Žvaigždžių Lietuvoje buvo ir anksčiau, kai ji dar nesirgo ta prakeikta „žvaigždžių liga“. Tik tada žvaigždės buvo kitokios. Jos kabėjo ant krūtinių, buvos įsegtos į dangaus skliautą ir antpečius ar pritvirtintos prie labai nemalonių geležinių tvorų vartų.
Dabar žvaigždės žiba jau tik iš televizorių ekranų ir dangaus. Nei vienų, nei kitų suskaičiuoti neįmanoma. Regis, jeigu kokį subatvakarėlį žiūrint televizorių jis staiga imtų ir susprogtų, tai iš visų lietuviškų kanalų į tavo kuklų butelį pribirtų tiek žvaigždžių, kad per ištisą Seimo kadenciją nepajėgtum išsišluoti, rašo „Respublika“.
Anais laikais žvaigždės buvo kitokios. Vaikščiojo kaip žmonės Donatas Banionis, Algimantas Masiulis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis - galėjai paliesti, pasisveikinti, net pasišnekėti. Bet negalėjai pavadinti žvaigžde. Nesuprastų, įsižeistų. Kokie jie žvaigždės. Apie žvaigždžių užkulisius sklinda legendos, o jie neturėjo jokių užkulisių... Jie patys buvo legendos. Ir legendos lieka.
Su viena jų šiandien šnekamės. Kaip sekasi gyventi ir žiūrėti į šių dienų Lietuvą Regimantui Adomaičiui, lipdžiusiam Lietuvą iš sudaužytų šukių scenoje ir gyvenime - Sąjūdyje?..
- Pasaulis, bent jau viena pusė, gerai žinojo lietuvius aktorius. Ypač vyrus. Režisieriai buvo nežinomi, gal tik Miltinis, o kine - Žalakevičius. Bet ne tokiu lygiu kaip aktoriai. Tame pačiame skaičiuje kvadratinių kilometrų Lietuvoje buvo tiek gerų aktorių, kiek nebuvo niekur. Dabar sakoma, kad viename kvadratiniame kilometre niekur nėra tiek daug gerų režisierių kaip Lietuvoje. Kas čia atsitiko?
- Galiu iškart išvardinti 5 aukščiausio lygio režisierius. Ir visi skirtingi. Ir visi labai įdomiai dirba. Anksčiau visi išpažino, tiksliau, buvo priversti išpažinti tą pačią Stanislavskio mokyklą, tad visi buvo daugmaž panašūs. Kai subyrėjo socializmo sienos, subyrėjo ir teatro sistemos sienos. Kūrybinė laisvė! Darykit, ką norit! Kiekvienas talentingesnis režisierius puolė ieškoti.
Ir režisieriai pradėjo augt kaip grybai po lietaus. Ir už tai mes turime skirtingų, visiškai nepanašių režisierių. Gaila, Nekrošiaus su jo, sakyčiau, genialiais pastatymais Lietuvoje jau beveik nebematome. Koršunovo viename spektaklyje truputį pastovėti gavau ir stebėjau tą vaikiną. Na, talentingas labai. Velniškai. Nors man daug kas jau svetima, nepripažinti neįmanoma. Ir tada imi abejoti: tai gal tie mūsų kriterijai nebuvo patys geriausi. Gal mes irgi klydome. Gal per daug norėjome iš teatro. Gal per daug norėjome iš meno apskritai? Gal pripaišydavome jam funkcijų, kurios buvo visiškai ne jo. Galbūt...
- Pats atvedei prie minties, kur aš ir norėjau. Prie teatro veiklos prasmės. Teatro prasmė buvo auklėti, daryti protingesnį, gilesnį. Tuo tarpu teatro režisierius šiandien siekia žiūrovą ne auklėti ir priversti jį ir, žinoma, teatro kritiką, aiktelėti: tu matai, ką tas režisierius sugalvojo!.. Ir tam aiktelėjimui viskas aukojama. Ir pirmiausia, manau, aktorius, kuris savo esme jau nebe kūrėjas, o lėlė, režisieriaus tampoma už virvučių ar pagaliukų. Todėl šiandien mūsų aktorių niekas ir nebežino.
- Štai todėl man ir artimiausias yra Rimas Tuminas. Jis neužbraukia, nenaikina tos buvusios realistinės mokyklos. Jis neneigia praeities, bet ir nevengia naujų vėjų. Ant tvirto seno pamato stato modernų statinį. Jam aktorius irgi yra kūrėjas.
Nors, tiesą sakant, mūsų aktoriai anksčiau buvo žinomi toliau už Lietuvos dėl kino. Bet aš nelabai žinau, kas dedasi mūsų lietuviškame kine. Aš nebevaikštau į kiną. Ir į teatrą, galima sakyti, taip pat. Bet tai joks mano protestas. Tiesiog nebeturiu intereso.
Net nežinau, kada tai įvyko, kada aš tą interesą praradau. Man nebeįdomu, kas dabar dedasi scenoje. Aš noriu matyt aktorių, nes teatras yra toks reiškinys, kuris tau leidžia gyvą aktorių matyt, su juo kontaktuoti, bendrauti. Nuo jo sklinda - nuo gyvo. O ne iš kino ekrano. O dabar ir scenoje nėra gyvo aktoriaus.
Kartais pagalvoju: o gal tik man kartais nepatinka tai, kas dedasi teatre, apskritai mene, kas dedasi Lietuvoje?.. Gal kartais tik aš jau viso to nepriimu?.. Gal tik man svetima? Ir iš karto bandau save stabdyti... Gal taip turi būt? Gal tai natūralu, dėsninga.
