Kitados išsiplėtojusi diskusija, kuri pasaulio šalis labiau verta Lietuvos strateginės partnerės vardo – Lenkija, Prancūzija ar kokia ten Amerika, dabar atrodo nereikalinga ir net naivi. Kursas į pragmatinę užsienio politiką tarsi pabrėžia, kad kiekviena valstybė – kaimynė ar toliau esanti – mums yra svarbi, kaip ir mes – jai. Taigi kalbos, kad Lietuvos žiniasklaidoje pernelyg dažnai minimas Rusijos vardas, yra tas pats, jei šnekėdami apie valgius užmirštume duoną.
Pasaulis ir Europa pamažu įsitikina, kad didžioji mūsų kaimynė kuo toliau, tuo labiau verta likti geopolitinių santykių dėmesio centre. Ne be reikalo vis dažniau nuskamba pasiūlymai įtraukti Rusiją net į NATO veiklą, nors visus 60 metų ši gynybinė organizacija Maskvos buvo vadinama imperializmo įrankiu. Ir ar galima, užsimerkus prieš tokią tikrovę, tvirtinti, kad Rusijos ar Baltarusijos izoliacija bei ignoravimas yra tinkamiausias būdas stabilizuoti padėtį žemyne ir regione?
Ruduo, kaip sakoma, yra derliaus metas. Santykiuose su Rusija – taip pat. Štai rugsėjo 26–28 d. prezidentas Dmitrijus Medvedevas apsilankė Kinijoje. Didžiausias šio vizito laimėjimas – Maskvos ir Pekino pasirašytas susitarimas nutiesti 999 km ilgio naftotiekį tarp Rytų Sibiro ir šiaurės Kinijos, kuris, kaip neseniai rašė „Asia Times“, „didžiausią naftos eksportuotoją sujungs su didžiausia energijos vartotoja pasaulyje“. Nors vamzdynas jau pradėtas tiesti, Rusijos ir Kinijos pozicijose dėl energetinio bendradarbiavimo dar yra didelių nesutarimų.
Kitas šio svarbaus vizito „produktas“ – rugpjūčio 31-ąją pasirašytas susitarimas dėl 6 mlrd. dolerių paskolos suteikimo Rusijai, kuri 25-erius metus iš Tolimųjų Rytų į Kiniją eksportuos mažiausiai po 15 mln. tonų anglių kasmet, o Kinija savo ruožtu tieks techniką ir kurs infrastruktūrą Paamūrės gamtos ištekliams eksploatuoti.
Bet grįžkime į mūsų žemyną, suvokę, kokia Rusija yra svarbi Kinijai, kuri, kaip neseniai rašė apžvalgininkai, netrukus „supirks visą Europą“.
Tarsi pajutę, kad Maskvos žvilgsnis vis labiau krypsta į anksčiau iš ekonominės krizės pakilusią Aziją, Vakarai suskato vilioti Rusiją į savo glėbį. Štai spalio 18–19 d. ištaigingame Prancūzijos kurorte Dovilyje vyks trišalis Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos lyderių susitikimas. Po mėnesio, lapkričio 19–20 d., D. Medvedevas kviečiamas į NATO viršūnių susitikimą Lisabonoje. Niekam nekyla abejonių, kad Rusijos vadovas abiejuose renginiuose dalyvaus.
Prancūzijoje prezidentas Nicolas Sarkozy, dalyvaujant Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, D. Medvedevui pasiūlys sukurti „ekonominio bendradarbiavimo ir bendro saugumo zoną“, kuri nusitęstų nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno Tolimuosiuose Rytuose. Kaip pažymi prancūzų „Le Croix“, taip Paryžius ieško būdų suartėti su Maskva, nedalyvaujant Aljansui. Lisabonoje, kur ketinama priimti naują NATO strategijos doktriną, Rusijai taip pat bus skirtas ne pasyvios stebėtojos, o aktyvios šios strategijos dalyvės vaidmuo.
Tiesą sakant, Maskva jau seniai viliojama į Aljansą, o pastaruoju metu iš Kremliaus neigiamų atsakymų negirdėti. Dar daugiau: kaip neseniai skelbė savaitraštis „Der Spiegel“, Kremliui artimi ekspertai parengė strateginį dokumentą, primygtinai rekomenduojantį Rusijai stoti į Aljansą. Teigiama, kad jis neoficialiai buvo aptartas rugsėjo pradžioje Jaroslavlyje vykusiame Pasaulio politikos forume. Rekomendacijos esą jau guli ant D. Medvedevo stalo, bet jis dar delsia: matyt, laukia Paryžiaus ir Berlyno pasiūlymų.
