Sostinės „Lietuvos aido“ galerijoje atidaryta šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės skulptorės Ksenijos Jaroševaitės naujausių skulptūrų ir piešinių paroda „Adventas“. Menininkė, kurianti kamerines skulptūrėles, su džiaugsmu išlydi jas į pasaulį gyventi tarp žmonių ir žmonėms. Jos skulptūros arba, kaip ji pati švelniai vadina, „balvonėliai“, apsigyvena įvairiuose interjeruose.
Pastarojo meto menininkės kūriniai išreiškia gilią krikščionybės patirtį – tai ir angelai, šventieji, bažnyčios tarnai, piligrimai, Betliejaus piemenėliai... Tarp geriausiai žinomų K. Jaroševaitės darbų – Šv. Pranciškaus statula Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Kaip rašė Alfonsas Andriuškevičius, Ksenijos Jaroševaitės personažai yra ištiktieji. „Ištiktieji tikėjimo, stebuklo, pilnatvės, praregėjimo...“
Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ redaktorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė kalbino skulptorę Kseniją Jaroševaitę tarp advento ištiktų skulptūrėlių „Lietuvos aido“ galerijoje.
Pokalbį pradėkime nuo džiugios progos – jūs tapote šių metų Nacionalinės premijos laureate. Sakykite, kaip reagavote, tai sužinojusi? Tiesiog ką jums reiškia toks apdovanojimas?
Sutikau tą žinią labai ramiai. Netgi stebėtinai ramiai, nes žmogus niekad nežinai, kaip reaguosi į tokius dalykus. Nemanau, kad toji žinia, toji premija man ką nors pakeis gyvenime. Gyvenimas jau linksta beveik į pabaigą. Taip kad šiuo požiūriu niekas neturėtų keistis. Tiktai smagu, kad žmonės sveikina, džiaugiasi. Tai aš už juos džiaugiuosi, kad jiems smagu.
O ką reiškia toks apdovanojimas įsitvirtinimo požiūriu?Juk menininkui vis dėlto turbūt svarbus pripažinimas?
Gal kas nors įsiskaudins, bet ta premija – jinai tik priedas. Pripažinimas yra kitoks. Man asmeniškai, pavyzdžiui, svarbiau kai kurių kolegų nuomonė apie tai, ką aš darau. Artimų ar tolimesnių žmonių, kuriems įdomu. Gal net svarbiau negu šitie tokie formalūs apdovanojimai. Aišku, galbūt toks įvertinimas pakeis kitų žmonių požiūrį į mane. Bet man asmeniškai – nebepagelbės jau niekas.
Be abejo, premijos premijomis, tačiau Nacionalinė premija yra aukščiausias apdovanojimas mūsų menininkams, savotiškas ženklas, kuris paženklina pačius iškiliausius, pačius žinomiausius mūsų meno žmones...
...bet aš dabar norėčiau pasakyti apie tą pačią premiją. Nesinori, kad ji virstų kaip kokia stipendija. Norėtųsi, kad ta premija tikrai kiek galima objektyviau atspindėtų meninį valstybės gyvenimą. Ir kad nebūtų atsižvelgiama į kokias nors to ar kito menininko prastesnes gyvenimo sąlygas ar dar ką panašaus, tenka apie tai dažnai išgirsti. Norėtųsi, kad tame būtų kuo daugiau objektyvumo. Ta premija tam tikra prasme turėtų būti negailestinga. Svarbiausia – nežiūrėti asmenų, bet žiūrėti kūrybos!
Bet jeigu neatsirastų devynių tikrai šios premijos vertų menininkų, apdovanotųjų turėtų būti mažiau...
Taip, galėtų būti mažiau, bet užtikrintai.
Ką gi, šiaip ar taip, šiais metais premijos jau skirtos... Tad norėtųsi šiek tiek pakalbėti apie jus ir jūsų kūrybą. Skulptūra kartais yra laikoma nemoteriška specialybe. Netgi skulptorius Stanislovas Kuzma yra sakęs, kad jei dabar būtų tapytojas, būtų kur kas paprasčiau: nereikėtų tiek fizinių jėgų atiduoti darbui. Kaip jūs pasirinkote? Ar stojote į skulptūrą iš karto, be ieškojimų? Ar kokie nors kiti likimo vingiai arba aplinkybės taip susiklostė? Kaip tai atsitiko?