Gal tokia norma. Juk visas pasaulis yra panašiai išprotėjęs. Žinoma, ir apie pasaulį negalima spręsti vien pagal tai, ką gauname per mūsų televizijas. Visa ta masinė produkcija, iš ten atėjusi ir imta lietuviškai mėgdžioti, mus baigia uždusinti. Tie šūviai, lavonai, tas kraujas, seksas... Ir visa tai valgome su didžiausiu apetitu. Labai buvome išalkę. Ir net nesusimąstome, ar tai skanu, ar ne. Ar tai menas, ar ne...
Matai, ir vėl pradėjau kaip tas senas, rūbų spintoje kandžių praretintas paltas. Bet mes nekalti, kad kažkas mūsų viduje priešinasi. Gal tas „kažkas“ yra mums įdiegtas su genais, su vaikyste. Ir todėl mes nepajėgiame lengva ranka visa tai nubraukti, atsisakyti visko, kas buvo. Negi dabar visus jau į sąšlavyną? Tai kam tuomet tas visas kultūros paveldas? Ir dar kažkas jį turi saugoti? Paveikslus, statinius, parkus... Uždarom teatrus, Filharmoniją... Taigi senienos. Tiek lėšų saugojimui. Velniop. Į krosnį! Ir sušilsi, ir krizės šaukliai lengviau atsikvėps...
Ir vis dėlto kažkas yra papuvę „danų karalystėje“... Kažkas papuvę.
- Regimantai, bet juk tu buvai kovotojas. Kai ėmėme nusisukti nuo Sąjūdžio idealų, kai prasidėjo ryškus nudvasėjimo procesas, tu šiaušeisi, viešai reiškei savo nuomonę, norėjai kažką pakeisti, grąžinti. Ir staiga šiandien tu jau visai kitoks - nutilęs, ramybės ieškantis. Kas atsitiko Adomaičiui? Visiškas nusivylimas?..
- Aš nebuvau kovotojas. Turėjau savo supratimą, savo matymą. Ir tuo tikėjau, supranti? Dabar jau aš ir tuo nebetikiu. Savo buvusiu supratimu. Man išmušė iš galvos tą tikėjimą. Man jau įrodė, kad galbūt aš kvailas, nusenęs, nesuprantantis ir išvis nieko nebežinantis šitame gyvenime.
- Kai kitados repetavote Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“, „Mažvydą“, kai per repeticijas pirmieji skiemenavote „Lie-tu-va“, turbūt susimąstėte: ką galvos tai išgirdusi Lietuva, ką galvos tuometinė jų valdžia, kas gali atsitikti su tais spektakliais?..
- Klaipėda taip ir pastatė „Mažvydą“. Vytautas Paukštė skaitydavo: „Lie-tu-va. Kartokit. Lie-tu-va...“ Ir taip iki „fortissimo“. Mūsų pastatyme tai buvo padaryta kiek santūriau. Sušvelnintai... Irgi kartojome, tačiau be jokio iššūkio... Ir publikos provokavimo kartoti mums iš paskos lyg ir nebuvo. O klaipėdiečiai provokavo... O pagalvodavome, kas bus, manau, visi - ir Justinas Marcinkevičius, ir abiejų pastatymų režisieriai, ir mes, artistai, o svarbiausia, visi žiūrovai. Viena aišku - tai, ką jis parašė savo „Mindauge“ ir „Mažvyde“, buvo jo skausmas. Ir mūsų, aktorių, skausmas buvo tas pats.
- Kaip manai, ar nereikėtų šiandien atnaujinti tų „Mindaugo“ ar „Mažvydo“ pastatymų? Gal jie padėtų Lietuvos dvasiai sugrįžti į mus?
- Neįsivaizduoju. Gali sukelti visai atvirkščią reakciją. Sukeltų pasišaipymų, pakrizenimų. Šiandien nebėra to tikėjimo. Nei tuose, kurie ten, scenoje, vaidintų, nei tuose, kurie ateitų žiūrėti. Mums jau nieko ėmė nereikšti žodžiai „Lietuva“, „Tėvynė“.
Tapo kažkokios devalvuotos sąvokos. Vos per porą dešimtmečių... O atsimeni, kaip Vingio parke kiekvieną žodį gaudėm. Visi alsavom vienu ritmu. Atsimenu, „Mindauge“ tari „Lietuva“... Ir jauti tą žodį... Jauti, kaip jis eina į salę. Ir kaip grįžta iš jos į tave. Kad tu galėtum įsivaizduoti, koks tai jausmas aktoriui. O šiandien šito nebūtų. Kas dabar yra Lietuva? Svarbu, kad aš gerai uždirbčiau, kad turėčiau pinigų daugiau nei kitas. O jeigu ne - išvažiuoju į užsienį. O kaip ji ta Lietuva vadinsis... Jam dzin...
Dabar jau pats žodis „patriotizmas“ sukelia juoką. Juoką... Jeigu tu čia ką patriotiško pradėsi dėstyti, tau pasiūlys kreiptis į medikus. Matai, kaip greitai viskas keičiasi... O tada visa tai mums buvo labai svarbu. Dėl kažkokios abstrakčios sąvokos, beprasmio žodžio tiek žmonių į Vingio parką niekas nesuvarys. Tai turi būti širdy. Ir turi skaudėti...
Ferdinandas Kauzonas
