Lietuviai Lenkijoje sugeba suderinti du skirtingus dalykus – lojalumą Lenkijos valstybei ir lietuviškos tapatybės išsaugojimą, nenukrypdami nė į vieną iš kraštutinumų, interviu naujienų agentūrai ELTA teigė Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, punskietis Tomas Marcinkevičius.
Pasak jo, Lenkijos lietuviai, nuolatos priversti saugoti savo lietuvybę esant kitos kultūros įtakai, sugebėjo išsiugdyti atviresnį požiūrį į pasaulį ir savo tautos vietą jame, kurio neretai pritrūksta tiek lietuviams, tiek lenkams, dėl ko ir kyla daug konfliktų.
ELTA: Daug lenkų Lietuvoje skundžiasi, kad jiems gyventi Lietuvoje sunku, jų tapatybė žlugdoma. O kaip jaučiasi lietuviai Lenkijoje? Kaip sutariate su vietiniais lenkais?
T. Marcinkevičius: Kaip punskietis, galiu pasakyti, kad lietuviška tapatybė formuojasi anksti ir stipriai. Ten problemų neturiu. Bet tik atvykus į Lietuvą neretai jaučiamas kitoks lietuviškumo suvokimas. Lenkijoje aš visada esu lietuvis ir aplinkiniai mane mato kaip lietuvį. Lietuvoje aš irgi esu lietuvis, bet kita prasme.
Čia požiūris kartais stebina tokiu „nesubrendėliškumu“. Atrodo, nors Lenkijoje esu lietuvis, Lietuvoje neretai esu laikomas lenku. Nenoriu pasakyti, kad tai įžeidimas, suprantu, kad skiriuosi nuo Lietuvoje gimusių ir augusių lietuvių, bet Lietuvoje trūksta suvokimo, kad lietuvių visame pasaulyje yra daug, ir jie skirtingi.
O su vietiniais lenkais sutariame gerai. Aišku, kartais būna konfliktų ar nesutarimų, bet kur jų nebūna? Su paprastais lenkais viskas gerai, su vietos valdžia gal tik sunkiau. Atrodo, kartais jie stengiasi mus, lietuvius, užgožti. Bet per daug metų aš prie to jau pripratau. Už savo teises kartais reikia pakovoti.
Teisybė, Lenkijos gilumoje jaučiamas skirtumas tarp to, kas buvo prieš 8–9 metus, ir dabar. Mes vieni kitų pradėjome bijoti.
Vis dėlto dauguma lenkų, net ir turėdami išankstinę nuomonę, tikrai stengsis paklausti ar suprasti. Manęs ne kartą klausė: Tomai, kaip ten su lenkais Lietuvoje, ar juos muša, ar spjaudys į mane gatvėje, jei sužinos, kad aš lenkas? Taip, tai kvailas klausimas, bet pats faktas, kad jis užduodamas, rodo, jog situacija yra ne pati geriausia.
Tačiau aš išlieku optimistas. Manau, su devyniais iš dešimties pašnekovų galų gale galima normaliai išsikalbėti ir rasti bendrą požiūrio tašką, kuris tenkintų visus, nepriklausomai nuo tautybės.
ELTA: Kaip suprasti, kad Lietuvoje jaučiatės lietuviu „kita prasme“? Kokį požiūrį laikote „nesubrendėlišku“?
T. Marcinkevičius: Lietuviai Lietuvoje dažnai mano, kad žodis „lietuvis“ reiškia kažkokį abstraktų asmenį, priklausantį tam tikrai etninei grupei. Čia toks atgyvenęs požiūris, kuris dabar visiškai nebetinkamas.
Man patinka prancūzai: jiems nesvarbu ar tu iš Martinikos, ar iš Prancūzijos – tu esi prancūzas, nesvarbu tu baltas, juodas ar geltonas. Lietuvoje, atrodo, tu turi būti iš didesnio miesto, antraip esi kaimietis. Turi kalbėti bendrine lietuvių kalba, antraip esi keistuolis. Ir turi būti užaugęs, o geriausia – gimęs Lietuvoje.
Kiekvienas lietuvis, kuris išvyksta į užsienį, patiria aplinkos spaudimą. Tada jis turi sau atsakyti į klausimą: kiek jis turi būti uždaras, kad neprarastų savo tapatybės? Ir kiek jis turi būti atviras, kad jį priimtų teigiamai?