Man buvo labai paprasta. Kai mama manęs laukėsi, ji nusprendė, kad gims mergaitė, kuri bus skulptorė. Nuo pat mažens buvau mamos kreipiama: kai baigiau keturias klases, mane paėmė už rankutės, nupirko pieštuką, trintuką ir nuvedė į meno mokyklą laikyti egzaminų. Baigiau tą meno mokyklą ir stojau į skulptūrą.
Labai įdomu, o kokios profesijos buvo jūsų mama?
Mama baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Aišku, buvo laikas, kai aš jai už tai labai priekaištaudavau...
Na, o jums pačiai, įstojus į skulptūrą, viskas patiko? Ar tai ir buvo tikrasis jūsų kelias?
Nežinau.... Gal aš buvau per jauna, kad galvočiau apie tokius rimtus dalykus? Ir gal kokius trejus metus apskritai nežinojau, kuo būsiu. Bet tais laikais taip jau būdavo – jeigu jau vieną specialybę pasirenki, tai labai sunku ją pakeisti. O paskui įvyko kažkoks persilaužimas. Man atrodo, kad tos meno mokyklos iš dalies ir sugadina žmogų. Jos visą laiką, nuo pat pradžių kreipia į tai, kad neturi jokio pasirinkimo. Tu būtinai turi tapti menininku. Betgi ne visiems pasiseka: daugeliui lieka traumos.
O kas buvo jūsų mokytojai arba to laikotarpio autoritetai? Ar jūs pati tiesiog radote savąjį kelią be jokių įtakų?
Dailės institute ilgiausiai man dėstė Gediminas Jokūbonis. Bet tikrieji mano mokytojai buvo mano kurso draugai. Jie man davė daugiau negu dėstytojai. Nes buvo gan aktyvių žmonių kursas ir vieni kitiems darėme įtaką. Kiekvienas maksimaliai iš savęs reikalaudavo. Ir nori nenori turėjai stengtis parodyti viską, ką gali, kaip tau atrodo. Tokia sveika konkurencija man buvo labai į naudą.
Monumentaliąja skulptūra nesusižavėjote. Atradote savąją – kamerinės skulptūros nišą. Beje, savo darbus švelniai vadinate „balvonėliais“...
Aš manau, kad kiekvienas turi savo vidinį mastelį, kurio negali peržengti. Pavyzdžiui, kitas visiškai negali mažų darbų kurti. O mano mastelis neviršija kokių dviejų metrų...
Neperauga žmogaus...
Taip, žmogaus neperauga. Bet aš didelio žmogaus niekada nedaryčiau!
Beje, pakalbėkime ir apie tuos vidinius mastelius, turinio mastelius. Ar per laiką keitėsi jūsų norai imtis vienos ar kitos temos?
Išoriškai keitėsi. Bet iš esmės, tai ne. Nes darai tą, kas tuo metu tau yra svarbiausia. Tai gal ir yra esminis dalykas. Vis tiek viskas susiję su patirtimi.
O sakykit, kiek realus gyvenimas, mūsų visuomenės įvykiai turi jums įtakos?
Formaliai gal neturi. Bet iš esmės tai veikia. Pavyzdžiui, buvo 1990-1991 metai. Tais metais aš ne viską galėjau daryti. 1990-aisiais sukūriau Šv. Juozapo skulptūrą. O po Sausio 13-osios atsirado Šv. Pranciškus ir prisikėlęs Kristus. Mane tie įvykiai labai veikė. Netgi mažiausiai galvojau apie savo konkretų darbą. Tada dalyvavau visuose kituose įvykiuose, kurie man atrodė daug svarbesni, nes tikrai didelį stebuklą išgyvenome. Apie ką svajojome, bet netikėjome, kad sulauksime.
Vadinasi, kartais gyvenimas gali būti gerokai stipresnis už meną...
Ne kartais, bet visada. Tu viską siurbi iš aplinkos ir paskui per save vėl kažkokiais būdais atiduodi kitiems. Tai ir yra menas.
Dar norėčiau užsikabinti už jūsų pasakymo, kad gyvenimas visada yra stipresnis negu menas. Tačiau kaip jūs manote, ar iš tikrųjų šiandien menas vis labiau tampa tokios labai mažos žmonių grupės domėjimosi objektu, kad jisai jau tarsi ir nebeveikia gyvenimo? Nors, pavyzdžiui, jūsų naujausioje parodoje „Lietuvos aido“ galerijoje stovi jūsų tie nedideli žmogeliukai, virš jų kabo ištraukos iš psalmių ir jie sukuria ypatingą atmosferą... Jie atiduoda savo šilumą, kuri vienaip ar kitaip veikia žmones... Tačiau ar iš tikrųjų tokio poveikio šiandien nori tik labai maža žmonių dalis visuomenėje, kaip jums atrodo?
