Mokslo pasaulis mums paprastai asocijuojasi su stulbinančiais atradimais ir sukrečiančiais išradimais. Tačiau greta jų rikiuojasi ir suklastoti tyrimų duomenys, nutylėti „nepatogūs“ faktai, pagražinti rezultatai.
Kodėl kai kurie mokslininkai nusižengia moralės normoms? Ir ką turėtume daryti, kad mokslas išsivaduotų nuo klastočių?
Pradėkime šitą rašinį nuo klausimo: kodėl Leonardas da Vinčis sukčiavo ir savo mechanizmų brėžiniuose palikdavo netikslumų? Štai, pavyzdžiui, jo nupieštas tankas, kurį šiandien sukonstravus tiksliai pagal senuosius brėžinius jis nevažiuoja. O kad važiuotų, pakanka į kitą vietą perkelti krumpliaratį. Arba skraidyklė. Pagal Leonardo da Vinčio brėžinį pagaminta skraidyklė neskrenda tol, kol jos piloto neapsuskime 180 laipsnių. Kodėl gi garsusis mokslininkas taip elgėsi? Nejaugi jis klydo? Spėjama, kad Leonardas da Vinčis sąmoningai brėžiniuose palikdavo klaidų. Taip jis apsisaugodavo nuo plagijavimo.
Toks pragmatiškas mokslinių „netikslumų“ motyvas buvo anuomet. Tačiau kodėl mokslininkai sukčiauja ir šiandien? Pavartę pastarųjų metų spaudą, atrasime ne vieną pasakojimą, apie sukčiavusius mokslininkus. Klonavimo specialistas iš Korėjos vogė tyrimų duomenis, amerikietis imunologas dažė laboratorijos peles, japonas paleontologas pats užkasinėjo fosilijas... Tokių istorijų žiniasklaidoje mirga ne viena ir ne dvi. Teigiama, kad, nepaisant viešumos, užkirsti kelią sukčiavimui mokslo srityje be galo sunku. Neretai sukčiaujantį mokslininką supa būrelis tokių pat jo asistentų. Tiesa, kartais šie žmonės visai nenoromis ar patys to nesuvokdami tampa nusikaltimo bendrininkais.
Nebaudžiami?
Mokslininko, kuris sukčiauja atlikdamas fundamentalius tyrimus iš esmės laukia tik vienas atpildas – sąžinės priekaištai dėl iššvaistytų pinigų. Nėra mokslo srityje besispecializuojančių tarptautinių teisėsaugos pareigūnų, nėra ir teisinės atsakomybės už tokius veiksmus. Sukčiavimo atvejai tiriami retai. O po pirmo mėginimo išsiaiškinti sukčiavimo mastus kilo tikra audra. 2005 m. trys etikos specialistai iš JAV anoniminiu būdu apklausė kelis tūkstančių biologų ir apklauso rezultatus paskelbė žurnale „Nature“. Juos apibendrinus paaiškėjo, kad trečdalis mokslininkų naudojosi abejonių keliančiais tyrimų metodais. Daugiau nei 15 proc. apklaustųjų nurodė pakoregavę savo pirminį projektą, tyrimų metodologiją ar rezultatus, nes tai padaryti juos spaudė projekto finansuotojai, tyrimo užsakovai.
Nors tik 0,3 proc. respondentų nurodė klastoję gautus duomenis ir vos 1,4 proc. apklaustųjų prisipažino plagijavę, bendras rezultatas vis tiek kelia nerimą. Dar labiau jaudina tai, kad tik labai nedidelė dalis sukčiavimo atvejų iškyla viešumon. Mokslininkai, žinantys apie sukčiavimus 37 proc. atvejų nutyli ir nepraneša apie juos atsakingoms institucijoms. Taigi viešumon iškilę sukčiavimo atvejai – tik ledkalnio viršūnė.
Sukčiavimo būdai
Mokslininkai dažniausiai sukčiauja trimis būdais. Pirmiausia duomenys gali būti padirbinėjami tuomet, kai mokslininkas sukuria mokslinio darbo rezultatus net neatlikęs tyrimų. Antra, duomenys falsifikuojami juos interpretuont taip, kaip parankiau mokslininkui. Trečias sukčiavimo būdas yra plagijavimas – šiuo atveju dažniausiai pasisavinamos kolegų įžvalgos. Ši būdų trijulė, tarptautiniu žargonu žinoma kaip FFP santrumpa, daugelyje šalių jau yra tapusi visiems suprantamu terminu.
