Iki gyvos galvos nuteistas garsiausias Lietuvoje samdomas žudikas Valerijus Januškevičius, „apsivalęs“ rašytojui ir žurnalistui, sako turįs daug planų padėti nuo jo sprogmens nukentėjusiems vaikams.
Už žiaurų 13 žmonių nužudymą, sprogdinimus, mirtį pasėjusius apiplėšimus griežčiausia Lietuvoje taikoma bausme – iki gyvos galvos net septynis kartus nuteistas ir jau 15 metų ją atliekantis V. Januškevičius tapo pagrindiniu neseniai išleistos ir nemažą susidomėjimą tarp skaitytojų sukėlusios kriminalinės dokumentikos knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ herojumi. 58 metų buvęs samdomas žudikas nutarė ne tik susisiekti su buvusiomis aukomis, bet ir kovoti su valstybe, nes jo netenkina pasimatymų su artimaisiais bei naudojimosi asmeniniu kompiuteriu tvarka.
1995-ųjų gegužės pabaigoje judriausioje Vilniaus centro gatvėje susprogdinęs anuomet įtakingą bankininką Rimantą Grainį, palaikiusį artimus ryšius su kriminaliniu pasauliu, tačiau vėliau visus savo nusikaltimus ikiteisminio tyrimo tyrėjams ir teisme išpažinęs V. Januškevičius nutarė pasiskųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), nes Lietuvos teisėsaugos instancijos jam nesuteikė tinkamų atsakymų dėl įkalinimo įstaigose patvirtintos tvarkos naudotis asmeniniais nešiojamaisiais kompiuteriais.
Sumos dar neskelbia
Anksčiau niekada su žurnalistais nebendravęs ir tik knygoje išsamiai atsivėręs V. Januškevičius tvirtina, kad tai vienintelė jo išpažintis visuomenei, nes ir ateityje jis pasiryžęs nešnekėti apie kruvinus savo „nuopelnus“.
Per penkiolika už grotų Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje praleistų metų, nė karto neprasižengęs ar kitų nuobaudų neturėjęs žudikas 2012 metų vasaros pabaigoje buvo patekęs į kalėjimo prižiūrėtojų rankas, po to svarstytas specialioje komisijoje, kai pirma laiko buvo įsijungęs sau priklausantį nešiojamąjį kompiuterį. „Tik neseniai išsiaiškinau, jog visas internetas įkalinimo įstaigose eina per šiuolaikinius mobiliuosius telefonus, o ne kompiuterius. Įdomiai išeina, ar ne? Internetas veikia per mobiliuosius, o mums draudžia kompiuterius“, – kalėjimo tvarka stebisi V. Januškevičius. Anot jo nusikaltimus atskleidusių kriminalistų, Vilniaus bomberiu knygoje praminto vilniečio 1992–1998 metais padaryti nusikaltimai pasižymėjo išskirtiniu intelektualumu ir ypatingomis, savadarbėmis technologijomis.
Prie šiuolaikinių technologijų nuo neatmenamų laikų neapsakomą potraukį jaučiantis nuteistasis ne kartą šių eilučių autoriui yra minėjęs, kad jam susidaro įspūdis, jog dabartinė tvarka šalies įkalinimo įstaigose nuteistuosius siekia paversti „debilais, žiūrinčiais į vieną tašką nykiai atrodančios kameros sienoje“.
„Aš jau pasitariau su teisininku Tomu (teisininkas Stanislovas Tomas, neblogai išmanantis Europos teisingumo peripetijas, ir geranoriškai konsultuojantis nuteistuosius. Šiuo metu tarp Lietuvos ir Paryžiaus besiblaškantis S. Tomas mokėsi Paryžiaus ir Liuksemburgo advokatų mokyklose. Pagal pasikeitimo mokslininkais programą buvo doktorantu ir vizituojančiu moksliniu bendradarbiu Niujorko Kolumbijos universitete, Londono universitete, Berlyno laisvajame universitete, Berlyno Humboldtų universitete, Madrido autonominiame universitete, Oslo universitete, Italijoje, San Marine. 2010 m. Paryžiuje buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis. Disertacijoje lyginama Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. 2003–2007 m. dirbo iš pradžių padėjėju, vėliau – teisės patarėju Europos Parlamente – red. past.), ką geriau apskųsti, – „Akistatai“ kalbėjo V. Januškevičius. – Mūsų valdžia nė piršto nepajudina, kol per kišenę negauna lupti. Taip ir dabar, todėl reikia juos prispausti. Aš dar čia ir keliems savo draugams pasiūlysiu parašyti skundus, tegul moka Lietuvos valdžia visiems, jei tokie turtingi yra, tiek kalinių leidžia sau išlaikyti perpildytuose kalėjimuose.”