Man atrodo, kad visais laikais tik nedidelė žmonių dalis domisi tokiais dalykais. Nes menas yra tokia neapčiuopiama sritis. Meno juk nevalgysi ir jo nepanaudosi...
...bet atsiprašau, mes turėjome tokį laikotarpį, kai menas liaudžiai buvo skiriamas.
Čia buvo vienas iš mitų, kurie susuko galvas daugeliui. Nebuvo šitaip iš tikrųjų ir nebus niekada. Iš tikrųjų bus tik tam tikra dalis žmonių, kurie rimtai domėsis menais. Daugeliui to visai nereikia ir aš patenkinta, kad jiems nereikia. Tiesiog jie taip gyvena, ir viskas. Nesmerkiu ir niekada nereikalauju, kad visi žmonės staiga imtų ir susidomėtų. Tiktai pageidautina būtų, kad tuos mažiukus – moksleivius ir netgi darželinukus – mokytojai stengtųsi vis dėlto supažindinti. Nes žmogui žinių niekada nebus per daug, tikrai nepakenks pasidomėti šiais dalykais. Juk ir vėliau suaugęs žmogus taip pat per daug nesistebės ar nesipiktins, kai pamatys kokį nors meno objektą. Jam bus aiškiau, suprantamiau. Va, šito pasigendu. Pasigendu švietimo. Manau, kad švietimas išspręstų daug ir kitų problemų. Bendram išsilavinimui tas yra svarbu.
Nacionalinė premija jums skirta už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūroje. Ir, kiek suprantu, krikščionybės tema jums yra labai artima. Tą rodo jūsų darbų temos. Kaip atėjo ši tema į jūsų kūrybą?
Labai paprastai, nes aš esu tikinti. Domiuosi viskuo, kas susiję su tikėjimu. Man aktualu tais dalykais pasidalyti ir su kitais, nes jaučiu pareigą kaip krikščionė.
Ar jums įdomu ir svarbu tolesnis jūsų darbų gyvenimas? Per parodos atidarymą sakėte, kad jums smagu, kai darbai išeina iš jūsų namų. Tarsi jie būtų nereikalingi šalia...
Kartais aš tiesiog žinau, kas juos įsigyja, ir žinau, kur jie yra. Vaikai juk irgi užauga ir išeina iš namų. Negali juk apsikrovęs tais darbais gyventi. Būtų labai keista. Be to, kai tuos darbus išdaliji arba parduodi, tai lieki laisvas, ir tada gali vėl galvoti apie ką nors... O kol jie tave apstoję, tai ir erdvės neužtenka dar kam nors naujam atsirasti. Taip kad aš mielai jų atsikratau. Žmogus įsigyja ir naudoja taip, kaip jam patinka. Aš niekada nenurodinėju, kaip jie turi stovėti: ar ant kokio televizoriaus, ar ant žemės, ar tiesiog knygas prispausti...
O ar yra darbų, kuriuos galbūt jūs ypač branginate, kurių apskritai neparduodate, neatiduodate?
Dabar namie nėra nė vieno darbo, tiktai čia, galerijos salėje. Ateinu, pasižiūriu. O namie nebėra. Jau nebe nuo manęs priklauso, jie gyvena savo gyvenimą. Beje, net kai kali skulptūrą iš akmens, ateina tokia stadija, kai ji jau tau nebeleidžia daryti taip, kaip tu nori. Tu tarsi pradedi tas detales daryti, o ji tau ima staiga ir pasako – ne! Ir tu jauti, kad nebegali su tuo darbu elgtis kaip nori: jis tampa tarsi gyvas...
O tie raštai ant jūsų kūrinių, ant skulptūrėlių... Beje, ir šitoje parodoje ant kiekvienos skulptūrėlės yra išraižyti tekstai...
Čia galbūt ir yra ta mažoji evangelizacija. Jeigu jums įdomu, jūs atsiversite psalmyną ir perskaitysite visą psalmę. O ten, ant skulptūrėlių, yra ištrauka... Tie „balvonėliai“ būtų tiesiog nuogi, neužbaigti be tų raštų, kurių dėka jie ir atsirado...
...tarsi drabužis.
Kaip ir drabužis. Bet iš tikrųjų iš tų žodžių jie yra atsiradę. Todėl ir turi juos turėti.
