Lietuvos užsienio politika šiuo metu yra panaši į sutrikusios lygsvaros marabu judesius – baksnojama snapu pirmyn ir atgal, į kairę ir į dešinę – mėginama pataikyti į minkštą vietą. Tiesa, to priežastys yra vidinės – prezidentūra ir konservatorių partija.
Nestebina nei prezidentūros nevykęs išsišokimas deklaruojant „vertingą“ pažadą – atrasti kaltuosius, kurie prieš kelis metus galėjo padėti Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybai pažeisti kelių talibų teises, nei rietenos, vykstančios konservatorių partijoje. Jos atidengia šalies politikų nesugebėjimą daryti tai, kam yra pašaukti,– surasti ir apginti nacionalinius interesus.
Geri norai ir paveldėta bjaurastis
Prezidentūrai pretenzijų mažiau – neseniai pradėjusi darbą komanda, įskaitant pačią Dalią Grybauskaitę, yra ne iš politikų plaukusi, paveldas – bjaurus, atsiremti nėra į ką. Partijoms esant silpnoms, pastarąjį dešimtmetį, kaip jau žinoma, užsienio politiką vizgino „valstybininkų“ kompanija. Su Rusijos faktoriumi susijusius vidaus reikalus – taip pat. Šios nomenklatūros darbo rezultatai yra tokie – šalies žmonėms dažnai nebepatinka pati demokratija, kuria minėti veikėjai manipuliavo, įtarimą kelia Amerika ir bet kokie bandymai kalbėti apie visiškai realias grėsmes iš Rytų. Todėl ir parėkavimas į Vašingtono pusę daug kam šalyje patiko, bet yra visiškai niekinis politinės naudos prasme. Nežinia, koks „B“ dabar turės sekti po pasakyto „A“. Apie tai niekas nespėjo pagalvoti.
Didelė dalis visuomenės yra įtikinta, kad prieš Rusiją „bergždžiai lojama“ (ir kas paneigs, kad to būta su kaupu). Manoma, kad Amerikai Lietuvos valdžiažmogiai pataikauja, tenkindami savo asmeninius interesus (kas neprisimins užsienio reikalų ministerijos ir saugumo departamento deleguojamų „demokratijos eksportuotojų“). Pažadas vykdyti pragmatišką ir labiau europietišką užsienio politiką – visai puikus, bet, norint jį įgyvendinti, reikia pirmiausia nusistatyti aiškius ilgalaikius tikslus ir jų siekti. „Valstybininkams“ tai nebuvo problema, nes tikslą jie turėjo – ilgai būti prie valdžios ir gerai gyventi. Jei norima tikėti, kad D. Grybauskaitė ir jos komanda nori kitko, viskas atrodo sudėtingiau. Iš čia ir gimsta prieštaringi judesiai: pragmatišku paskelbiamas konfliktavimas su JAV, čia pat agresyviai ir patetiškai reikalaujant parengti mūsų apgynimo nuo Rusijos, su kuria dabar pragmatiškai draugausime, planus.
Vienas už kitą kvailiau
Galima būtų manyti, kad prezidentei būtų lengviau, jei ne idiotiška konstitucinė nuostata (prie visos pagarbos aukščiausiajam įstatymui), nustatanti jai prievartinę depolitizaciją. Deja, net jei D. Grybauskaitė būtų iš kurios nors Lietuvos partijų,– nebūtų daug geriau. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – ne atsitiktinai vadinama „per brūkšnelį“. Ji panaši į sudurstytą, vienas ant kito dantį griežiančių intrigantų, dažnai nuoširdžiai tikinčių, kad vykdo šventą misiją, kompaniją. Kalbu, žinoma, apie situaciją vadovybėje, o ne apie tūkstančius partijos narių.
Planuota „sueitis“ su visai kitokią politinių chromosomų kombinaciją turinčia Darbo partija (DP) išprovokavo atmetimą, vidinį išsidraskymą ir privertė visai nesolidžiai elgtis net labai prityrusius TS-LKD politikos vilkus.
Kiekvienas iš jų, paklaustas – kuris pirmas TAI sugalvojo, pasirinko skirtingą kvailiojimo ir išsisukinėjimo variantą. Pradėkime nuo lyderio Andriaus Kubiliaus, kuris ką tik, nacionalinio transliuotojo eteryje, „laidoje „Savaitė“, pamokė žurnalistus (pirmiausia – šių eilučių autorių) „europietiškų etikos standartų“ bei pasiūlė „nesapnuoti“. Tiesa, nei europietiškai, nei žydiškai, nei azijietiškai į minėtą klausimą – kas TAI sugalvojo – taip ir neatsakė. Nei sapnų aiškintojo, nei solidaus politiko stiliumi.
„Sapnas“, pasak jo, yra versija, kurią šnibžda (jei nepasakytum, kad šnypščia) dalis su DP sueiti nenorinčių TS-LKD Seimo frakcijos narių. Pirštu rodoma į krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pusę bei manoma, kad tam neprieštarauja S. Daukanto aikštė. Tame yra šiek tiek logikos. Būtent ši (mano nuomone, principinga ir atkakli) politikė nei kiek neslepia, jog jai visai patinka tos užsienio politikos kurso permainos, kurias inicijuoja prezidentūra. Interviu portalui „Balsas.lt“ ji pati aiškiai sakė, jog retoriką Rusijos atžvilgiu reikia keisti, o grėsmės daugiausia ateina per oligarchus ir parsidavusios valdininkijos grupuotes, tokias kaip „valstybininkai“. Būtent pastarąją ji labiausiai turi omenyje ir būtų sunku nesutikti, kad ši atakos kryptis yra labai svarbi bei reikalinga. Tiesa – nesusilaukia kitų TS-LKD lyderių palaikymo.
Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo metu, kai vyko parlamentinis tyrimas, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete tiek ji, tiek jo pirmininkas Algimantas Matulevičius buvo sudarę taktinę sąjungą DP frakcijos atstovais. Kol ji veikė – buvo pasiekta rezultatų. Pavyko praskleisti dalį korupcinės sistemos uždangos. Tad versija atrodo visai įtikėtina. Glumina kitkas. Pati R. Juknevičienė, kurią aukščiau nei kiek nepataikaudamas pagyriau, į klausimą apie jai priskiriamą autorystę atsakė, anot tautoje paplitusio anekdoto – žydiškai. Tai yra – klausimu. Kur ten – netgi dviem! 1. „Kas jums sakė?” 2. „Kodėl socialdemokratai gali būti su kuo nori, o mes – ne?” Iš pagarbos – nekomentuosiu. Ypač antrojo.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešumoje irgi elgiasi lyg naivi blondinė. Ji pripažįsta nežinanti, kas TAI sugalvojo, bet sutinka, kad tai yra „geras klausimas“. Jai priminus, kad pati pirma apie tai užsiminė prieš kelias savaites, koketiškai šypsodamasi atkerta – „galbūt buvusi drąsiausia“. Frakcijos Seime lyderis Jurgis Razma, kuris, atrodė, išvis nesugeba akivaizdžiai nervintis,– prabėga koridoriumi, iškošdamas, kad nieko negali pasakyti.
Paviešintas skandalas, kilęs šios partijos politikos komitete, atskleidė demokratija nekvepiančias intrigas ir privertė žiopčiojant gaudyti orą dar vieną žavų, jauną ir perspektyvų TS-LKD veidą. Mantas Adomėnas irgi tik „žydiškai“ klausinėjo – „ar ši informacija jau vieša?“
Negabumas ar interesai?
Aleliuja, ponai. Tai, kad grėsmes nacionaliniam saugumui matote tame pačiame šaltinyje – Kremliuje,– iš principo teisinga. Netgi esate pasirašę „Rusijos sulaikymo strategiją“. Deja, kai prabylama apie tai, kaip ją įgyvendinti ir kokiais keliais, per kokius kaminus tos grėsmės ateina,– kalbatės net tarpusavyje, kaip akli su kurčiais.
Manau, niekam, kas atidžiau stebi TS-LKD politikų veiklą, nebūtų paslaptis, jog daliai partijos lyderių atrodo, kad pirmiausia su Rusija reikia grumtis draudžiant stalinistinę simboliką, tam tikras istorijos interpretacijas ir ribojant kultūrinę jos skvarbą. Pastaroji, turint omeny avinišką minių bėgimą klausytis Kremliaus dvaro dainorėlių (pvz., „Liube“), rusišką fašizmą propaguojančių filmų „BRAT“ populiarumą, rusų kalbos išpopuliarėjimą mokyklose – bėda tikrai rimta. O ir leisti sakyti, kad Stalinas gerai darė žudydamas ir tremdamas – nebūtinai reiškia liberaliąją demokratiją.
Emanuelis Zingeris, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis ar Egidijus Vareikis, mano nuomone, yra linkę daugelį minėtų klausimų, kaip ir paramas Kaukazui ar Ukrainai, kelti per Europines institucijas ir laiko tai prioritetiniu dalyku. Mintys apie tai, kad jiems vienintelio įprasto ir priimtino modus operandi reiktų bent dalinai atsisakyti ir „pragmatiškai“ važiuoti į Maskvą šampanu aplaistyti mums nieko gero neatnešusią bolševikų pergalę prieš nacius – juos šokiruoja, kaip ir nuostata neberemti Gruzijos arba atsisakyti priminti okupacijos žalą. Daugelis jų, manau, greičiau sutiktų laikinai sudaryti sąjungą su antirusiškai rypavusiais, iš GAZPROM tarpininkų ėdžių tukusiais „valstybininkais“. Nesvarbu, kad šie laiko minėtus politikus romantiškais kretinais bei davatkomis.
Minėtai grupei, spėju, ne tiek svarbu nuspirti Povilą Malakauską ar Audrių Siaurusevičių. Jie bijo, kad dar ir su Bronislovo Lubio vardu neretai siejama kova su „valstybininkais“ sudarys sąlygas „parduoti Lietuvą“.
Jo didenybė premjeras Andrius Kubilius į visa tai žiūri iš aukšto ir nieko neformuluoja, nes turi gerą dingstį,– yra labai užsiėmęs mokesčių didinimu ir pinigų atiminėjimu.
Kaip jau paminėjau, kiekviena iš minėtų pozicijų (išskyrus A. Kubiliaus) yra suprantama ir teoriškai teisinga. Praktikoje blogai yra tai, kad kiekviena iš grupuočių taktiką kelia aukščiau strategijos arba išvis nesupranta – ką tai reiškia. Iš pažiūros, sunku suvokti, kodėl nacionalinių interesų gynimas VISOMIS paminėtomis kryptimis turėtų būti nesuderinamas. Kas tai – nuovokos stoka ar interesų uždėti apynasriai, neleidžiantys sukinėti galvos ir žvilgsnio plačiau nei tarp 10 ir 14 valandos ciferblate?
