Istorija kaip nė vienas kitas klasikinis mokslas yra stipriai ideologizuota. Mūšiai gali būti ne „triuškinamai pralaimimi“, o „garbingai paliekamas kovos laukas“. Sutartys gali „nebeatitikti laikmečio sąlygų“, o ne tiesiog būti „sulaužomos“. Palikuonys ir pasekėjai gali „klaidingai interpretuoti istoriją“, o ne „ginti protėvių atmintį“.
Pretenduodami į senųjų LDK tradicijų legitimių tęsėjų vaidmenį šiandienos pasaulyje, privalome ir deramai formuluoti istorinius argumentus. Šiandien verta priminti bent dvi istorijos skirtingai traktuojamas formuluotes.
Pirmoji - apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Maskvoje. Bent taip tą renginį vadina Maskvos Kremlių šiais dešimtmečiais užimanti šutvė. Iš senosios Lietuvos pozicijų tokį renginį turėtume vertinti kitaip - kaip savo pagrindinio konkurento slavų apgyvendintose teritorijose pagrindinės XX amžiaus geopolitinės pergalės sukakties minėjimą.
Naivu būtų tikėti, kad nacizmas ar stalinizmas buvo pirmieji totalitarinio valdžios viešpatavimo simboliai. Totorių ordų nušluotos teritorijos, kazokų būrių sudeginti kaimai ar JAV nepriklausomybės karių išniekinti indėnai - istorijos dėmės, plitusios nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jų baisumas didesnis už rudąjį ar raudonąjį marą - tik mūsų trumparegiško istorinio žvilgsnio kaltė.
Panašių „antrųjų pasaulinių karų“ Maskvos valdovai patyrė ir daugiau - nuo pat pirmosios regioninio lyderio vaidmenį suteikusios pergalės prieš Didžiojo Naugardo pseudodemokratinę santvarką XV amžiuje, XVI amžiaus pergalės prieš Kazanės chanatą, pergalės skonį atnešusių „lygiųjų“ prieš švedus XVII-XVIII amžiuje, „neįveikiamųjų“ įvaizdį suteikusios paneuropinės Napoleono katastrofos, XIX amžiaus pergales prieš osmanų įtaką pietinėse teritorijose.
Todėl save gerbiantys Antrojo pasaulinio karo pabaigtuvių iškilmių dalyviai šalia Kremliaus sienų turėtų pagerbti savo protėvių atminimą. Jacques‘as Chiracas (Žakas Širakas) galėtų pasimelsti Kulikovo lauke, po to kartu su Turkijos premjerais Recepu Erdoganu (Redžepu Erdoganu) ir anglų Tony Blairu (Toniu Bleru) padėti gėlių Krymo karo aukoms, demokratinių principų sargyboje stovintis George‘as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) turėtų nusilenkti Didžiojo Naugardo demokratų lėšomis statyto Šv. Sofijos soboro ikonoms, Japonijos premjeras - nusifotografuoti Kurilų salų (taip ir negrąžintų Japonijai) fone, Viktorui Juščenkai derėtų pasakyti griežtą žodį apie Rusijos carus, netesėjusius nepriklausomybės pažadų Bogdanui Chmelnickiui, o Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis) galėtų žingsniais išmatuoti tuos 32 kilometrus, jo pirmtakams likusius iki raudonų plytų Kremliaus sienos.
Lygiai taip pat nepriklausomos visų Lietuvos gyventojų, o ne tik bajorų, respublikos vadovas Maskvoje turėtų gėlių padėti prie Kremliaus vartų, į kuriuos kalaviju tris kartus beldėsi Algirdas. Po to reikėtų aplankyti cerkvę, kurioje caras klūpėdamas ant kelių meldė Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinius amžinos taikos. O šio takelio Maskvoje paskutinis akcentas galėtų būti Andrusovo paliaubų dokumento kopijos įteikimas Vladimirui Putinui su prašymu grąžinti laikinai užimtas Kijevo Rusios žemes.
Antroji istorikų būrimo iš padrikų šaltinių sritis - tai pakeliui į Maskvą plytinti didžiulė erdvė, šiomis dienomis save Baltarusija vadinanti. Praplikęs kolūkio pirmininkas remia įvairias mokslinę fantastiką primenančias pasakas, todėl vos už 100 kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs Naugardukas skelbiasi esąs Mindaugo karūnavimo vieta, nors įrodymų niekas pateikti negali.
Tačiau baltarusių ambicijos vadintis tikraisiais senosios Lietuvos tradicijų perėmėjais turi loginio pagrindo. Vertėtų suskaičiuoti vien tik LDK ar ATR laikus menančius istorinius architektūros paminklus - akivaizdžiai gautume į kaulus, o ir patys negalėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tokių „lietuviškųjų“ didikų kaip Radvilos daugiau dvarų rastume šiandienos Baltarusijos teritorijoje
Baltarusija de facto jau tapo šiandienos Lietuvos išbandymu - kiek dar esame pajėgūs savo vadybiniais sugebėjimais nurungti slaviška mešką. Neperdedant galima teigti, kad būtent Baltarusija, o ne Ukraina yra ir raktas į Maskvą. Totorišku krauju augusi kazokų nacija pakluso tik tokiam pat galvažudžiui Vytautui - Liublino unijos užmestą lenkų jungą kazokai tenešė pusšimtį metų.
Takelį į Maskvą grįsdami senuoju Vilnius - Vitebskas - Orša - Smolenskas - Maskva maršrutu, susiduriame su kol kas neišsprendžiamu galvosūkiu - kaip lygus su lygiu galinčių diskutuoti baltarusių inteligentų trūkumu. Tik demokratijos ir nepriklausomybės sąlygomis vykdomi baltarusių istorikų tyrimai galėtų atkurti tą kažkada daug tvirtesnį tiltą (nei su lenkais), jungusį mūsų tautas.
O kol kas privalome apie istorinę tiesą kalbėti ir ją į akis rėžti šiuos kursus mokykloje praklausiusiems vis mažėjančio pasaulio gyventojams.