Kokios sumos iš Lietuvos žada reikalauti, V. Januškevičius kol kas nenurodė.
Trūksta kompiuterio
Kaip žinoma, nuteistieji ir suimtieji šalies kalėjimuose gali turėti kompiuterius be interneto prieigos. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuteistųjų dienotvarkėje numatytas naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laikas – kasdien nuo 18.30 val. iki 21.30 val.
Gegužę išleistoje įvairiausių skaitytojų vertinimų sulaukusioje, tačiau vis dar aktyviai perkamoje knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ V. Januškevičius pasakojo skaudžiai išgyvenęs, kai gavo vienintelę nuobaudą dėl prasižengimo – naudojimosi kompiuteriu pirma laiko.
Nelaisvėje atradęs naują aistrą – darbą kompiuteriu, vyras kaskart džiaugiasi turėdamas progą prie jo prisiliesti. Anot Valeros, per komercinius televizijos kanalus rodomos bukinančios laidos ir ne kartą per 15 metų kameroje matyti filmai jam nesuteikia jokio malonumo. Todėl vakarais vietoj televizijos laidų jis sėdi palinkęs prie kompiuterio.
Jame nuteistasis saugo nemažai šeimos fotografijų, vaizdo įrašų. Kai ką V. Januškevičius iš savo privataus archyvo buvo suteikęs teisę panaudoti ir garsiosios knygos iliustracijoms. „Šiais laikais zonose esantiems žmonėms tik kompiuteris kiek pramiklina protą, – knygoje tvirtino jis. – Nuo sėdėjimo ir televizoriaus žiūrėjimo kiauras dienas pamažu gali išsivystyti ir Alzheimeris, tad kompiuteris – bene vienintelis išsigelbėjimas nuo šios pražūtingos ligos. Mano akimis, tai prietaisas, kuris bene labiausiai skatina mąstyti. Naudojantis kompiuteriu pavyksta ir šiek tiek anglų kalbos pramokti, archyvuodamas dokumentus, dėliodamas failus lavini atmintį.”
Pasimatymai „per stiklą“
Naudojimasis kompiuteriu ribotai – tai ne vienintelis nuteistojo žudiko nepasitenkinimas dabartine tvarka Lukiškių kalėjime. V. Januškevičius piktinasi ir dėl pasimatymų su artimaisiais tiktai „per stiklą”.
„Artimiausiu metu mane žada aplankyti dukra. Ji žada antrą kartą atnešti parodyti praėjusį rudenį gimusią anūkę, kuri turi sveikatos problemų. Žinoma, gaila, kad tik per stiklą teks ją pamatyti, – „Akistatai“ kalbėjo V. Januškevičius. – Aš būtinai Strasbūrui skųsiu ir tokią keistą pasimatymų tvarką. Ne ką mažiau stebina ir skambučių skaičius. Kodėl XXI amžiuje jie yra taip ribojami? Neseniai per televiziją rodė apie užsienio kalėjimus, ten yra net kaliniams skirtas internetas. O kai kur net telefonai kamerose į sienas įmūryti ir skambinti gali kiek panorėjęs arba kiek išgali pagal savo finansinę padėtį. Kitose šalyse pasimatymai nuteistiesiems su artimaisiais leidžiami po du kartus per savaitę, o pas mus net ir telefoniniai skambučiai retesni. Dabar mažai kas apskritai rašo laiškus, tad kaip bendrauti su išoriniu pasauliu, artimaisiais?“
Nesėkmingas bandymas
Knyga „Vilniaus bomberio išpažintis“ V. Januškevičiui padėjo atgaivinti tamsią praeitį. Sėdint kalėjime ir iš naujo prisimenant anksčiau padarytus nusikaltimus, bomberio sąžinę kaip akmuo prislėgė bene vienintelis – 1996-ųjų rugsėjo atvejis, kai buvusiam „Vilniaus brigados“ autoritetui Jurijui Kriukovui, pravarde Kriukas, skirtas sprogmuo sužalojo mažamečius vaikus.
