Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento duomenimis, Sirijoje kovoja maždaug 12 tūkst. džihadistų iš užsienio šalių. Jungtinės Karalystės vyriausybės žiniomis, Sirijoje, Šiaurės Irake įvairiose džihadistų grupėse, judėjime „Islamo valstybė“ (IS) kariauja apie 500 Didžiosios Britanijos piliečių.
Pasak D. Šlekio, tai, kad į savo šalis grįžtantys džihadistai kelia didelį pavojų, geriausiai iliustruoja pastarųjų savaičių britų vyriausybės sprendimai. Dėl kovotojų grįžimo į Britaniją premjeras Davidas Cameronas pakėlė šalies saugumo lygį iki labai grėsmingo. Šalyje svarstoma, kad tų Britanijos piliečių, kurie buvo išvykę ir, žvalgybos duomenimis, kovojo teroristų pusėje, reikėtų neįsileisti į šalį, kuriam laikui konfiskuoti jų pasus ar atimti pilietybę.
„Kadangi didėja vidinių teroristinių išpuolių tikimybė, didinamas grėsmės lygis, aktyvuojamos, atidžiau dirba visos specialiosios tarnybos, „įsijungia“ įstatymai, leidžiantys akylesnę stebėseną, informacijos rinkimą, lengvesnį sulaikymą. Radikaliausias siūlomas sprendimas, kuris, atrodo, greičiausiai nebus priimtas dėl įvairių teisinių niuansų – atimti pilietybę. Panašių dilemų kovotojų klausimu turi ir Prancūzija, Olandija, Vokietija“, – teigia karo studijų ekspertas.
Teroristine patirtimi suskubs pasidalinti Vakaruose
LRT.lt pašnekovų teigimu, kovinės patirties įgiję džihadistai iš Vakarų savo įgūdžius netruks pritaikyti sugrįžę į savas šalis.
„Visi tie britų, prancūzų pilietybes turintys žmonės grįš atgal į savo valstybes. Jie turi tikros kovinės patirties, moka parengti pasalą, susirasti finansavimą. Jie greičiausiai bus įgudę dirbti su internetine erdve, galbūt moka sumontuoti bombą. Klausimas: ar žmogus, kuris įgijo tiek ir tokių įgūdžių, grįžęs į Britaniją nueis dirbti daržovių parduotuvėje, ar virs kriminaliniu nusikaltėliu, pritaikys savo žinias?“ – svarsto D. Šlekys.
Anot karinių studijų eksperto, Britanijoje, Prancūzijoje galima tikėtis didžiulių teroristinių išpuolių, žmonių žūčių. Tikėtina, kad žus ne tik paprasti žmonės, bet ir politiniai lyderiai. Tačiau D. Šlekys teigia sunkiai įsivaizduojantis, kad tokios grėsmės galėtų sugriauti Britaniją ar Prancūziją.
„Taip, tai būtų tragiški įvykiai, žūtų žmonės, bet tai nebūtų valstybės žlugimas iš vidaus. Žlugimas gali būti kitoks. Kai kurie ekspertai sako, kad valstybė, siekdama kovoti su tokiais neigiamais elementais, įstatyminę tvarką pradeda griežtinti tiek, kad ji gali pavirsti policine valstybe. Didesnė bėda yra ne tai, kad valstybė galėtų būti okupuota, o tai, kad ji, kovodama su terorizmu, ypač vidaus terorizmu, gali prarasti savo, kaip vakarietiškos liberalios valstybės, elementus“, – kalba D. Šlekys.
Savo ruožtu R. Trimakas pabrėžia, kad islamo ekstremistai atvirai ilgus dešimtmečius deklaruoja siekį sunaikinti Vakarų civilizaciją, nuo pirmos islamo užgimimo dienos kariauja „šventus“ karus.
„Jei Vakarų politikai toliau uoliai kovos su „islamofobija“, tūkstančiai džihadistų, užtvindysiančių miestų gatves, pasistengs juos paversti globaliu Mosulu (Irako krikščionių miestas, kurį islamistai pavertė pragaru žemėje, žadėdami islamo „rojų“). Mosulo arkivyskupas aiškiai pasakė: „Jūs Vakaruose taip pat tapsite musulmonų aukomis“. Arkivyskupo lūpomis byloja sveikas protas ir gyvenimiška patirtis. Išimčių nebūna“, – sako R. Trimakas.
R. Trimakas: Vakarai pavojaus signalų stengiasi negirdėti
Istoriko, MRU docento R. Trimako teigimu, nereikia nė laukti į Vakarų šalis sugrįžtančių islamo ekstremistų. Šie siaubingus nusikaltimus vykdo visame pasaulyje, bet Vakarai prieš nusikaltimus užsimerkia, islamą vadina taikos religija, o teigiančius kitaip vadina „islamofobais“.
