Tačiau vietoj to, kad išeitų į gatves ir protestuotų, Latvijos gyventojai sukandę dantis išlaikė taupymo egzaminą. Šalies pastangos, kurios tokioms valstybėms kaip Graikija, Ispanija ar Italija buvo pateikiamos kaip sektinas pavyzdys, suteikė retą paspirtį tiems, kurie tvirtina, kad kančios galiausiai atsiperka.
Vos per ketverius metus iš vienos iš labiausiai krizės paveiktų Europos Sąjungos (ES) šalių Latvija tapo sėkmingos taupymo politikos pavyzdžiu.
„Mes turime švęsti jūsų pasiekimus,“ - vasarą Rygoje vykusioje konferencijoje teigė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde.
Fondas, kuris kartu su ES 2008 metų pabaigoje Latvijai skyrė 7,5 mlrd. JAV dolerių finansinę paramą, „didžiuojasi esantis Latvijos sėkmės istorijos dalimi“, teigė TVF vadovė.
Pirmą kartą su sunkumais susidūrusi Latvijos ekonomika turėjo įveikti tas pačias problemas kaip ir kitos Europos valstybės: auganti skylė valstybės finansuose, bankų krizė, smunkantis konkurencingumas ir didelės skolos, kurias, skirtingai nuo Graikijos, daugiausiai sudarė privataus, o ne viešojo sektoriaus įsiskolinimai.
Poslinkis į teigiamą pusę iškėlė klausimą tiems, kurie Europos ekonominėms problemoms ieško tradicinių ekonomikos gelbėjimo priemonių. Nepaisant universalių ekonominių tiesų, ar skirtingi žmonės į tuos pačius veiksnius reaguoja skirtingai?
Latvijos verslininkai sveikina šalies vyriausybės politiką, tačiau abejoja ar ji būtų tinkama kitose valstybėse.
„Ekonomika nėra mokslas. Didžioji dalis ekonomikos yra žmonių galvose, - „The New York Times“ teigė bendrovės „SAF Tehnika“ vadovas Normunds Bergs. – Mokslas tvirtina, kad vanduo pradeda virti esant 100 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai, tačiau ekonomikoje tokios tiesos neegzistuoja.“
Graikijoje ir Ispanijoje atlyginimų, darbo vietų ir valstybinių paslaugų sumažinimas sukėlė milžinišką gyventojų protestų bangą. Tuo tarpu Britanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Lietuvoje taip pat kilo tam tikras nepasitenkinimas.
Tačiau Latvijoje, kur vyriausybė atleido trečdalį valstybės tarnautojų, likusiems sumažino atlyginimus ir apkarpė paramą ligoninėms, daugelis gyventojų susitaikė su skausmingomis priemonėmis. Šalies ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis kartu su daugelių kitų savo komandos narių buvo perrinktas.
Apkarpymai nuramino finansų rinkas dėl galimo valstybės bankroto ir tai reiškė, kad vyriausybė ir privačios bendrovės vėl gali gauti paskolas. Tuo pačiu metu privatus verslas sekė vyriausybės pėdomis mažindama atlyginimus, kas leido šalies darbo jėgai tapti labiau konkurencinga. Pradėjus augti eksportui įmonės vėl pradėjo įdarbinti naujų darbuotojų.
Vis dėlto, „Eurostat“ duomenimis, 2011 metų gruodį skurde gyveno 30,9 proc. Latvijos gyventojų. Nedarbo lygis nukrito nuo 20 proc. 2010-ųjų pradžioje iki 14,2 proc., 2012-ųjų trečiąjį ketvirtį. Šis rodiklis yra kur kas mažesnis nei 25 proc. nedarbas Ispanijoje ar Graikijoje, tačiau nepaisant visko jis išlieka rimta problema.
Daugelis pagalvotų, kad dėl tokio nuosmukio Latvijos gyventojai turėtų išeiti į gatves, tačiau šalyje vyrauja prisitaikymas prie rimtų sukrėtimų. Sovietų ir Vokiečių okupacijos metais Latvija išmoko tyliai reikšti savo nepasitenkinimą. 1991 metais atgavus nepriklausomybę ir uždarius daugelį gamyklų, Latvijos ekonomika krito beveik 50 proc.
1995 metais žlugus didžiausiam šalies bankui daugelis gyventojų neteko savo santaupų. 1998 metais Latvijai smogė Rusijos finansų krizės pasekmės. Tuomet prasidėjo pakilimas, kurį skatino užsienio, ypač Švedijos, bankų atėjimas, po kurio sekė katastrofiškas nuosmukis dėl 2008 metais Europoje prasidėjusios finansų krizės.
Skirtingai nuo daugelio Europos valstybių, Latvijoje šiandien nėra tvirtos darbininkų judėjimo tradicijos. „Ką galima pasiekti gatvėse? Juk ten šalta ir sninga“, - sako Latvijos profesinės sąjungos konfederacijos prezidentas Peteris Krigers. Anot jo, organizuoti streikus praktiškai neįmanoma: „Bet kokį atlyginimą gaunantiems asmenims tiesiog gėda eiti streikuoti.“
Šalyje taip pat beveik neegzistuoja kairiųjų pažiūrų politinės jėgos, kurios prieštarauja taupymo priemonėms visoje Europoje, ar griežti darbo įstatymai, galintys apsaugoti darbo vietas ar darbuotojų atlyginimus.
2010 metų antroje pusėje, praėjus pusantrų metų pro taupymo priemonių įvedimo, Latvijos ekonomika vėl pradėjo augti. Pasak V. Dombrovskio, Europoje vykstančių derybų metu nuolat pažymima, kad taupymas kenkia ekonomikos augimui, tačiau Latvijoje įvyko priešingai.
Nepaisant to, eiliniai šalies gyventojai vis dar susiduria su sunkumais. Daugelis iš jų nejaučia jokio pagerėjimo, dalis nusprendžia palikti šalį ir emigruoti į Britaniją ar Airiją. Nuo 2008 metų Latvija dėl emigracijos neteko apie 5 proc. visų gyventojų, kurių dauguma jaunimas. Vien tik 2010 metai iš šalies išvyko 42,2 tūkst. gyventojų.
Baltijos tarptautinio ekonominės politikos mokslų centro direktorius Alfas Vanags skeptiškai vertina Latvijos atsigavimą. „Latvijos „sėkmės istorijos“ idėja yra absurdiška, - sako jis. – Latvija niekam nėra pavyzdys.“
Jo įsitikinimu, geresnis ir teisingesnis kelias iš Latvijos bėdų būtų valiutos devalvacija. Tai galimybė, kuria pasinaudoti negali Graikija ir dar 16 Europos valstybių turinčių eurą. Latvijos valiuta susieta su euru ir tai šalį praktiškai suvaržo taip pat kaip ir euro zonos valstybes.
Tačiau Latvijos atsparumas kančioms ir neįprastai atvira ekonomika išskirią ją nuo euro zonos valstybių, sako Rygoje esančios Stokholmo ekonomikos mokyklos ekonomikos fakulteto vadovas Mortenas Hansenas.
„Tai galima daryti tik toje šalyje, kuri pasirengusi iškęsti skausmą ir gali pasigirti labai lanksčia darbo rinka, - teigė jis. – Vienintelė pamoka apie tai, ką Latvija padarė yra ta, kad nėra jokios pamokos.“