Vėlų 1996-ųjų rugsėjo 17-osios vakarą sprogmenį Valera padėjo po Kriuko sportiniu automobiliu, vienu iš ypač retų to meto modelių netgi šalies sostinės gatvėse – „Ford Thunderbird“. Tuo metu gangsterio automobilis stovėjo daugiabučio namo kieme Naujininkų rajone, Dzūkų gatvėje 10A. Tačiau šalia namo buvo duobėtas kelias ir, matyt, važiuojant žema sportine mašina sprogmuo užsikabino už kupstelio ir nukrito ant žemės.
Kitos dienos, 1996-ųjų rugsėjo 18-osios, popietę V. Januškevičius susiruošė važiuoti į liūdnai pagarsėjusį sostinės rajoną, kur viename namų neretai apsistodavęs J. Kriukovas. Jis norėjo įsitikinti, ar tikrai sprogo jo pakištas sprogmuo. Tačiau apie tai per radiją nebuvo skelbiama, be to, atsitiktinai buvo pastebėtas miesto gatvėmis važinėjantis Kriukas.
„Galvojau: įdomu, nejaugi jis visą dieną važinėja su tuo sprogmeniu? – svarstė Valera. – Jis labai delikačiai vairuodavo savo amerikinį automobilį. Gal taip jį saugodavo, bet greičiausiai buvo prastesnis vairuotojas už R. Grainį (metais anksčiau sostinėje susprogdintą bankininką – red.past.). Dažniausiai važinėdamas po miestą J. Kriukovas pasiekdavo minimalų – 40 arba 50 kilometrų per valandą greitį, labai retai važiuodavo 60 km/val.”
Paspyrė kaip šiukšlę
Tą 1996-ųjų rugsėjo popietę besivoliojantį sprogmenį netyčia užkliudė tame pačiame kvartale gyvenusi 11 metų Lika Achmetova, kai ėjo su šešerių metų broliu Ilja.
„Dieną, kai įvyko sprogimas, atsimenu puikiai, – bylos tyrėjams pasakojo L. Achmetova. – Vidurdienį su broliu Ilja išėjau iš savo namų (Dzūkų g. 6A). Ėjome pas močiutę, dirbančią komerciniame kioskelyje prie „Dzūkijos“ valgyklos. Pasiekėme keliuką, esantį prie kalno, ėjome pro daugiaaukščius namus (greta Dzūkų g. 10A ir 10B). Priėjus prie Dzūkų g. 10B kampo vidury kelio pamačiau stačiakampį daiktą, kuris vėliau sprogo. Šalia to daikto gulėjo vienas ar du stambūs varžtai. Ši detalė priminė automobilio dalį. Pamaniau, kad kažkas važiuodamas mašina ją pametė. Nieko bloga negalvodama – mūsų gatvėje visą laiką buvo daug šiukšlių – jį netyčia užkliudžiau koja. Pajutau, kad trenkė lyg elektra ir tuo pat metu nusviedė mane apie 2–4 metrus. Brolis Ilja ėjo atsilikęs maždaug porą metrų. Po sprogimo aš nukritau prie namo, o brolis gulėjo maždaug už trijų metrų. Sąmonės nepraradau – pastebėjau, kad suplėšytos kelnės ir raudona striukė. Kieme vaikštanti moteris iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir ji nuvežė į ligoninę“.