Virš skulptūrų „Lietuvos aido“ galerijoje dar kabo tekstai...
Taip, tekstai, kad jūs nesikankintumėte šifruodami skulptūrėlių „drabužių“. Nes kai lieju žalvarį arba kalu, tai vis tiek ne visos raidelės aiškios ir kol apeini, apžiūri... Čia tiesiog palengvinimas žiūrovui.
Iš tiesų žiūrovui reikia tiek daug informacijos?
Manau, kad reikia.
Ponia Ksenija, jūs šiuolaikiškėjate. Dabar kartais parodose būna taip, kad paaiškinimas yra kur kas didesnis, talpesnis, įdomesnis negu pats menas...
Yra tokio meno, bet gal jis visai kitu pagrindu kuriamas ir tada būtinai turi būti toji istorija, nes be tos istorijos nieko nesuprasi.
Na, toks pasakymas, žinoma, ne jūsų skulptūroms taikomas. Norėjau klausti, o kodėl jūs tiek mažai darote iš medžio?
Man medis nėra artima medžiaga. Kai kiti padaro iš medžio ką nors, man patinka. Bet pati aš negaliu dirbti. Ir nežinau kodėl. Jis toks kaip gyvas: tai susitraukia, tai plečiasi, tai skilinėja... Dirbi kaip su gyvu padaru. Todėl man su akmeniu geriau.
O akmuo negyvas? Atrodytų kaip tik sunkesnė medžiaga...
Gal akmuo ir labai gyvas, bet man jis yra normali medžiaga. Aš kažkaip nesureikšminu. Jinai leidžia iš savęs daryti kažką. Na, man jinai leidžia. O medis man priešinasi, spardosi visaip, aš jo ir nenoriu.
Tai daugiausia darbų iš akmens?
Iš akmens, iš bronzos daugiausia. Nes lengviausias būdas yra liejimas. Tiesa, dabar jau yra liejikų, kuriems gali duoti išlieti. O anksčiau pati liedavau. Greičiau gauni rezultatą. Be to, pagal standartus gali šešis tokius pat „balvonėlius“ išsilieti. Gerai ir kiekybės požiūriu: vieną kitą gali kam nors padovanoti... O iš akmens iškalsi tik vieną. Padaryti užima panašiai laiko, tačiau turi tik vieną ir jo daugiau nebepakartosi...
Tai jūs mums neišduosite brangiausio darbo paslapties?
Nežinau... Kai kuriuos darbus aš ilgiau atsimenu. Tačiau vieno tokio nėra, yra keli. Dabar net nenorėčiau jų vardyti, nes kiti įsižeis...
Kiti darbai įsižeis?
Taip, tegu jie sau gyvena...
Dar norėčiau paklausti, o kiek jus apskritai domina jūsų kolegų skulptorių darbai? Kaip jūsų nuomone, šiandien keičiasi, vystosi šiuolaikinė lietuvių skulptūra? Beje, skulptūra galbūt tvirčiausiai iš visų meno rūšių laikosi tradicijų...
Aš gan jautriai reaguoju į tai, kas vyksta, bet stengiuosi gyventi ramiai. Tad nesikišu per daug į tokius dalykus. Anksčiau dar bandydavau parašyti kokį straipsnelį apie konkursą, apie paminklą, bet matau, kad niekas nesikeičia.
Jau baigėsi XX amžius, prasidėjo XXI, o skverelyje prie buvusios Vilniaus savivaldybės atsistos paminklas Vincui Kudirkai – visiškas XIX šimtmečio sumanymas. Filharmonijoje atsistojo Jonas Basanavičius – taip pat jau, galima sakyti, senovė. Ir manau, kad dar kol kas didžiosios visuomenės vaizduotė, mąstymas taip ir nepriaugo iki nūdienos, taip ir liko anuose amžiuose. Visuomenės suvokimas, kas tai yra paminklas, vejasi skulptūrą. O galėtų viskas būti kitaip. Kad ir, pavyzdžiui, paminklas Gediminui. Konkursas jam sukurti buvo labai įdomus, ypač pirmasis turas. Tačiau juo visi liko nepatenkinti. Tas pirmas turas buvo panaikintas ir viskas pradėta iš naujo. Ir buvo daryta tol, kol galų gale Katedros aikštėje atsistojo tai, kas ir stovi – XIX amžius... Nors jau daugiau nei šimtas metų praėjo nuo jo. Aš tiesiog stebėjau, kaip statė tą paminklą. Giliai, giliai išrausė miesto grindinį, įtariu, kad atkasė netgi Gedimino laikų miestą... Tai ar negeriau būtų buvę, pavyzdžiui, uždengti jį stiklu, padaryti įėjimą, kad žmonės galėtų pasižiūrėti. Ir tą atidengtą istorijos klodą taip ir laikyti, parašius: čia Gedimino miestas. Ar nebūtų buvęs geresnis paminklas?
