Dabar pirmą kartą per 25 metus NATO jaučia realią grėsmę dėl konvencinio konflikto su Rusija. Tai verčia permąstyti visą NATO gynybos strategiją, biudžeto planus ir pajėgų struktūrą, rašo nationalinterest.org.
NATO Sąjungininkų pajėgų ir Jungtinių Valstijų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Philipas Markas Breedlove'as šį naująjį strateginį iššūkį įvardijo labai aiškiai.
„Per pastaruosius 12 – 14 metų žiūrėjome į Rusiją kaip į partnerę... Priėmėme sprendimus dėl jėgos struktūrų, investicijų ir t.t. vertindamos Rusiją kaip partnerę. Tai, ką dabar matome, yra visiškai kitokia situacija.“
Kaip suprasti Rusiją?
Rusija gerai supranta savo situaciją. Nėra jokio būdo laimėti užsitęsusį Šaltąjį karą ar net konvencinį susidūrimą su aljansu, kurio BVP yra 20 kartų didesnis nei Rusijos ir kurio konvencinė karinė galia yra 4 kartus didesnė. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Rusija taip pasitiki savo branduoliniais ginklais ir atgrasymo strategija sprendžiant lokalias krizes. Kremlius tikisi, kad jei kyla krizė, tai NATO greičiau susitaikys su mažu pralaimėjimu nei rizikuos dideliu karu. Taigi, pirmiausiai Rusija galvoja apie įbauginimo tikslą ir dėl to skiria labai mažai lėšų pažangių raketų kūrimui. Tai tai pat paaiškina, kodėl šalis skiria tiek išlaidų ir finansų tam, kad būtų paleistos kruizinės raketos į „Islamo valstybės“ taikinius iš Kaspijos ir Rytų Viduržiemio jūros regiono. Pagrindinis šių atakų tikslas yra NATO vadovų valia.
Yra svarbu pripažinti, kad iššūkis su kuriuo susiduria NATO ir JAV, nėra susijęs su vienu konkrečiu Rusijos galios – asimetrinės, hibridinės, konvencinės, branduolinės – aspektu. Tai netgi nėra Rusijos tauta ar jos valdžia. Tai yra būtinybė įveikti Putino strategiją, kuri gaio suteikti Maskvai galimybę sutrikdyti egistuojančią tarptautinę tvarką su minimalia rizika ir už prieinamą kainą.
Posovietinė Rusija nebėra valstybė, kuri koncentruojasi į savo vietos tarptautinėje saugumo sistemoje išlaikymu naudojant statiškas politikas ir nekintantį „dalyvavimą“ „įšaldytuose“ konfliktuose. Šiandien Rusija yra sistemą keičianti galia. Putino strategija yra sukurta tam, kad būtų galima destabilizuoti padėtį – ši prieiga turi leisti „atšildyti įšaldytus“ konfliktus, sulaužyti taisykles ir skatinti įtampą tam tikrose regionuose – taip spartinamas patikrintų Europos saugumo principų ir taisyklių nykimas.
Dabar Putinas iš tokios strategijos savo šalies saugumui laimi mažai. Tai yra apdairiai sukurta politika ir strategija. Ji skiria menką dėmesį stabilumui. Tai strategija, sukurta išbandyti valią ir nustatyti, kas pirmas pavargs ir imsis kompromiso dėl saugumo principu. Tokie veiksmai įtraukia Europą konkuruoti su Rusija dėl ateities saugumo sistemos.
Ką reikia išmokti?
Iššūkis yra ir politinis, ir karinis – atsakymai taip pat turi būti paruošti abejose sferose. Politinis iššūkis tikriausiai yra sudėtingesnis – reikia, kad Vakarai pagaliau suvoktų realybę taip, kaip ją mato Putinas, t. y. kaip keliančią grėsmę jo rėžimui ir jo valstybei. Taip pat būtina, kad Vakarai turėtų tinkamą atsaką Kremliais įpročiui naudoti netradicines priemones NATO ir Europos Sąjungos narių destabilizacimui.
