Ar klaidai skelbti reikia „žodžio laisvės“? Iki XIX amžiaus Katalikų Bažnyčia sakydavo aiškų „ne“, kol XX a. antroje pusėje nepasidavė iš dalies modernios visuomenės spaudimui ir Vatikano II Susirinkime neatrado savo pačios viduje visada slypėjusio laisvo apsisprendimo už tiesą grūdelio.
Patentuoti liberalai nuo pat J. S. Millio laikų visada skelbė, kad klaidos propagavimą reikia toleruoti, idant priešingų idėjų – didesnių ar mažesnių klaidų, pusiau klaidų, pusiau tiesų, mažesnių ar didesnių tiesų – rungtynėse ilgainiui išryškėtų didžiausia tiesa.
Šiandien net ir tie, pavyzdžiui, katalikai, mahometonai, kurie tariasi svarbiausias gyvenimo tiesas iš anksto žiną, nesipriešina liberalistiškai suprastai idėjų kovai. Jų įsitikinimu, tik visiškai nevaržomos žodžio laisvės sąlygomis galima tikėtis laimėti nuoširdžių atsivertėlių ir į savo pusę palenkti kitaminčius.
Bet argi nėra opių politinių klausimų, kurių atžvilgiu visiška žodžio laisvė ne vietoj? Daugelis Europos liberalų mano, kad taip, ir už tai juos kritikuoja britų žurnalistas Brendanas O’Neillas šiame JAV dienraštyje „Christian Science Monitor“ išspausdintame straipsnyje.
Čia gal verta prisiminti, kad prieš porą dešimtmečių JAV liberalai (tarp jų ir patys žydai) buvo pasidaliję klausimu, ar leisti naciams surengti eiseną žydų kilmės žmonių apgyventame Čikagos priemiestyje. Vieni manė, kad tai per daug įžeistų holokaustą išgyvenusiųjų jausmus, kiti pasisakė ir už nacių teisę taikiai reikšti savo kad ir patrakėliškus įsitikinimus. O’Neillas aiškiai palaiko „žodžio laisvės absoliutintojų“ poziciją.
Tokiai pozicijai būčiau linkęs pritarti ir aš. Žinoma, jos prielaida – brandi demokratija. O tokia Europa stengiasi būti.
Brendan O'Neill: Europa privalo tapti tikrosios žodžio laisvės šalininke
Europoje penktaisiais XXI a. metais dviems rašytojams gresia teismo procesas ir suėmimas už tai, ką jie yra pasakę ar parašę. Abu jie gali būti įkalinti ne už tai, kad kitam asmeniui padarė fizinę žalą ar sugadino nuosavybę, bet todėl, kad ištarė žodžius, kuriuos Europa mano esant įžeidžiančius.
Tačiau tik vieno iš jų stojo ginti tarptautinė šviesuomenė, apibūdinusi mėginimą apriboti jo žodžio laisvę kaip „anachronistinio brutalumo“ apraišką. Į kito rašytojo padėtį nekreipiama dėmesio; dar blogiau, daugelis liberalų palaiko siekį nubausti jį už tai, kad išdėstė įžeidžiančią nuomonę.
Šios dvi bylos į ryškią dienos šviesą iškelia diskusiją dėl žodžio laisvės Europoje: jos byloja, kad mes, europiečiai, saviraiškos laisvę suvokiame smulkmeniškai ir tik iš dalies, todėl iš tikrųjų nesuprantame, ką reiškia ši fundamentali laisvės sąvoka.
Šie rašytojai – turkas romanistas Orhanas Pamukas ir britų istorikas Davidas Irvingas.
Sunku įsivaizduoti skirtingesnius žmones. P. Pamukas – tarptautiniu mastu pripažintas rašytojas, kurio kūriniai išversti į daugiau nei 20 kalbų. Šiuo metu Turkijoje jis kaltinamas „turkiškumo šmeižtu“. Jo „nusikaltimas“, už kurį jam gresia iki trejų metų nelaisvės – abejonės dėl oficialaus Ankaros požiūrio į masines turkų vykdytas armėnų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą ir raginimas atidžiau įsigilinti į tuos baisius įvykius.