Tačiau, siūlydamas savo Rusijos įtraukimo į Europos reikalus schemą, N. Sarkozy, kaip rašo „The New York Times“, ignoruoja NATO ir menkina jos reikšmę. Amerikos diplomatai pasipiktinę, kodėl Europos saugumo klausimai yra sprendžiami su Rusija, o ne su JAV ar Didžiąja Britanija. Paryžius ir Berlynas linkę pritarti D. Medvedevo siūlymui sukurti naują „Europos saugumo architektūrą“ – kaip alternatyvą NATO ir ESBO (beje, 2011 m. Lietuva pirmininkaus šioje organizacijoje). Galima sutikti, rašo „Le Croix“, su N. Sarkozy teiginiu, kad Rusija nuo šiol yra ne grėsmė, o Vakarų partnerė, kurią reikia gerbti. Bet kuriamos naujos saugumo alternatyvos negali paneigti NATO reikšmės, ypač kovojant su Talibanu Afganistane, sprendžiant tokias problemas kaip Irano branduolinė programa arba pasaulinis terorizmas.
Prieš pusantrų metų Prancūzija atnaujino visateisį šalies dalyvavimą Aljanso veikloje. Bet prezidentu išrinktas N. Sarkozy iškart ėmėsi destrukcijos, pažymi „The New York Times“. Štai jis inicijavo didžiulę programą „Prancūzijos ir Rusijos metai“: joje maždaug 400 kultūrinių ir kitokių renginių, daugybė aukštų pareigūnų vizitų.
Tai dar būtų pusė bėdos. Tačiau, statydamas tiltus link Rusijos, Paryžius nužingsniavo daug toliau. „Ar tankus ir sraigtasparnius transportuojančių laivų „Mistral“ pardavimas Rusijai – taip pat iš bendro saugumo programos?“ – su ironija klausia didžiausias Amerikos dienraštis. Dėl to ypač nerimauja Gruzija ir Baltijos šalys: jos įtaria, kad, pasinaudodama NATO narės pagalba, Rusija plės savo įtakos zonas Kaukazo bei Juodosios ir Baltijos jūrų regionuose. Taip Prancūzija purena dirvą nuo lapkričio prasidedančiam savo pirmininkavimui Didžiajame dvidešimtuke (G20), o nuo kitų metų sausio – Didžiajame aštuntuke (G8).
N. Sarkozy iniciatyvos ne visada subrandina vaisių, o jeigu ir užmezga, tai kartaus skonio. Antai 2008-ųjų pradžioje jo iniciatyva sukurta Viduržemio jūros sąjunga (VJS, apie ją rašyta http://www.geopolitika.lt/?artc=1891), kuri turi skatinti Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos šalių partnerystę. Liepą net 756 mln. gyventojų vienijančiai sąjungai pritarė 43 valstybių lyderiai, tačiau iki šiol ji dėl didžiulių regionų skirtumų ir neramios padėties Artimuosiuose Rytuose merdi.
Prisimename 2008 m. rugpjūtį, kai, praėjus kelioms dienoms po Rusijos karo Gruzijoje, N. Sarkozy, D. Medvedevas ir M. Saakašvilis priėmė taikos planą, tačiau vienas iš penkių jo punktų – išvesti svetimą kariuomenę iš Gruzijos teritorijos – nevykdomas ir šiandien. Šis planas buvo ne kas kita, kaip būdas padėti Maskvai išvengti atsakomybės už agresiją Kaukaze ir per ją žuvusius 175 gruzinus.
Paryžius aktyvus ir kitoje veikloje. N. Sarkozy kelia idėją pakeisti 1944 m. priimtą Breton Vudso (miestelis JAV, angl. Bretton Woods) finansų sistemą (apie ją http://en.wikipedia.org/wiki/Bretton%20Woods_system), kuri rėmėsi JAV dolerio verte. Dabar jis siūlo ne fiksuotą valiutų kursą, o valiutų „krepšelį“, kuriame dominuotų kinų juanis. Ne be reikalo Paryžius visus metus konsultavosi su Pekinu, kaip įtraukti Kiniją į ambicingą naujos finansų sistemos sudarymo planą.
Savaime suprantama, kad tokie N. Sarkozy veiksmai negali patikti Vašingtonui. Jais siekiama išstumti JAV iš Europos ir joms palikti tik statistės vaidmenį įvairių Europos organizacijų veikloje. Kita vertus, prezidento Baracko Obamos paspaustas JAV ir Rusijos santykių „perkrovimo“ mygtukas gali įstrigti, nes naują sąjungą su Rusija ketina sudaryti dvi didžiausios ir pajėgiausios Europos valstybės.
Kuo tokios sąjungos pavojingos Lietuvai? Geopolitines saugumo problemas nagrinėjantis JAV interneto leidinys „Stratfor“ (http://www.stratfor.com/) rašo, kad, Europoje sukūrus naują saugumo sistemą ir taip Aljansui netekus pirmaeilio vaidmens, NATO šalys praranda „saugumo stogą“, kitaip sakant, 5-asis NATO kolektyvinio saugumo straipsnis nebeveikia... Vadinasi, Rusija ne tik nelaikoma pagrindiniu grėsmės šaltiniu, kas būtų dar pusė bėdos, bet ir tokios Rytų bei Vidurio Europos šalys kaip Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija ar Baltijos valstybės atsiduria už saugumo zonos ribų, pažymi „Stratfor“.