Tiesa, yra ir daugiau taisyklių, kurių mokslininkai turėtų paisyti. Pavyzdžiui, draudžiama kaip nors keisti pirminius tyrimų duomenis ar dalį jų nuslėpti, piktnaudžiauti viršesne padėtimi, kai dirbama su studentais. Mokslininkas privalo pranešti apie atsiradusį interesų konfliktą ir tuomet, kai tyrimas finansuojamas privačiomis lėšomis.
Didžiausia problema ta, kad kartais labai sunku nustatyti ribą tarp piktybinio sukčiavimo ir paprasčiausios klaidos. Todėl nagrinėti tokius atvejus tampa be galo keblu. Geriausias pavyzdys galėtų būti „Vandens atminties“ teorija: net ir praėjus dvidešimčiai metų nuo šią teoriją neva įrodančių duomenų paskelbimo, niekas negali pasakyti, ar homeopatiją pagrindęs Žakas Benvenistas (Jacques Benveniste) klastojo duomenis ar jis paprasčiausiai klydo.
Pastangos tramdyti
Gerai sukčiavimo problemą išmanantieji ėmė sukti galvas, kaip užkirsti kelią nesąžiningam mokslininkų elgesiui ir kokiais kriterijais remtis vertinant konkrečius atvejus. 2007 m. rugsėjį Lisabonoje įvyko pirma tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje buvo kalbama apie mokslo integralumą. Konferenciją organizavo Europos Mokslo Fondas (European Science Foundation, ESF) ir Amerikos tyrimų integracijos biuras (Office of research and integration, ORI). Konferencijos rengėjai subūrė laboratorijų vadovus, pagrindinių mokslo leidinių redaktorius, pačius tyrėjus ir įvairių sričių akademikus iš daugelio šalių.
Renginyje sutarta dėl pagrindinių sukčiavimo priežasčių. Pirmiausia mokslininkai jaučia vis didesnį spaudimą publikuoti savo pasiekimus – „publikuok arba žūk“ (angl. publish or perish) principas jau tapo norma. Tai iš esmės yra pagrindinė sąlyga, be kurios neįmanoma mokslininko karjera. Be to, vertingesniais laikomi tie tyrimai, kurių rezultatai komerciškai naudingi. O greta viso to mokslininkams tenka pasirūpinti ir komunikacija, kurioje jie nėra itin stiprūs. Kai mokslininkas dirba tokiomis sąlygomis, didėja rizika, kad jis nuspręs paminti moralės normas. Juk mokslas iš esmės grįstas klaidomis.
Kur daugiausia sukčiaujama?
Jeigu galima apibendrinti, kokiomis aplinkybėmis mokslininkai neatsispiria sublizgėti be nuopelnų, tai galima ir nustatyti, kokiose mokslo srityse sukčiavimų pasitaiko dažniausiai? Tačiau patys mokslininkai nurodo, kad apgavysčių dažnokai pasitaiko biologijoje, o retai matematikos ir fizikos srityse. Mat matematika toks jau mokslas, kuriame viską reikia įrodyti. Ir įrodymas yra arba teisingas, arba klaidingas. Tačiau net ir čia pasitaiko, kad mokslininkas, nežinia, tyčia ar netyčia, ką nors praleidžia.
Taigi daugiausia nusižengimų padaro tie mokslininkai, kurių duona kasdieninė – eksperimentai ir dažniausiai biologiniai. Šios srities mokslininkai dirba mažomis grupėmis, o tyrimus neretai sunku apibendrinti: kyla keblumų tiksliai apibūdinant tyrimų medžiagą, taigi sunkiau atskleisti ir kiekvieną apgavystę. Be to, įvairių netikslumų gali kilti ir dėl paprasčiausio žmogiško neapsižiūrėjimo.
Gerokai mažiau sukčiavimo atvejų pasitaiko fizikinių mokslų srityje, nes, išskyrus išimtinius atvejus, šiuos tyrimus lengva aprašyti ir pakartoti. Kita vertus, sukčiavimo ir čia neišvengta. Fizikų pasaulį 2002 m. sukrėtė jauno fiziko Schöno atvejis: paaiškėjo, kad jis kone nuolat klastojo pirminius duomenis. Ne ką mažiau skandalinga ir Ninov istorija. Šis mokslininkas, branduolinės fizikos žvaigždė, dirbo prestižinėje Lawrence Berkeley nacionalinėje laboratorijoje (JAV), atrado atomo branduolį, suvokė, kad Mendelejevo periodinėje elementų sistemoje turi egzistuoti ir iki tol dar nežinomas 118-as elementas. Ir šis mokslininkas, nors niekada neprisipažino, neatsispyrė pagundai suklastoti tyrimų duomenis ir net sugebėjo vedžioti už nosies visą kolegų komandą.