P. Irvingas, priešingai – istorikas, neigiantis nacių vykdytą holokaustą. Jo nuomonė šlykšti ir giliai įžeidžianti. Kartą jis tvirtino, kad „ant Edwardo Kennedy automobilio užpakalinės sėdynės Chappaquiddicke mirė daugiau moterų nei Aušvico dujų kamerose“.
Šiuo metu jis kalėjime Vienoje (Austrija), kur jis buvo suimtas lapkričio mėnesį už dvi kalbas, pasakytas daugiau nei prieš 15 metų, kur jis esą tvirtinęs, jog Aušvice nebuvę dujų kamerų. Austrijoje holokausto neigimas – nusikaltimas, taigi jei Irvinas bus pripažintas kaltu teismo procese, kuris vyks vasario mėnesį, jis gali būti nuteistas kalėti iki 10 metų.
Pamuko byla jau tapo „cause cél?bre“; Irvingo – ne. Europos politikai ir rašytojai suplūdo į Ankarą protestuoti dėl Pamuko bylos ir įspėti Turkiją, kad ši elgiasi lyg būtų valdoma „diktatoriško režimo“. Tuo metu Irvingas paliktas kamuotis savo belangėje Vienoje. Nė vienas geriau žinomas liberalas nepareikalavo jo išlaisvinti. Priešingai, kaip sakoma viename reportaže, Irvingo suėmimas Austrijoje – „šalyje, vis dar kovojančioje su savo nacistine praeitimi“ – šaliai pelnė „pasaulio palankumą“.
Iš pirmo žvilgsnio šios skirtingos reakcijos gali pasirodyti suprantamos. Į Pamuko žodžius verta įsiklausyti; į Irvingo – ne. Pamukas yra garsus romanistas; Irvingą čia, Londone, 2000-aisiais vykusiame teisme dėl šmeižto teisėjas apibūdino kaip „antisemitą ir aktyvų holokausto neigėją“. Kam rūpi šios žebenkšties žodžiai?
Tačiau vis dėlto, jei mes iš tikrųjų tikime žodžio laisve, turėtume ginti Irvingą taip pat aktyviai, kaip giname Pamuką.
Svarbu ne tai, ką kiekvienas iš jų pasakė – svarbiausia, ar jie turėjo teisę tą pasakyti, o mes – teisę tai išgirsti. Žodžio laisvė neturi reikšti pažiūrų, kurios mums atrodo priimtinos, ar laisvės, iškart atmetant mums nepriimtinas pažiūras. Ji turi reikšti laisvę apskritai – laisvę mąstyti, sakyti, rašyti tai, kas mums patinka, o kitiems – laisvę prieštarauti, neigti ir, jei būtina, triuškinti mūsų argumentus.
Iš tiesų tikrasis žodžio laisvės išbandymas – ar mes pasirengę ginti tuos, su kurių nuomone nesutinkame, netgi tuos, kuriuos mes niekiname. Kaip sakė JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Oliveris Wendellas Holmes’as, jei tikime laisva mintimi, privalome ginti laisvę ne tik „tų, kurie mums pritaria, bet ir tą minčių laisvę, kurios nekenčiame“.
Jei Europoje žodžio laisvė bus skirta romanistams, kuriais žavimės, o ne istorikams, kuriuos niekiname, žodžio laisvės iš tikrųjų nebus. Mes teturėsime privilegijuotą žodį, oficialiąją Europą – todėl Irvingas žodžio laisvės nusipelno tiek pat, kiek Pamukas.
Tai nereiškia, kad Irvingui turi būti leista lyg niekur nieko skleisti savo nuodingą melą apie holokaustą. Priešingai – tik atviromis ir laisvomis diskusijomis galima veiksmingai nugalėti ir sugriauti tokią nuomonę. Tokių pažiūrų slopinimas skatina jas ir toliau pūliuoti, dar blogiau – suteikia joms moralinį kankinio pranašumą. Žodžio laisvė mums reikalinga visų pirma todėl, kad galėtume susidoroti su tokiais kaip Davidas Irvingas.
Liaukimės žvelgę į žodžio laisvę kaip į kažką pavojinga, vertinkime ją kaip pozityvią galimybę paaiškinti mūsų mintis, praturtinančią viešąsias diskusijas. Dėl šios esminės žmogaus laisvės nepaisymo turėtų būti įspėtos ir Turkija, ir Austrija
Brendanas O'Neillas – „Spiked“ (www.spiked-online.com) redaktoriaus pavaduotojas.
