nusikaltimą jis padarė ne savo noru, o dėl to, kad A. Kibildis grasino, jog susidoros su jo šeima, jei šis nesusprogdins maskviečių.
Įtariama, kad A. Kibildis už šias žmogžudystes gavo 30 000 dolerių, dar 20 000 liko tarpininko kišenėje. Kaip dažnai būna, vykdytojams liko tik grašiai.
Pėdsakai visur
Samdomi žudikai iš Lietuvos yra palikę pėdsakų ir Taline. Už 4000 dolerių Žilvinas Gudonis trimis pistoleto šūviais į galvą nušovė laikraščių leidėją Vitalijų Chaitovą. Tai buvo padaryta 2001 metų kovo 10 dieną, kai leidėjas sėdo į automobilį. Ant užpakalinės sėdynės tuo metu sėdėjo ir septynmetis V. Chaitovo anūkas, tačiau žmogžudys jo nelietė. O štai verslininko namus saugojusį rotveilerį Ž. Gudonis nušovė už tą pačią kainą. Beje, metais anksčiau nežinomi nusikaltėliai šūviais į galvą nužudė ir V. Chaitovo sūnų Marijaną, kai šis sėdo į automobilį prie savo namų.
Po nepriklausomybės atkūrimo pirmasis užsienyje veikęs samdomas žudikas iš Lietuvos buvo Juozas Maksimavičius. Bent jau mes apie jį daugiausia žinome. 1992-ųjų gruodžio 28-osios rytą šis kaunietis Karagandos srities Timertau mieste medžiokliniu šautuvu nušovė metalurgijos kombinato generalinį direktorių A. Svičinskį. Už šią žmogžudystę J. Maksimavičiui ir jam talkinusiam R. Jurgelaičiui atsilyginta 2000 dolerių ir automobiliu – „Žiguliais“. Nusikaltėliai buvo išaiškinti ir teisiami Lietuvoje. Teismas J. Maksimavičiui skyrė mirties bausmę, vėliau prezidentas A. Brazauskas ją pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Šiuo metu J. Maksimavičius kali Lukiškėse.
Daugiausia legendų, kaip apie samdomą žudiką, pasakojama apie Alvydą Juodrį, pravarde Benas. Už žmogžudystes jis gaudavo nuo 5000 iki 30 000 dolerių. Kelių šalių policija šio samdomo žmogžudžio pėdomis ėjo 3 metus, kol 1998-ųjų rudenį pagaliau susekė, kad A. Juodrio žmona nuomoja butą Klaipėdoje. „Aro“ kovotojams apsupus namą, Benas ilgai atsišaudė, sužeidė vieną policininką, bet, matydamas, jog nepabėgs, nusišovė.
Į kapą jis nusinešė daug paslapčių. Manoma, kad A. Juodris galėjo nužudyti apie 50 žmonių. Lietuvoje Benas atlikdavo Klaipėdos nusikaltėlių autoriteto Sigito Gaidjurgio, Telšių mafijos vadų ir kitų užsakymus. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau jo laukia liūdna pabaiga, todėl buvo itin atsargus. Niekas iš jo pažįstamų nežinojo nei kur Benas gyvena, nei kam ar su kuo dirba. Savo mobiliojo ryšio telefonu jis atsiliepdavo tik į gerų pažįstamų skambučius, dažnai nešiojo neperšaunamą liemenę, maskuodavosi perukais ir niekada nesiskirdavo su ginklu. Sklido gandai, kad Benas buvo mokęsis KGB karo mokykloje.
A. Juodriui nusišovus, jo bute rastas automatas su duslintuvu, daugybė šovinių, pistoletas ir įvairiausių maskuočių – barzdų, ūsų, akinių, kepurių, be to, įvairių pasų ir kitokių dokumentų. Vėliau jo sodyboje dar buvo rasta ginklų, sprogmenų, granatų, dujokaukių.
Mėgėjai – nepatikimi
Žudikai profesionalai savo nusikaltimus rengia labai kruopščiai, numato visas aplinkybes ir atsitraukimo kelius, renkasi patikimus ginklus. Išaiškinti tokias žmogžudystes teisėsaugininkams būna nepaprastai sunku.
Bet, kai šių nusikaltimų imasi mėgėjai, tai ir rezultatai mėgėjiški. Mėgėjai Šiauliuose bandė nušauti Šiaulių nusikalstamo pasaulio autoritetus Ramūną Stungurį ir Virgilijų Norkų. Jų nužudymą rengęs Mindaugas Gavorskas tam pasamdė panevėžietį Andrių Žukauską, už tai pažadėjęs 8000 dolerių. Bet nevykėlis žudikas ne tik nenušovė „autoritetų“ – jam pačiam buvo peršautos kojos ir dar teko 12 metų sėsti už grotų. Tiek buvo skirta ir nužudymo organizatoriui M. Gavorskui.
O štai graudi istorija iš Palangos. A. Šupčinskio žmona Galina už 300 litų pasamdė brolius Andrių ir Viktorą Korobliovus, kad šie pagąsdintų jos vyrą, su kuriuo niekaip negalėjo pasidalyti turto.
Moteris apgirtusius brolius atvežė į Palangą prie buvusio sutuoktinio garažo ir parodė žmogų, kurį reikėjo sumušti. Girti Korobliovai lazdomis taip sudaužė Aleksandrą Šupčinskį, kad šis mirė užspringęs krauju. Nusikaltimo vykdytojai sulaukė griežtų bausmių. Andriui teismas skyrė 15 metų, o Viktorui, kuris nusikaltimo metu dar buvo nepilnametis – 8 metus nelaisvės. Nusikaltimo užsakovė G. Šupčinskaja nuteista kalėti 8 metus.
Taigi, galima daryti išvadą, kad žmogaus gyvybės kaina labai maža. Samdyti žudikai kruvino darbo imasi už visai nedidelius pinigus – vidutiniškai už 40 000 litų. Na o kaip matyti iš šių dienų istorijos, samdomo žudiko amžius labai neilgas: jis arba pats krenta nuo kito samdomo žudiko kulkos, arba papuola už grotų. Trečio kelio nebūna.
Petras IVANAUSKAS