Skulptoriaus uždavinys yra nestatyti paminklo (to „balvono“) ten, kur jis nėra būtinas. Reikia turėti tiek proto, kad nepasiduotum vienadieniam impulsui. Man, pavyzdžiui, geriausias paminklas yra buvusių saugumo rūmų akmeninė siena, kurioje yra iškaltos visų nužudytų, nukankintų žmonių pavardės. Geresnio paminklo sugalvoti negalima. Vadinasi, reikia žiūrėti į situaciją. Nemanau, kad norint įamžinti asmenybę ar įvykį visada geriausias būdas yra pastatyti statulą.
Jūs paminėjote, kad visuomenė dar nepriaugusi. Bet ar visuomenė šiandien gali daryti įtaką kokiems nors konkursams ar jų sprendimams?
Atsiprašau, bet žmonės, kurie daro įtaką, yra visuomenės atstovai. Mes kalbėjome, kad didžioji visuomenės dalis apskritai menais nesirūpina, jiems šitie dalykai atrodo nesvarbūs. Bet yra aktyvioji visuomenės dalis, kuriai visada viskas rūpi. Tačiau ji vis dar neperžengė to pasenusio tautos nacionalinės kultūros vystymosi pradinės stadijos supratimo. Aišku, aš neteisiu tų žmonių. Tiesiog bandau išsiaiškinti pati sau, kur šitokio dalyko paslaptis.
Beje, dabar vėl vyksta paminklo Juozui Miltiniui konkursas Panevėžyje. Ir vėl su siaubu laukiama dar vienos figūros, dar vieno „balvono“, daug ginčų, daug diskusijų...
Nenoriu kištis, aš nesusipažinusi su šia istorija. Bet tikriausiai mano ankstesni atsakymai kai ką paaiškina. Deja...
O ką, jūsų nuomone, būtų galima keisti? Pavyzdžiui, kad ir tame pačiame Panevėžyje: ir miestiečiai, ir teatro žmonės balsuoja, nesutaria, protestuoja...
Manau, kad kol bus visuotinis balsavimas už tai, kas turi stovėti, niekada nebus nieko gero. Kolektyvinis darbas visada yra kompromisas. O kompromisas nėra pats geriausias variantas...
Bet teko girdėti labai griežtų atsiliepimų ir iš pačių skulptorių apie konkursus, kurių rezultatus lemia profesionalai, o ne masės...
Aš konkursuose nedalyvauju. Aš manau, kad konkursai apskritai yra ne tas kelias.
Nėra objektyvu?
Ne.
O koks tada, jūsų požiūriu, geriausias būtų kelias?
Gal papiktinsiu visus, bet, mano manymu, turi būti mecenatas, kuris turi vietą ir jis pats pasirenka, kas toje vietoje stovės. Tada nebūtų jokių pretenzijų. Gal jis nori visai natūralistinės skulptūros, kaip kad dabar ant buvusio „Vilniaus“ viešbučio užkėlė Šv. Jurgį. Grynai natūralistinis daiktas! Ir niekas negali turėti pretenzijų, nes tai yra užsakovo reikalas.
Beje, daug kur taip ir yra pasaulyje.
Dažniausiai taip būna. Tačiau būna ir konkursų.
Manyčiau, labai sunku išrinkti patį geriausią darbą, nes žiuri tai juk visada būna gyvi žmonės ir jie turi savo nuomonę. O tai ir yra kolektyvo sprendimas – kompromisas. Tiesa, kartais pasiseka. Pavyzdžiui, Stanislovo Kuzmos skulptūra Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse. Tai buvo fantastinė sėkmė, kad jis laimėjo tą konkursą!
Sakykit, kas dabar jūsų galvoje kirba, kas jaudina, kokios temos, kokie sumanymai?
Turiu dar nebaigtų darbų, skolų tokių. Ir aš juos turiu kuo greičiau pabaigti. Paskui turiu dar vieną dovanėlę padaryti... Taip kad yra apie ką galvoti...
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