Naujininkų poliklinikos gydytojų pasirašytoje pažymoje teigiama, kad tuomet vienuolikmetei L. Achmetovai buvo padaryti apysunkiai kūno sužalojimai: šautinė kiaurinė dešinės akies ragenos žaizda ir sprogmens mikroskeveldrų padarytos daugybinės paviršinės žaizdelės akyse, veido, plaštakų ir kairės šlaunies odoje, skeveldros, įstrigusios akių audiniuose (dešinėje iki lęšio), veido, plaštakų ir šlaunies odoje. Diagnozuotos daugybinės paviršinės šautinės žaizdelės ir nubrozdinimai, odos ir plaukų apdegimas, trauminis ausies būgnelio įplyšimas, trauminis abipusis klausos nervų uždegimas, galvos smegenų sukrėtimas, trauminis šokas.
Liko daug skeveldrų
„Šis sprogdinimo atvejis vienintelis, kuris mane ilgam stipriai prislėgė, – knygos autoriui prisipažino V. Januškevičius. – Važiuodamas automobiliu per radiją išgirdau, kad prie geležinkelio stoties kažkas susisprogdino savadarbiu sprogmeniu. Iš pradžių netikėjau, kad tai mano bomba. Dar pagalvojau: „Kokie parazitai, kažkokias bombas mėto ir žaloja niekuo dėtus vaikus.“ Kitą dieną iš laikraščių sužinojau, kad sprogimas įvyko netoli namo, kurio kieme J. Kriukovas statydavo mašiną. Supratau, kad tai mano bomba. Kiek domėjausi, vaikai išvengė skaudžių pasekmių. Bet mergaitei teko daryti akies operaciją, ji patyrė nubrozdinimų. Visa laimė, kad bent šitaip baigėsi, bet vis tiek jaučiu nuoskaudą dėl šito prolioto (nesėkmės). Kai tą pačią naktį nuėjau prie J. Kriukovo mašinos ir pamačiau, kad sprogmens nėra, buvau tikras, jog vaikus sužalojo maniškis sprogmuo. Tai buvo akstinas pradėti gaminti gerokai silpnesnes bombas. Kitą, skirtą Kriukui, įmontavau ne ant apatinio automobilio kardaninio veleno, bet šiek tiek pakreipdamas į šoną. Taip padariau, kad ji nekyšotų iš lauko ir neiškristų riedant automobiliui. Tiesiog nenorėjau, kad vėl kas nors netyčia susižalotų dėl prastų mano kaip sprogdintojo gebėjimų“.
Iškart po įvykio Vilniaus kriminalistai iškėlė keletą sprogmens atsiradimo versijų. Pareigūnai nenoriai, tačiau pripažino, kad sprogstamasis užtaisas galėjo būti skirtas Kriukui. Apie planuojamą sostinės banditų karą kalbėta nuo tų pačių metų rugpjūčio 18 d. įvykdyto pasikėsinimo į kitą „Vilniaus brigados“ autoritetą Viačeslavą Zaboronoką, pravarde Kozlikas. Tąsyk ant šaligatvio padėtas užtaisas sprogo tuo metu, kai brigadinis vedžiodamas šunį ėjo pro šalį.
Šiandien dienas skaičiuojantis Lukiškių kalėjimo vienutėje V. Januškevičius per žiniasklaidą prašo susisiekti su tąsyk nuo jo sprogmens nukentėjusiais vaikais. „Aš norėčiau juos bent simboliškai pamaloninti. Žinau, kad tokiu elgesiu neišpirksiu savo kaltės, tačiau tai būtų bent šioks toks mano gestas tiems vargšams vaikams, kuriems sukėliau tokį skausmą ir bereikalingus nemalonumus“, – iš kalėjimo kameros kalbėjo Vilniaus bomberis.
Trečias kartas nemelavo
Kaip žinia, net iš trečio karto bandymas susprogdinti J. Kriukovą pavyko 1996 m. rugsėjo 19 dieną, kai maždaug 12 valandą 50 minučių sostinėje, Geležinkelio gatvėje, netoli traukinių stoties į orą pakylo buvusio „brigadinio“ automobilis „Ford Thunderbird“. Tą kartą Kriukas važiavo įprastu maršrutu – iš eilinės treniruotės sporto klube į savo laikinuosius namus, pas mylimąją. Su juo automobilyje buvo rotveilerių veislės šuo Lordas. Sprogmuo šuns smarkiau nesužalojo, jis tik apsvilo.