Humanitariniai mokslai pasižymi tyrimo paradigmų gausa, čia neįmanoma atsispirti įvairiausioms ideologijoms, todėl atsiranda be galo daug tyrimo būdų, vadinasi, nestinga erdvės apgaulėms arba tiesiog kvailystėms. Jau vien ko vertas fiziko Alano Sokalio (Alan Sokal) parengtas straipsnis „Peržengti ribas: nuo kvantinės gravitacijos iki transformacinės hermeneutikos“ – grynų gryniausia mokslinių išvedžiojimų parodija, išspausdinta Amerikos žurnale „Social Text“. Netrukus buvo išleista ir knyga „Intelektinės apgavystės“, o joje Alanas Sokalis ir jo kolega fizikas Žanas Brikmonas (Jean Bricmont) traukė per dantį tokias garsenybes, kaip Lacan*, Deleuze**, Baudrillard***, kad šie neva mistifikuoja fizikines matematines tiesas ir jomis spekuliuoja.
Kita vertus, yra ir tokių mokslo sričių, kurios nors ir užsitarnavusios solidžią reputaciją, dabar sulaukia kreivų žvilgsnių, nes kai kurie ekspertai jose įžvelgia sukčiavimo. Viena tokių – klimatologija. Nemenka dalis šios srities specialistų įsitikinę, kad klimato kaitą lėmė pastarųjų metų itin aktyvi žmogaus ūkinė veikla. Tačiau nestinga ir skeptikų, manančių, kad klimato šiltėjimas yra normalus procesas, nulemtas natūralios klimato šiltėjimo ir šaltėjimo ciklų kaitos. Šie skeptikai itin aršiai kritikavo Mikaelio Mano (Michael Mann) prieš dešimtmetį išleistoje knygoje išdėstytas teorijas. Ypač kritikuota leidinyje pateikiama kreivė, pavadinta „ledo ritulio lazda“. Joje grafiškai pavaizduota pastarojo tūkstantmečio temperatūros kaitą ir matyti, kad itin sparčiai ji kilo pastaraisiais dešimtmečiais. Kritikos būta tokios aršios, kad JAV kongresas 2006 m. nusprendė iš naujo atlikti skaičiavimus. Ir nors jokios mokslininko klaidos ar sukčiavimo nepastebėta, M. Manas turėjo paskelbti papildomų darbų, kad atsikirstų kritikams.
Dar vienas kontroversiškas mokslas – paleoantropologija. Ir nieko keista, nes XX amžiuje šį mokslą krėste krėtė sukčiavimo skandalai, pavyzdžiui, susiję su Piltdauno žmogumi.
Žinoma, svarbiausia, kad būtų rastos priemonės užkirsti kelią sukčiavimui. Vienas iš opiausių dalykų – nusistovėjusi mokslinių darbų publikavimo sistema. Svarbu ir tai, kad dažnai mokslininkai, pastebėję kolegų nusižengimus, tiesiog neturi, kam apie juos pranešti. Vis dėlto nėra universalaus sprendimo ir būdo, kaip sutramdyti mokslo sukčius. Tyrimų sričių yra be galo daug. O skirtingose disciplinose naudojami vis kitokie tyrimų metodai ir procedūros. Taigi neįmanoma pagal tą patį modelį tirti sukčiavimo atvejų matematikoje, biologijoje ar atominėje fizikoje.
------------
* Jacques Marie Émilie Lacan (1901–1981 m.) – garsus Prancūzų psichoanalitikas, psichiatras. Jo paskaitose išsakytos mintys darė rimtą įtaką to meto filosofams poststruktūralistams.