„Islamistai ne šiaip sau kelia abstrakčias grėsmes: jie kryptingai žudo, prievartauja, plėšikauja, naikina istorinį paveldą. Ši praktika lieka nuosekliai tokia pati daugiau nei 1400 metų. Islamistai jau keletą dešimtmečių Vakaruose nebaudžiami ne tik atvirai propaguoja, bet ir nesislapstydami vykdo nusikaltimus. Iš Pakistano ar net Kataro, Saudo Arabijos išvaryti islamo išpažinėjai saugiai įsikuria Vakarų valstybėse. Ten jie mėgaujasi šiltnamio sąlygomis įvairių vakarietiškų socialinių garantijų, teikiamos materialinės pagalbos ir „kovos prieš islamofobiją“ pavidalais“, – tvirtina R. Trimakas.
Pasak istoriko, apie tai, kokius vaisius subrandins tokia Vakarų politika, jau daugelį metų perspėja padorumo ir elementarios nuovokos nepraradę specialistai. Pavyzdžiui, Bat Ye’or, remdamasi tiek asmenine patirtimi, tiek atliktais tyrimus, parašė daug knygų apie nemusulmonų engimą, persekiojimą ir naikinimą valdant musulmonams, pasakoja R. Trimakas.
„Ji daug kartų perspėjo apie kalifato iškilimą, jei ir toliau nieko nebus daroma. Kalifatas ne tik atsirado, bet ir plečiasi, o apie tai išdrįsę prabilti specialistai ar tiesiog sveikos nuovokos neatsisakę autoriai yra ne tik ignoruojami – iš jų atvirai tyčiojamasi, jie puolami ir įžeidinėjami. Jie ne šiaip apšaukiami „prieš islamą nusiteikusiais netikėliais“, jiems ne šiaip grasinama (beje, ypač uoliai reiškiasi ne tik musulmonų diasporos nariai, bet ir Vakarų „progresyvūs“ kairieji): tokius žmones kėsinamasi nužudyti ir nutildyti amžiams“, – tikina R. Trimakas.
Vakaruose nesugeba integruotis
LRT.lt pašnekovų teigimu, tarp džihadistų iš Vakarų tikrų vakariečių yra mažai. Kovotojų gretose – labai daug britų, prancūzų piliečių, kurių šaknys yra Pakistane, Šri Lankoje, Irake ar Sirijoje.
„Britanijoje ar Olandijoje tų etninių, religinių grupių socialinė integracija vyksta sunkiai. Atvykėliai nuo vakariečių skiriasi savo religija, savo požiūriu į šeimą, moters statusą. Daugeliu atvejų bendruomenės gyvena netgi tam tikruose getuose, lengvai nesiintegruoja. Kai kurie Britanijos mečetėse dirbantys religiniai vadovai mokydavo radikalių idėjų, todėl buvo deportuojami. Be to, tie Vakarų šalių piliečiai keliauja pas gimines į Pakistaną, Iraną, Siriją ar kitas šalis ir neretai ten yra užverbuojami“, – aiškina D. Šlekys.
Savo ruožtu R. Trimakas pažymi, kad, bandydamos nepasirodyti rasistiškos, Vakarų šalys užsimerkia prieš jose vykdomus islamistų nusikaltimus.
„Skurdus gyvenimas vadinamosiose „trečiojo pasaulio šalyse“ ir gaunamos gėrybės socialinės gerovės šalyse skiriasi kaip žemė nuo dangaus. Tokia dėkinga dirva dėsningai subrandina ne socialinės harmonijos vaisių derlių, bet genocidinius užmojus. „Kovos už islamą“ ar „musulmonų teises“ formos – paprastos ir nekintančios beveik pusantro tūkstančio metų.
Antai pastarosiomis dienomis Jungtinėje Karalystėje kilo nedidelis šurmulys dėl musulmonų, daugiausiai kilusių iš Pakistano, prievartautojų gaujos. Šitie „sekso džihadistai“ nebaudžiami siautėjo nuo 1997 iki 2013 metų nedideliame Rotherhamo mieste. Jie prievartavo, engė, tyčiojosi iš, kaip jau įrodyta, mažiausiai 1 400 vaikų, kurie buvo paversti musulmonų sekso vergais“, – pasakoja R. Trimakas.
Istoriko teigimu, daugelį metų vietinė valdžia ir policija ignoravo akivaizdžius faktus ir gyventojų pagalbos šauksmą. O kai du tėvai išdrįso pasipriešinti šitai musulmoniškai sekso vergijai, vietinė britų policija areštavo pakilusius priešintis tėvus.
„Šitie faktai nėra nei išimtis, nei skaudus atsitiktinumas. Politinėje sistemoje, kurioje tyliausias prievartaujamos aukos ar jos artimųjų cyptelėjimas yra vertimas kaip „rasizmas“, sistemoje, kurioje bet kuris, išdrįsęs užduoti sveiko proto klausimus, yra kaip mat apšaukiamas „fašistu“, nieko daugiau ir nereikia tikėtis. Kokie rezultatai po kiekvieno tokio nusikaltimo? Jungtinėje Karalystėje susirūpinama „dėl islamofobijos“, susirūpinama, kad musulmonai „jaustųsi saugūs“, – apgailestauja R. Trimakas.