Politinė NATO ir JAV skirto vadovėlio dalis, kurios tikslas yra išmokti kovoti su Putinu, turėtų būti padalinta į tris dalis. Pirmiausiai reikia stengtis panaikinti pasiryžimo ginti savo narius trūkumą. Antra, NATO-Europos Sąjungos šalys, kurios politiniu ir organizaciniu požiūriu išlieka silpnos, turi sulaukti kur kas didesnės paramos. Ukraina yra geras pavyzdys, kaip blogai viskas gali susiklostyti. Trečia, bendraujant su Maskva turi būti pradėtos taikytos strategijos, kurias taiko pats Kremlius.
NATO turėtų veikti taip, kad galėtų pademonstruoti savo pasiruošimą užtikrinti ne tik fizinį saugumą, bet ir nepriklausomybę, pilną suverenumą visoms savo narėms tokiais momentais, kai prieš jas vykdoma ardomoji veikla.
Aljansas privalo aiškiai ir oficialiai atmesti Rusijos prielaidas dėl specialių teisių į ir atsakomybės už vadinamąjį „artimąjį užsienį“. Rusijos veiksmai, kurie pateisinami pagalba etniniams rusams, gyvenantiems už valstybės ribų, turėtų būtų vertinamos kaip ketvirtojo straipsnio pažeidimas. (Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. - aut. past).
Antra, jei NATO yra pasirengusi dažniau naudotis turimais ištekliais, tuomet ji taip pat turi turėti veikimo strategiją. Per pastarąjį dešimtmetį JAV ir jų sąjungininkai išugdė beprecedenčius gebėjimus kovoti su teroristais, suikilėliais ir agitatoriais. Ši patirtis gali būti panaudota ir siekiant atskleisti Rusijos slaptųjų tarnybų ir tinklinių organizacijų veiklą. NATO ir Europos Sąjunga turi investuoti į visuomenės informavimo priemones, kurių tikslas būtų kovoti su Rusijos dezinformacija – tai ypač aktualu Europos šalims. Įdirbis šioje sferoje jau yra – bandoma užkirsti kelią kibernetiniams išpuoliams. Sąjungininkai taip pat turi sukurti informacines grupeles, kurios sektų Rusijos dezinformacijos kampanijas. Tokios grupelės turėtų būti pajėgios greitai reaguoti į naujas propagandos ir dezinformacijos bangas. Daug Europos šalių turi įstatymus, galinčius padėti užtikrinti objektyvios ir teisingos informacijos teikimą. Bausmės už sąmoningą klaidingos arba neteisingos informacijos skleidimą turi būti padidintos ir apimti ne tik finansines nuobaudas, bet ir veikimo licencijų atėmimą. Vakarietiška „WikiLeaks“ versija, nukreipta į Rusijos elito korupcinio ir kriminalinio elgesio atvejų viešinimą galėtų suduoti kritinį smūgį Kremliaus reputacijai net ir šalies viduje. Be šių dalykų, būtinos pastangos kovoti su korupcija, valdymo gerinimas, partnerystės iniciatyvų plėtojimas ir aktyvesnė mažumų integracija.
Galiausiai labai svarbu pagalvoti ir apie papildomas ekonomines priemones, kurios gali būti panaudotos arba siekiant sustabdyti Rusiją nuo veiksmų arba sumažinti Maskvos galimybes siekti tikslų.
Dar didesni ribojimai naftos ir dujų kompanijoms importuoti įrangą ir jos dalis, kuo „siauresnis“ priėjimas prie kapitalo rinkų bei padidintos pastangos susekti ir netgi riboti kapitalo judėjimą iš Rusijos – tai galėtų turėti labai rimtą įtaką kleptokratijos interesams ir visos šalies ekonomikai.