** Gilles Deleuze (1925–1995 m.) – prancūzų filosofas.
*** Jean Baudrillard (1929–2007 m.) – prancūzų sociologas, filosofas, fotografas.
------------
Dieviškos rankos
Šiniči Fudžimura (Shinichi Fujimura) buvo archeologas mėgėjas. Tačiau jį lydėjo stebėtina sėkmė, vedė pribloškianti intuicija, o jo rankos buvo pramintos dieviškomis. Jis rasdavo vertingų iškasenų net ir ten, kur nieko neaptikdavo kiti archeologai. Galiausiai jį pripažino Japonijos mokslininkai ir patikėjo jam postą Tohoku paleontologijos instituto direkcijoje. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirodę jo darbai gerokai prasklaidė rūkus, gaubusius pirmykščių Japonijos žmonių istoriją: pažvelgta į 600 000 metų senumo iškasenas, nors iki tol nagrinėti tik 35 000 metų senumo radiniai. Bet 2000 m. spalio 22 d. Kamitakamori kasinėjimų vietoje įtarūs reporteriai iš nacionalinio dienraščio „Mainichi Shimbun“ nufilmavo Fudžimurą užsiimanti tuo, kas ne visai atitiko jo amatą: užkasantį nusmailintus akmenis. Po penkių dienų, nevengdamas pompastikos, jis pranešė aptikęs tuos pačius objektus itin senuose kultūriniuose sluoksniuose. Tai buvo paskutinis jo „atradimas“. Lapkričio 5 d. jam buvo parodyta filmuota medžiaga, ir Fudžimura spaudos konferencijoje prisipažino sukčiavęs. Vėliau atliktas tyrimas parodė, kad lygiai taip jis elgėsi visose 168 kasinėjimų vietovėse. Dėl jo sukčiavimo mokslininkai kuriam laikui buvo visiškai pakeitę įsivaizdavimą apie Japonijos paleolito periodą. Šiuo metu pseudomokslininkas gyvena pasivadinęs kitu vardu ir pavarde.
Pelių dažytojas
Atrodo, kad šis atvejis visiškai pelnytai gali būti apibūdintas kaip įžūliausias sukčiavimas iš visų iki šiol atskleistų. 1974 m. Viljamas Samerlinas (William Summerlin), Niujorke įsikūrusio Sloan-Kettering instituto imunologas, paskelbė radęs būdą transplantuoti skirtingų rūšių individų audinius, kad recipiento organizmas jų neatmestų. Kaip įrodymą jis pademonstravo baltą pelę, kuriai esą buvo persodinta juodos pelės oda. Įspūdinga. Tuo metu Samerlinas jau buvo pagarsėjęs pribloškiančiais atradimais, tiksliau tuo, kad jam pavyko triušiui transplantuoti žmogaus rageną. Tačiau įtarūs kolegos nusprendė patyrinėti peles įdėmiau ir pastebėjo, kad persodintas juodas pelės kailiukas blunka jį patrynus spirite suvilgytu vatos gumulėliu. Paaiškėjo, kad mokslininkas tiesiog nudažė lopinėlį pelės kailio juodu rašalu. Tyrimas atskleidė, kad klastotė tebuvo ir žmogaus ragenos persodinimas triušiui. Vėliau Samerlinas prisipažino suklupęs, nes nuolat jautė spaudimą pasiekti sensacingų rezultatų, kentė nuo pervargimo, troško atgauti vyresnybės pasitikėjimą. Mokslininkas nurodė kenčiantis nuo rimtų emocinių sutrikimų, todėl, kad galėtų gydytis, metus jam buvo mokamas visas atlyginimas. Po to jis galutinai atsisveikino su laboratorija.
Frankenšteino kūrėjas
2005 m. Hvangas Vusukas (Hwang Woo-suk) pagarsėjo visame pasaulyje. Pirmą kartą gegužę, kai žurnale „Science“ buvo paskelbta apie lygių neturinti atradimą: Seulo universiteto biologui esą pavyko sukurti 11 žmogaus embriono kamieninių ląstelių linijų. Tam neva buvo panaudotos odos ląstelės, kurių branduolys buvo įterptas į kiaušinėlius su pašalintais branduoliais. Šis pirmas žmogaus klonavimas atvėrė milžiniškas naujas gydymo galimybes, tikrove pavertė svajones, kad įmanoma iš paties paciento ląstelių išauginti sveikus organus ir jais pakeisti nesveikuosius be jokios rizikos, kad ligonio organizmas atmes persodintą organą. Pietų Korėjos vyriausybė pavertė mokslininką tautos didvyriu, niekam nekilo abejonių, kuriam biologui atiteks Nobelio premija. Tačiau lapkritį Hvango straipsnio bendraautoris amerikietis paskelbė nutraukiantis bet kokį bendradarbiavimą su korėjiečiu mokslininku, nes pastebėjo, kad tyrimų metu grubiai pažeista etika. Jis įrodė, kad jaunos bendradarbės buvo spaudžiamos tapti kiaušinėlių donorėmis, kitoms moterims už šią donorystę skirtas atlygis. Gruodžio pabaigoje skandalas įgavo naują mąstą: universiteto komisija nustatė, kad profesoriaus Hvango eksperimentai su žmogaus klonavimu yra grynų gryniausias melas. Iš tiesų ląstelių linijos išaugintos paprasčiausiai apvaisinus kiaušinėlius mėgintuvėlyje. Tokio antausio nesitikėjo nei Pietų Korėja, nei visas mokslo pasaulis. Kaip mokslininkas galėjo taip nusiristi? Manoma, kad dėl didžiulio spaudimo iš Pietų Korėjos vyriausybės Hvangas nusprendė bet kokiomis priemonėmis pasiekti, kad jo gimtinė taptų žmogaus klonavimo pradininke. Mokslininko gebėjimas įtikinti ir kitų tyrėjų troškimas pasimaudyti šlovės spinduliuose neįdėjus pernelyg daug pastangų šį muilo burbulą išpūstė iki neregėto dydžio. Hvangas prarado darbą universitete, teismas jam uždraudė dar kada nors imtis klonavimo. Darbą jis rado kitoje laboratorijoje ir iki šiol tyrinėja gyvūnų klonavimo subtilybes.
