Klinikinės psichologės Kotrynos Mikalauskaitės aiškinimu, pacientų pagausėjimas prasidėjus rudeniui nulemiamas dviejų dalykų.
„Viena yra tai, kad žmonės labai dažnai planuoja savo gyvenimą taip, kad kažką pradės po vasaros. Jie sako, kad ir iki tol buvo visokių problemų, bet štai rugsėjį jau susiplanavo ir atėjo.
Kita dalis, kurie patiria kažkokius sutrikimus, dažniau ateis spalį. Tai būna tas pirmas laikas, kada didžiajai daliai žmonių gali atsirasti iššūkių grįžtant į kažkokias rutinas, kai užklumpa kažko pradžia, naujas planavimas, nauji mokslo metai, naujas sezonas. Bet toks adaptacijos periodas yra normalus, galime jaustis kiek išsimušę iš pusiausvyros“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Išsibalansuojame nerimaudami dėl hipotetinių dalykų
Vis tik ji atkreipė dėmesį, kad dažniausiai žmonės linkę patys save išbalansuoti, pradėdami galvoti ir nervintis, išgyventi ne dėl realių, bet hipotetinių situacijų.
„Tai yra situacijos, kurios dar nevyksta, bet mes, mūsų kūnas, protas reaguoja taip, lyg „tigras čia pat į mane atbėga“. Kitas dalykas, išties susiduriame su kažkokiais iššūkiais, kurie reikalauja tam tikrų resursų. Ir čia klausimas, kiek tų kompetencijų, gebėjimų susitvarkyti su jais turime, kaip susitvarkyti su vaikais, paaugliais rugsėjį, kaip patiems geriau jaustis.
Galima greitai kažką sugalvoti, kas gali padėti toje situacijoje, bet atsparumas ir kompetencijos yra įgūdis, kurį reikia lavinti, ko gero, visą gyvenimą, kad galėtume jausti, žinoti, kad kas beatsitiktų tą rugsėjo mėnesį, aš išgyvensiu“, – pažymėjo K. Mikalauskaitė.
Ji priminė, kad apie depresijos, nerimo sutrikimų paūmėjimo ir metų laikų sezoniškumo ryšį aiškinasi nemažai psichiatrijos ir psichologijos tyrimų.
„Vasara dažniausiai yra laisvesnis sezonas, kada šviesiau, yra daugiau laiko, o žiemą šviesos mažėja. Daliai žmonių jokio skirtumo – jie mėgaujasi viskuo, jiems nesvarbu, žiema, ruduo ar pavasaris, visur mato pliusų ir minusų. Bet daliai tas pasikeitimas yra baisus, sako, ateina pavasaris, vasara, neblogai jaučiuosi, bet labai bijau, kas bus rudenį, nes man kiekvienais metais štai taip būna.
Jei žinome, kaip mums būna vienaip ar kitaip, tai ir yra psichologinė kompetencija gebėti tą suprasti ir planuoti, o kaip galbūt dėlioti savo gyvenimą, kažkokius įpročius, elgtis, kad pasirūpinčiau savimi tame kontekste, kuris yra tuo metu“, – dėstė K. Mikalauskaitė.
Jauni ateina ryžtingiau
Paklausta, kokių gi pacientų sulaukia daugiau, psichologė aiškino, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra tiek spėjimų, hipotetinių baimių, tiek realių situacijų. Vis tik lydimi realių krizinių situacijų ateina mažesnė dalis žmonių:
„Tačiau tikrai nesakome, kad kitų žmonių problemos yra mažesnės. Dėl amžiaus – bendra tendencija tokia, kad jauni žmonės ateina atviriau ir ryžtingiau. Ką pastebiu, kas tikrai yra smagu, dabar nebėra tabu kreiptis psichologo pagalbos.
Jaunų žmonių tikrai yra nemažai, ateina ir tų, kurie nebūtinai turi labai rimtų problemų, bet jie mano, kad verta investuoti į emocinę būseną, atsparumo didinimą. Bet vedini smalsumo ateina ir vyresnio, net labai vyresnio amžiaus žmonės.“
Bandydamas save apgauti tik kenkia
Pasak pašnekovės, apskritai nerimas yra visiškai normali reakcija, tik svarbu, ar tai nepradeda trukdyti žmogui, ar to vengdamas jis imasi įvairių nerimo įveikos strategijų, kurios nebūtinai yra sveikos.
„Labai daug žmonių susitelkia į hipotetinius klausimus ir išeikvoja daug savo brangių resursų. Bet iš tikrųjų žmonių gyvenime yra ir realios situacijos, kurios kelia nerimą. Ir jei čia nesiimame realaus veiksmo, nerimas nedings“, – sakė K. Mikalauskaitė.
Psichologės aiškinimu, pirmiausia teikia atskirti, kur yra tik hipotetinė, o kur reali situacija ir skirti resursus ten, kur reikia.
„Pavyzdžiui, studentai jau išgyvena, kad neparašys baigiamojo darbo, neišlaikys egzaminų. Natūralu, kad tai kelia įtampą, bet jei „kabo“ kažkoks dalykas, reikia sugalvoti baigiamojo darbo temą, kuo labiau sėdime ir bijome, tuo nerimas dar labiau auga. Kas padės susitvarkyti su nerimu – realus veiksmas į reikalo sprendimo pusę“, – patarė ji.
