Intriguojantis Broniaus Kutavičiaus kūrybos koncertas rengiamas Kristupo festivalio uždarymui.
Rugpjūčio 28 d. 19 val. pagrindinėje festivalio buveinėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei kamerinis choras „Aidija“ atliks Broniaus Kutavičiaus naujojo kūrinio „Rudens gėrybės“ premjerą bei vieną įspūdingiausių Broniaus Kutavičiaus kūrinių – keturių dalių ciklą Jeruzalės vartai.
Pastarąjį kūrinį, inspiruotą Naujajame Testamente aprašytos Naujosios Jeruzalės vizijos, kompozitorius rašė penkerius metus, 1995 metais kompozitorius už šį ciklą buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
“Jeruzalės vartuose“ Bronius Kutavičius siekė atkurti geografinę įvairių pasaulio šalių religinių ritualų panoramą, per tam tikrus atpažįstamus muzikos elementus pasiekti pačią senųjų kultūrų esmę ir interpretuoti jas savo kūrybinės vaizduotės pagalba.
„Šiaurės vartai“ styginių orkestrui, didžiajam būgnui bei metalo grandinei persmelkti šamaniškos nuotaikos: pasak kompozitoriaus, tai ypatingos šiaurietiškosios mišios už mirusius, pasibaigiančios "šiaurietiška fuga". Didžiojo būgno ir metalo grandinės garsai šios dalies pradžioje imituoja ritualinį jakutų šamanų šokį, o kitos dvi jos padalos remiasi autentišku karelų apeiginiu tekstu - lydekos užkeikimu.
„Rytų vartuose“ kameriniam trijų išilginių fleitų, smuiko, alto, gitaros bei dviejų fortepijonų ansambliui girdėti japonų gagaku muzikos aidai. „Pietų vartai“ kameriniam orkestrui vėlgi visai kitokios nuotaikos - persmelkti įvairių Afrikos bei Okeanijos genčių etninės muzikos melodinių motyvų bei aitrių ritmų.
Finalinė dalis – „Vakarų vartai. Stabat mater“ – sukomponuota solistui (kantoriui), mišriam chorui, vargonams ir styginių orkestrui remiasi kanoniniu tekstu, senųjų krikščioniškųjų giedojimų motyvais ir apvainikuoja visą ciklą pikardiškąja tercija, kuri lyg įkūnyja giliausių krikščionybės siekių bei troškimų išsipildymą.
Žingsnis po žingsnio atsiranda ir didysis šio dešimtmečio Broniaus Kutavičiaus ciklas pagal Kristijono Donelaičio poemą "Metai". Itin turtinga šio lietuvių literatūros klasiko poetinė raiška, įvairios situacijos, nuotaikos bei emocijos perleidžiamos per kompozitoriaus kūrybinę prizmę, pasirenkant vis kitokius muzikos instrumentus ir sceninius sprendimus, kurie kol kas yra laikini: mat tikrą muzikinį skambesį ir sceninį vaizdą „Metų“ ciklas įgaus jau kitais metais, sukomponavus paskutiniąją ciklo dalį „Žiemos rūpesčiai“ ir pristačius visą teatralizuotą keturių dalių ciklą – Pavasario linksmybės, „Vasaros darbai“, Rudens gėrybės“ bei „Žiemos rūpesčiai“. Kompozitorius žada ypatingą, iš pačių pašaknų lietuvišką teatrą.
O festivalio uždarymo koncerte skambės trečiosios ciklo dalies „Rudens gėrybės“styginių orkestrui ir kameriniam chorui premjera, šioje dalyje, pasak kompozitoriaus „kuo mažiau akademizmo, tuo geriau", tad siūlo Donatui Katkui apskritai atsisakyti dirigento vaidmens. Dalies tema – siautulingos būrų vestuvės, į kurias įtrauktas ir choras, ir orkestras, abu scenoje ir už jos ribų judantys ir įvairius garsus išgaunantys ansambliai. Stipresniam žodžiui ir jo „minkymui“ kompozitoriui nepakako Donelaitiško teksto, tad šalia jo įtraukti ir paskiri Petro Cvirkos tekstų fragmentai „įspūdžiui sustiprinti“.