Spinduliuotė N
Dar 1895 m. vokietis Vilhelmas Rentgenas (Wilhelm Röntgen) pastebėjo pirmuosius spindulius X, o po metų prancūzas Enri Bekerelis (Henri Becquerel) aprašė radioaktyvią spinduliuotę. Stulbinančią šių mokslininkų šlovę vainikavo Nobelio premijos. Renė Blondlo (René Blondlot) nė neketino atsilikti. 1903 m. kovą šis 53 metų amžiaus fizikas, gerbiamas Mokslų akademijos narys paskelbia apie asmeninį atradimą: spindulius N, taip pavadintus atiduodant pagarbą jo gimtajam Nancy miestui. Kas jiems būdinga? Spinduliai lengvai pereina per popierių ar aliuminį, tačiau juos sustabdo plonas vandens sluoksnis. Priešingai nei spinduliai X, spinduliai N gali atsispindėti, pavyzdžiui, nuo kvarco prizmės. Tiesa, pastebėti juos labai nelengva: juos galima pamatyti tik didinant elektros kibirkšties intensyvumą. Arba jį mažinant...
Blondlo atradimas iš pradžių buvo sutiktas su didžiausiu entuziazmu. Tačiau spinduliai N buvo matomi vien Prancūzijoje ir niekur kitur pasaulyje. Nepaisant skeptikų, Prancūzijos Mokslų akademija spausdina vieną straipsnį po kito. Vien per 1904 m. pirmus tris mėnesius apie spindulius N buvo paskelbti net 53 straipsniai. Tarp jų buvo ir, pavyzdžiui, Šarontjė (Charontier) straipsnis „Spindulių N pasirodymo atvejis po mirties“ arba Mas de Lepinė (Mace de Lepinay) tekstas „Spindulių N atsiradimas iš garso vibracijų“. Tuo pat metu Didžiosios Britanijos leidinyje „Nature“ kritika liejosi laisvai. Britai nusprendė į Nansi pasiųsti savo mokslininką. Jo verdiktui nebeįmanoma taikyti apeliacijos: „Išvykstu visiškai įsitikinęs, kad mokslininkai, gavę teigiamą atsakymą, tiesiog pasidavė iliuzijai“, – rašo jis 1904 m. rugsėjį. Kas čia nutiko? Įsivėlė klaida, ar mokslininkas tiesiog apgaudinėjo? Į šį klausimą niekada nebuvo atsakyta. Visiškai aišku tik viena: N spinduliuotės nėra. Kad ir trumpai, bet jie „egzistavo“ tik mokslininkų galvose.
Silicio pakaitalas
32 metų Janas Hendrikas Šionas (Jan Hendrik Schön) jau buvo tikra fizikos garsenybė. Labiausiai jis išgarsėjo dirbdamas su nauja medžiaga, kuri, tikėtasi, kada nors pakeis silicį. Jo kolegos iš Lucent technology (JAV) laboratorijos apibūdina Šioną kaip itin giliomis fizikos žiniomis pasižymintį mokslininką ir reto kuklumo, itin darbštų bei gerų rezultatų pasiekiantį žmogų. Tačiau keli mokslininkai, sumanę pakartoti Šiono gautus rezultatus, suabejoja jo tyrimų skaidrumu. 2002 m. atlikto tyrimo išvados buvo negailestingos: iš 24 straipsnių, kuriuos paskelbė Šionas, 16-oje aprašyti tyrimų rezultatai buvo gauti sukčiaujant, o 6 straipsniuose paskelbtų rezultatų tikroviškumas kelia abejonių. Mokslininkas kone nuolat klastojo tyrimų duomenis, ir vien tik tam, kad kuo greičiau pasiektų trokštamų rezultatų. Tai buvo rimtas smūgis visai fizikų gildijai, įsitikinusiai, kad jų moksle tokie atvejai tiesiog neįmanomi. Paaiškėjus klastai, mokslininkas iš karto neteko darbo laboratorijoje.