Mums, jau seniai gyvenantiems kitoje sienos pusėje, atrodo natūralu, kad mes negalime izoliuotis. Bet turime ir kažkaip išlaikyti savo lietuvybę. Nuo mažens kiekvienam vaikui įkalama: neprarask savo šaknų, išlik lietuvis, bet nesiizoliuok.
Ne kartą mačiau problemą, kai lietuvių bendruomenės užsienyje yra arba visiškai uždaros, arba visiškai atviros. Sunku rasti tą aukso vidurį. Bet, manau, mums tai pavyksta. Mes žinome: taip, mes lietuviai. Ir mes gyvename Lenkijoje. Esame kitokie negu lietuviai Lietuvoje, bet ne geresni ar blogesni. Tiesiog kitokie. Turime kitokį akcentą, vaikystėje žiūrėjome kitokius animacinius filmukus. Dar daug smulkių dalykų, kuriuos ne iš karto pastebi.
Aš suprantu, kad pilietybė ir tautybė yra du skirtingi dalykai, kurie vienas kito neneigia. Bet Lietuvoje dažnai manoma, ir mane tai erzina, kad Lietuvos piliečiais gali būti tik lietuviai. Tas pats ir Lenkijoje: ne kiekvienas Lenkijos pilietis yra grynakraujis lenkas, bet ne visi tai supranta. Toks radikalumas yra blogai.
ELTA: O ar tas radikalumas Lenkijoje tiek išsikerojęs, kad tai keltų realią grėsmę ten gyvenantiems lietuviams?
T. Marcinkevičius: Manau, kad ne. Tas radikalus nacionalizmas Lenkijoje nėra populiarus ir didelės grėsmės nekelia, nereikia jo sureikšminti. Lietuvoje, manau, yra taip pat. Lenkijoje man asmeniškai neteko jaustis nesmagiai ar kentėti dėl to, kad esu Lenkijos lietuvis.
Apskritai, mes, lietuviai, turime bendrą bruožą su lenkais: esame kompleksuoti ir matome grėsmių ten, kur jų nėra. Esame labai jautrūs, nes bijome, kad kažkas mus, mūsų garbę užgaus. Dažnai sąmoningai vengiame kalbėti apie istorinius klausimus, kas, manau, yra didelė klaida.
Bet tai natūralu, nes per pastarąjį šimtmetį teko patirti daug labai skaudžių dalykų. Kurį laiką, manau, tai nesikeis. Galbūt mūsų anūkai jau gyvens kitokioje Lietuvoje.
ELTA: Ar pastebite kažkokių charakterio, būdo skirtumų tarp lietuvių ir lenkų?
T. Marcinkevičius: Vienas skirtumas, kuriuo turėtume didžiuotis – kalbų mokėjimas. Lietuviai yra mažesnė tauta, ir, būkime atviri, kas mokysis lietuvių kalbos? Ji yra labai sunki. Todėl esame priversti mokytis daugiau kalbų. Lenkai dažnai nemoka kitų kalbų, išskyrus savą. Jiems jos pakanka, lenkų juk visame pasaulyje daug.
Dar vienas skirtumas – Lenkija didesnė valstybė, ten daugiau žmonių, ir lenkai dažnai mąsto didesnėmis idėjomis, didesniais mastais, kad ir kaip keistai tai skamba. Mąsto, kad jiems nereikia apsiriboti savimi, jie gali eiti į platų pasaulį, bandyti jį užkariauti. Lietuviai dažnai įsivaizduoja, kad kiekvienas iš Lietuvos išvykstantis žmogus – vien tik nuostolis arba kad dideles idėjas, grandiozinius projektus Lietuvai įgyvendinti nėra jokių galimybių.
Vis dėlto manau, mes su lenkais esame panašūs. Ir neturėtume to gėdytis.
ELTA: Lietuvoje dažnai kyla diskusijų apie gatvių ar miestelių pavadinimų rašybą lenkiškais rašmenimis, taip pat lenkiškus rašmenis dokumentuose. Ką apie tai manote? Kaip ši problema sprendžiama Lenkijoje?
T. Marcinkevičius: Lenkijoje viskas paprasta: jei valsčiuje atsiranda tam tikras procentas gyventojų, norinčių dvikalbių užrašų, jie juos gauna. Taip pat kiekvienas turi galimybę savo vardą ir pavardę rašyti savo kalbos rašmenimis, jei tai yra lotyniška abėcėlė.