Pasak pašnekovės, nors tie, kurie nesikreipia pagalbos į psichologus, gali puikiai tvarkytis kitais būdais (turėdami stiprius ryšius su artimaisiais ar kažkokiu mentoriumi, iš kurių gali mokytis), vis tik yra rizika įkliūti į ydingą ratą.
„Jie domisi, skaito, rūpinasi savimi, savo sveikata fiziškai ir emociškai. Tačiau dalis žmonių naudoja neadaptyvias emocijų reguliavimo strategijas – tai gali būti alkoholis, narkotikai, lošimai, psichotropiniai vaistai. Tai – tam tikri dalykai, kurie gali labai staigiai pakeisti emocinę būseną, įtraukti, padeda užsimiršti, pakelti emocinę būseną, nusiraminti“, – paaiškino K. Mikalauskaitė.
Kodėl vietoj mokymosi egzaminui noriau renkamės filmą?
Plačiau aiškindama apie emocijų reguliacijos strategijas, psichologė nurodė, kad tai yra vadinama ruminavimu.
„Tai būtų lyg toks galvos sukimas apie tam tikras situacijas. Kodėl tai vadinama emocijų reguliacijos strategija? Nes tai mums suteikia labai trumpą jausmą, kad mes kažką kontroliuojame, veikiame kažką naudingo. Kai mums sukyla nerimas, imame sukti galvą, susidaro vaizdas, kad kažką kontroliuojame ir nerimas, atrodo, sumažėja. Tad smegenims susidaro vaizdas, kad taip naudinga daryti ir tokiu būdu įsisukama į ciklą. Taip netgi ištreniruojame smegenis šitaip elgtis.
Galbūt tokios strategijos mums reikėjo augant, buvo daug įtampos, reikėtų rasti išeičių, ir tai tuo metu buvo reikalinga, bet suaugus yra tas laikas, kai galima pasitikrinti, ar tikrai to reikia“, – kalbėjo psichologė.
Pasak pašnekovės, viena tokių emocijų reguliacijos strategija – vengimas. „Būna, ir vaikai, ir suaugę tai atranda, kad kai kažką įsipareigoja, labai to nenori, bijo, tada dingtelėja mintis: „O jei aš apsimesiu, kad susirgau?“ Tada viskas „dingsta“ ir smegenys užfiksuoja, kad taip lengvai galima išvengti nerimo. Bet jei tai pradedame taikyti dažnai, tuo daugiau nerimo kyla, nes mes prarandame kompetenciją atlikti tam tikrus veiksmus.
Dar viena strategija yra slopinimas. Bent aš tikrai sutinku tokių žmonių, kurie sako, kad viskas yra gerai. Jei tai sakoma nuoširdžiai, tai viskas tvarkoje, bet kartais žmogus yra įpratęs nesiskųsti, nekalbėti. Gal tai nebūtų blogai. Bet kitą kartą tai žmogui trukdo adekvačiai įvertinti savo būklę. Gal jis yra pervargęs, perdegęs, darbe jam siūlo kažkokį naują projektą, o jis sako: „Super!“ Taip žmogus save gramzdina. Dalis žmonių gal iš įpročio nedrįsta pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, dalis žmonių nelabai jaučia ir įsisąmonina, kas vyksta, kokios jų emocijos ir tada prireikia nemažai darbo, kad įgytų šią kompetenciją“, – dėstė K. Mikalauskaitė.
Dar viena psichologės įvardyta strategija – dėmesio nutraukimas, kuri, pasak jos, gali pasitarnauti tiek teigiamai, tiek neigiamai.
„Vienais atvejais tai yra kuo puikiausia strategija, pavyzdžiui, žmogus darėsi kažkokius tyrimus dėl ligos, laukia atsakymų, kyla nerimas, gal jaudulys, jis gal žiūri filmus, gal skaito knygas, kad apie tai negalvotų. Tai viskas atrodo sveika ir tvarkoje.
Bet jei žmogus visai nieko kito neveikia, pavyzdžiui, tie patys studentai, kai kyla nerimas dėl kažkokių darbų, atsiskaitymų, žiūri serialus, nukreipia dėmesį, esmė ta, kad nepamirštame tų rūpesčių. Tada kyla dar didesnis nerimas“, – aiškino psichologė.
Ateities bėda – susvetimėjimas
Ji sutiko, kad visi yra esame žmonės ir tikrai kartais kažką iš šių strategijų panaudojame, tačiau įspėjo, kad ilgainiui taip bėgant nuo problemų su jomis ir dėl to kylančiu nerimu tvarkytis bus dar sunkiau.
Paprašyta paprognozuoti, kokių bėdų vedinas žmogus ateis pas psichologus po 25 metų, specialistė kaip didžiausią problemą įvardijo susvetimėjimą.
„Yra labai daug vienišų žmonių ir kuo toliau, tuo labiau visi darosi individualistai, susitelkę į savo pasiekimų, kompetencijų didinimą. Tai ir gerai, bet tuo pačiu metu net po darbo žmonėms nebelieka laiko bendrauti.
Dažnas sako, kad mielai eitų bendrauti, bet po darbo paprasčiausiai jaučiasi per daug pavargęs. Manau, ateityje tai bus vienas didesnių iššūkių. Juk emocinis ryšys su kitu žmogumi yra bazinis poreikis“, – pokalbį užbaigė K. Mikalauskaitė.