Bomba, kurios jėgą šiek tiek sumažino atidarytas langas, sudraskė mašinos sėdynę, išplėšė stoglangį. Anuomet stilingo dizaino „Ford“ dar nuriedėjo keliasdešimt metrų gatve žemyn ir sustojo atsirėmęs į šaligatvio kraštą. Beje, pasikėsinimo finalas susiklostė kaip ir R. Grainio susprogdinimo atveju.
„Tiek jam, tiek R. Grainiui sukonstruoti sprogmenys buvo padėti taip, kad būtų skirti tik pagrindiniam taikiniui – mašiną vairuojančiam asmeniui. Todėl R. Grainio atveju sužalojimų išvengė žmona, o J. Kriukovo – kartu su juo važiavęs šunelis“, – du plačiai nuskambėjusius sprogdinimus Vilniuje sulygino jų autorius V. Januškevičius.
Iškart po įvykio Kriukas, kaip ir R. Grainis, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į tą pačią Šv. Jokūbo ligoninę. Kultūrizmo profesionalas iš Vilniaus kriminalinio pasaulio liko gyvas, tačiau patyrė sunkių sužalojimų: sprogmuo sumaitojo vieną koją ties šlaunimi, kita koja buvo smarkiai išplėšyta.
„Jis niekada ant manęs dėl to nepyko, – knygoje pasakoja Valera. – Kažkada mums teko bendrauti kalėjime. Jis sutiko, kad toks buvo mano darbas. Už tai man buvo sumokėta ir tokį pavedimą turėjau atlikti net nesigilindamas į jo ir užsakovų tarpusavio ryšius. Jis teigė suprantąs, jog jei ne aš, tokį užsakymą galėjo atlikti bet kuris asmuo iš samdomų žudikų sluoksnio. Tačiau jam parūpo, kas buvo tikrieji užsakovai. Kadangi pats nežinojau, mūsų pokalbis tuo ir baigėsi. Iš pasakojimų teko girdėti, kad prieš sprogimą važiuodamas jis kažką įtartino išgirdo ar pastebėjo. Jis ėmė lįsti pro langą ir, ko gero, tai jam ir išgelbėjo gyvybę. Jei langas būtų buvęs uždarytas, sprogimas jį būtų sudraskęs.”
Vilniečiai iki šiol gerai prisimena prieš 17 metų įvykusį pasikėsinimą į Kriuką: tai buvo pirmas kartas, kai visuomenė išgirdo apie tokį šešėlinio pasaulio veikėją. Susprogdinto automobilio nuotrauka kitą dieną atsirado tuomet didžiausiu tiražu šalyje leisto dienraščio „Lietuvos rytas” pirmajame puslapyje.
Kad Kriukas jau seniai neturi jokios įtakos Vilniaus mieste, patvirtina ir tai, jog ne tik paprasti, bet ir šešėlinio pasaulio veikėjai apskritai apie jį nustoję kalbėti. Pastarąjį kartą šiek tiek žinių apie J. Kriukovą visuomenę pasiekė prieš keletą metų, kai šis vilnietis dar sykį pakliuvo už grotų, nes buvo įtartas dviejų automobilių vagystėmis, su savimi turėjo šaunamąjį ginklą, be to, bandė paveikti ir grasino tuomečiams savo bendrams.
J. Kriukovo pavardė prisiminta ir po garsiojo Vilniaus taksistų skandalo, kai pasklido kalbos, kad taksi bendrovių steigėjai ir šeimininkai vengia mokėti mokesčius, tačiau įsikūrę prašmatniose užmiesčio vilose. Vienos jų garaže mokesčių inspektoriai aptiko net nedidelį privatų lėktuvą. Per masinę pažeidėjų medžioklę buvo sulaikytas ir kuriam laikui į areštinę uždarytas ir vienos didžiausių Vilniaus mieste taksi bendrovių šeimininkas, kurio reputacija ir praeitis kelia tam tikrų minčių. Ne mažiau intriguoja ir tai, kad šis asmuo yra buvusio įtakingo brigadinio bendrapavardis. Kaip žinoma, mafija nuo senų „Vilniaus brigados” klestėjimo laikų yra pamėgusi ne tik kontroliuoti, bet ir investuoti šešėlines pajamas į taksi verslą.
