Pagrindiniu mūšiu po „spec. karinės operacijos“ virs informacinis karas dėl „rusų vaikų protų“, pareiškė propagandinės Kremliaus valdomos televizijos „Rossija 1“ laidų vedėjas ir studentus Aukštojoje ekonomikos mokykloje mokantis Ernestas Mackevičius.
Galimai jis turi artimą „kovos dėl vaikų protų“ pavyzdį namuose – jo dukra Dalia (Dalija) Mackevičiūtė (g. 2004 m.) savo socialiniuose tinkluose labiau linkusi atspindėti Vakarų jaunimo nuotaikas. Kelionės, maistas ir šėlionės su draugais. Jos socialinio tinklo „Instagram“ viešoje paskyroje nerasime propagandininkams būdingų „Pergalės paradų“, nuotraukų su V. Putinu, ar Rusijos vėliavos akcentų.
„SVO (Spec. karinė operacija. Rusijoje taip vadinamas karas Ukrainoje, – red. past.) vis tiek baigsis. Mūšio lauke mūsų priešai neįveiks, tai vis tiek SVO baigsis mūsų pergale. Ekonomikos mūsų jie taip pat neužsmaugs, tai jau akivaizdu. Dėl ko jie kovos, tai <...> dėl mūsų vaikų protų“, – „News“ portale cituojamas Rusijos propagandos veidas, Lietuvos pilietybę turintis E. Mackevičius.
Nuo gimimo Vilniuje iki idėjinio Putino kario
E. Mackevičius gimė 1968-aisiais Vilniuje, vėliau žymiu režisieriumi tapusio Giedriaus Mackevičiaus (1945—2008) šeimoje. Maskvoje kartu su tėvais apsigyveno sulaukęs 10-ies metų.
Po studijų jis dirbo įvairiose Rusijos televizijose, įskaitant ir anuomet liberalia laikyta NTV. 2001-aisiais, kuomet Kremlius ėmėsi Rusijos žiniasklaidos perėmimo į savo struktūrų rankas, NTV buvo perimta „Gazprom-Media“. Tuometinis kanalo vadovas D. Kiseliovas, dabar Rusijos paskelbtas „užsienio agentu“, perėjo su visa savo komanda, įskaitant ir E. Mackevičių į regioninę Maskvos televiziją TV6.
Tačiau E. Mackevičius jau po pusmečio pakeitė darbovietę – perėjo į valstybinę televiziją „Rossija“.
„Dėl to tikrai neabejoju, atsakau, kad esu lietuvis. Kas yra mano tėvynė? Žinoma, šalis, kurioje gimiau, – Lietuva. Bet Rusija tapo didžiąja tėvyne, nes čia įleidau šaknis. Maskvoje yra mano namai, šeima, draugai, mėgstamas darbas. Manau, kad kiekvienam žmogui, kuris turi maišyto kraujo ir kuriam tenka būti tarp kelių valstybių, sunku pasirinkti“, – „Lietuvos Ryto“ laikraščiui 2011-aisiais, kuomet lankėsi Lietuvoje, atsakydamas į klausimą kuo save laiko, – rusu ar lietuviu, – atsakė E. Mackevičius.
Tiesa, jau prasidėjus Rusijos plataus masto puolimui Ukrainoje, vienoje iš pokalbių laidų paklaustas, kas jam yra Rusija, be dvejonių atsakė: „Tėvynė“. Apie savo tariamą meilę Lietuvai daugiau viešai niekur nekalba.
Jau nuo pat 2014-ųjų Rusijos valstybinėje televizijoje dirbantis E. Mackevičius pasirinko propagandininko kelią, yra slaptu V. Putino dekretu gavęs ordiną už „profesionalumą ir objektyvumą nušviečiant Krymo įvykius“.
Apdovanojimą jis gavo nepaisant, o galbūt kaip tik todėl, kad tais pačiais metais pasirodžiusiame jo rengtame siužete naujienų laidoje „Vesti“, siekiant parodyti tariamą ukrainiečių žiaurumą, vaizdinėje medžiagoje buvo pateikti 2012-ųjų antiteroristinės operacijos Kabardino-Balkarijoje vaizdai su sušaudytais žmonėmis, niekuo nesusiję su 2014-ųjų įvykiais Ukrainoje.
Pats E. Mackevičius dar 2015-aisiais viešai pripažino atsisakęs tarptautinių žurnalistikos standartų „dėl naujo Šaltojo karo pradžios“. Jis taip pat pasiūlė laikyti „šiuolaikinę žurnalistiką mobilizacine“, kuri „leistų apsiginti informacinio karo sąlygomis“.