Piltdauno klastotė
Ši apgavystė vertinama, kaip padariusi bene didžiausią žalą per visą mokslo raidos istoriją. Tarp 1908 ir 1912 metų prie nedidelio Piltdauno (Piltdown) miestelio, esančio apie 60 km į pietus nuo Londono, amerikietis paleontologas mėgėjas Šarlis Dausonas (Charles Dawson) aptinka palaikus, padarysiančius milžinišką įtaką paleoantropologų įsivaizdavimui apie žmogaus raidą. Rasta žmogaus kaukolė, tačiau jos žandikaulis labiau panašėjo į beždžionės. Kita vertus, krūminiai dantys buvo panašesni į tuos, kuriuos turime kiekvienas iš mūsų. Ruda kaulų spalva liudijo, kad fosilija labai sena. Daugumai to meto mokslininkų šis radinys reiškė tik vieną: pagaliau rasta trūkstama grandis tarp žmogaus ir primatų. Britai vaikšto aukštai iškėlę galvas: pirmas mūsų Žemės žmogus buvo ne kas kitas, o anglas. Atskleista teisybė kirto kaip žaibas: ši fosilija buvo ne kas kita, kaip šiuolaikinio žmogaus kaukolė su išradingai pritaisytu orangutango žandikauliu ir dirbtinai pritvirtintais žmogaus dantimis, šie prieš tai pasendinti chemikalais. Piltdauno žmogaus niekada nebuvo. Tačiau klastotė buvo išaiškinta tik praėjus 40 metų nuo atradimo, t. y. 1953 m. Tiesa, taip iki galo ir nepaaiškėjo, kas suklastojo šią fosiliją. Rimti įtarimai krito ant Šarlio Dausono, mirusio 1916 m.
ISTORIJA
Sukčiavimas moksle ne toks jau naujas dalykas, kaip gali pasirodyti. Tą įrodė mokslininkai, tyrinėję pirmtakų darbus. Štai keli pavyzdžiai.
Ptolemėjas (90–168 m.), graikų astronomas, sukūrė planetų judėjimo aplink nejudančią Žemę matematinę teorija, kuria remtasi iki XVI amžiaus. Teigta, kad tokia sistemą Ptolemėjas sukūrė ilgai stebėjęs dangų. Tačiau tiesa ta, kad dalį informacijos jis rado Hipokrato (II a. prieš Kristų) darbuose, kitą dalį pagrindė savo skaičiavimais. O skaičiavo Ptolemėjas, atsižvelgdamas į planetų padėtis, kurias jis neva užfiksavo stebėdamas dangaus kūnus, nors po dangų žvalgėsi ne itin uoliai ir rėmėsi dėsniais, kuriuos dar reikėjo pagrįsti.
Izaokas Niutonas (1643–1727 m.). Tiksliai žinoma, kad jis manipuliavo duomenimis, siekdamas pagrįsti gravitacijos teoriją. Dar blogiau: Niutonas pasisavino be galo mažų dydžių skaičiavimą, nors iš tiesų tai buvo Gotfrydo Leibnico (Gottfried Leibniz, 1646–1716 m.) nuopelnas. Šis vokiečių matematikas ir filosofas nepriklausomai nuo Niutono sukūrė be galo mažų dydžių skaičiavimo būdą.
Čarlzas Darvinas (1809–1882 m.) taip pat įtariamas plagijavimu, mat jis dažnai „pamiršdavo“ kabutėse rašyti tai vieno, tai kito mokslininko citatas ir jas naudodavo kaip savo.
Mendelis (1822–1884 m.), laikomas genetikos tėvu, aiškiai manipuliavo tyrimų apie svorius duomenimis. Statistika negailestinga: šio mokslininko tyrimų rezultatai tiesiog pernelyg tobuli, kad būtų teisingi.
Aurimas Lukštinskas
„Tekniikan Maailma“ nuotraukos