Reikia suprasti, kad tai visų pirma yra politinės valios klausimas. Ir tai būtų gražus gestas Lenkijos atžvilgiu. Tai jau nebėra Lietuvos vidaus reikalas. Lenkija procesą stebi labai atidžiai, norime to ar ne. Manau, kad jei Lietuvos piliečiai, pabrėžiu, ne lenkai, bet Lietuvos piliečiai, tokių užrašų ar įrašų pase nori, tokią galimybę reikia rimtai svarstyti.
Bet kai kurie Lietuvos lenkai irgi turi suprasti, kad tautybė ir pilietybė – du skirtingi dalykai. Faktas, jog jie yra lenkai, neišlaisvina jų iš pareigų, kurias jie turi kaip Lietuvos piliečiai. Nesvarbu, lenkai, rusai ar kinai, jie yra Lietuvos piliečiai ir turi elgtis pagal Lietuvos įstatymus.
Kalbant apie pavardes, yra dar vienas aspektas: tame pačiame Punske nedaug žmonių ryžtasi pakeisti pavardę. Procedūra nėra sudėtinga, bet žmonės dažnai mąsto: kam keisti pavardę, jei aplinkiniai tave vis tiek pažįsta ir vadina lietuviškuoju vardu? Tai nėra gyvybiškai būtinas ar svarbus dalykas.
Apskritai kalbant apie tautines mažumas, noriu pastebėti, kad lietuviai Lenkijoje, net ir būdami lietuviais, jaučiasi Lenkijos piliečiais. Mes balsuojame už lenkų politikus, neturime savo politinės partijos ar politinių atstovų.
Tuo tarpu lenkai Lietuvoje... Kyla įspūdis, kad visuomenė yra supriešinta: lenkai Lietuvoje nesijaučia Lietuvos piliečiais, bet ir Lietuvos piliečiai nežiūri į lenkus kaip į visaverčius visuomenės narius. Tai nesveika ir kenksminga padėtis.
ELTA: Ar lietuviškos mokyklos Lenkijoje yra pakankamai „lietuviškos“? Ar jose daug dalykų dėstoma lenkų kalba?
T. Marcinkevičius: Jos lietuviškos tiek, kiek jas pavyko tokias sukurti, beje, gana sunkiomis sąlygomis. Ypač dar komunizmo laikais. Iki šiol prisimename ir minime visuomenės veikėjus Punske ir Seinuose, kurių pastangomis lietuviškos mokyklos buvo įkurtos ir galėjo plėstis. Mokyklos tikrai yra stipriai lietuviškos ir ugdo stiprų patriotiškumo jausmą.
Bet nė vienam, pabrėžiu, nė vienam punskiečiui neateitų į galvą nemokėti lenkų kalbos. Tai valstybinė kalba, ir ją mokėti reikia. Tai nėra jokia našta, aš ją išmokau dar būdamas vaikas. Bet ar dėl to aš prasčiau moku lietuvių kalbą?
Lenkų kalba vyko istorijos ir geografijos pamokos. Daugiau lyg ir nieko. Tiesa, kasmet būdavo problemų su vadovėliais. Dažnai mokydavomės lietuviškai, bet iš lenkiškų vadovėlių.
Būna problemų su brandos egzaminais. Dažnai jų užduotis verčiant į lietuvių kalbą vertimai būna netikslūs, neprofesionalūs. Prieš šešerius metus netgi buvo atvejis, kai vertimas iškraipė turinį ir egzaminą teko perlaikyti.
Sunku pasakyti, ar tai biurokratų nekompetencija, ar sąmoningas bandymas kenkti. Tačiau pagaliau išsikovojome atskirus pastatus Punsko lietuvių licėjui. Turime gražią naują lietuvišką gimnaziją Seinuose. Galima sakyti, kad gero daugiau negu blogo.
ELTA: Ar susilaukiate dėmesio iš Lietuvos atstovų Lenkijoje? Kokie jūsų santykiai?
T. Marcinkevičius: Ir iš ambasadorės, ir iš konsulo Seinuose pusės kartais jaučiame dėmesio, noro kovoti už mūsų interesus trūkumą. Atrodo, kad kartais jie nori prisigerinti lenkams ir sumažinti įtampą bet kokia kaina. Jie galėtų jaustis labiau lygiaverčiais dialogo partneriais, o ne tik pataikauti.
ELTA: Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Eltos korespondentas U. Antanavičius.
