Europos Sąjungoje kelerius metus tęsiasi diskusijos dėl to, ar maitinimo įstaigos savo valgiaraščiuose turėtų žymėti tuos patiekalų ingridientus, kurie žmogui gali sukelti alergiją. Lietuvoje buvo siūlyta meniu žymėti patiekalus, kurių gamybai naudojami genetiškai modifikuoti produktai.
Tačiau toks siūlymas pakankamai pritarimo nesulaukė. Tuo metu Italijoje žymimi patiekalai, pagaminti iš šaldytų produktų. Prisiminkite, kokį patiekalą paskutinį kartą valgėte kavinėje ar restorane. Ar galėtumėte tiksliai pasakyti, kokios jo sudedamosios dalys? Koks aliejus pasirinktas kepimui, kokiu padažu pagardintos salotos, koks sultinys naudotas sriubai, ar mėsa buvo lietuviška, o žuvis šviežia?
Pasak Lietuvos vartotojų instituto direktorės Zitos Čeponytės, visus šiuos dalykus vartotojai turi teisę žinoti.
„Vartotojai tikisi tokios pat kokybės kavinėse, restoranuose, kaip ir prekybos centruose. Ir tikisi, kad ten viskas iš tiesų yra gerai“, – sako Z. Čeponytė.
Ji įsitikinusi, kad šią sritį reglamentuoti būtina. Pavyzdžiui, į meniu surašyti tokius dalykus, kaip maisto priedai, genetiškai modifikuoti ar šaldyti produktai ir alergenai. Anot jos, toks žymėjimas paskatintų verslininkus keisti ne tik kainodarą, bet ir pasiūlą.
„Kalbant apie maitinimo įstaigas, skundų ir klausimų yra mažiau, dėl to, kad tokio reglamentavimo, reikalavimo nėra. Dėl to kavinės galėtų tik savanoriškai kai kuriuos dalykus, kurie nėra privalomi, nurodyti“, – teigia Lietuvos vartotojų instituto direktorė.
Italijoje restorane valgyti šaldytą žuvį neįsivaizduojama
Prieš šešerius metus, po ilgų teisminių ginčų, Italijoje visos maitinimo įstaigos savo meniu pradėjo žymėti, kuriems patiekalams ruošti yra naudojami šaldyti produktai. Lietuvos radijo bendradarbė Italijoje Daiva Lapėnaitė sako, kad italai vertina šviežią ir vietinį maistą, o restorane valgyti šaldytą žuvį, anot jos, italams yra neįsivaizduojama. Būtent po incidento su žuvimi atsirado praktika žymėti šaldytus produktus, tačiau jokių naujų įstatymų dėl to šalyje priimta nebuvo.
„Prieš keletą metų į teismą kreipėsi vienas Milano restorane valgęs klientas, kuriam buvo atneštas patiekalas iš šaldytos žuvies. Meniu nebuvo pateikta jokios aliuzijos, kad žuvis gali būti nešviežia. Kaip už šviežią žuvį – t. y. labai daug – sumokėjęs klientas liko nepatenkintas. Jis kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Jos padedamas jis iškėlė bylą restoranui. Beveik septynerius metus trukus teismo procesui, Aukščiausiasis Italijos teismas galiausiai nusprendė, kad nenurodant, jog žuvis ar kažkuris kitas maisto produktas, naudojamas patiekalo gamybai, yra šaldytas, buvo pažeidžiamas Baudžiamojo kodekso 515 straipsnis dėl nesąžiningos prekybos“, – pasakoja D. Lapėnaitė.
Ji tvirtina, kad Italijoje smarkiai skiriasi šaldytos ir šviežios žuvies kainos.
„Pavyzdžiui, šviežia kardžuvė Italijoje kainuoja nuo 16 eurų iki 20 eurų už kilogramą, gali būti ir daugiau. O šaldytos žuvies pakelis, tarkim, sveriantis pusę kilogramo, gali kainuoti 3–4 eurus. Tai kainos skiriasi 4, 5, kartais net 10 kartų“, – sako Lietuvos radijo bendradarbė Italijoje D. Lapėnaitė.
Lietuvoje dauguma produktų šaldomi
Restoranų ir viešbučių asociacijos direktorė Evalda Šiškauskienė sako, kad Lietuvoje klientams pasiūlyti šviežios žuvies sudėtinga, be to – brangu. Tačiau nepaisant to, anot E. Šiškauskienės, Lietuvoje daugėja tokių maitinimo įstaigų, kurios viską gamina tik iš šviežių produktų arba pavyzdžiui, patys augina daržoves, mėsą, tačiau čia patiekalai ir kainuoja daugiau.
„Aš manyčiau, kad sveiko proto klientas visada mato žmonių srautą, mato meniu didumą. Jeigu aš pakelės restoranėlyje sustojusi matau daugiau nei dvidešimties patiekalų meniu, tai aš aiškiai suprantu, kad jie nėra šviežiai pagautos žuvys, nei šviežia mėsa. Be abejo, viskas yra šaldyta. Tik restorane, kuriame yra didelis žmonių srautas, galima naudoti tuos šviežius produktus. Aš manyčiau, kad Lietuvoje dauguma produktų yra šaldomi, bet visada galima klausti padavėjo. Jei jau padavėjas pradeda gudrauti ir meluoti, be abejo, tai nuvilia“, – tvirtina Restoranų ir viešbučių asociacijos direktorė.
E. Šiškauskienė sako, kad šaldytus produktus žymėti meniu būtų visai logiška ir įmanoma, tačiau esą surašyti visus alergenus, genetiškai modifikuotus produktus, būtų sudėtinga.
„Manau, kad tokiu atveju, meniu atrodytų kaip telefonų knyga. Ką reiškia meniu surašyti alergenus? Praktiškai tai yra neįmanoma. Aš galiu surašyti 150 alergenų ir neparašyti to vieno, kuris galbūt kenkia jums. O gal jums sėdint restorane nuo sintetinio kilimo prasidės alergija, o gal nuo šalia sėdinčios moters kvepalų. Tai yra toks nepamatuojamas dalykas, tai mes galvojam, kad meniu turėtų būti tokie užrašai, labai aiškiai įspėjantys: „Dėmesio, jeigu esate alergiškas, klauskite padavėjo, ar nėra tų komponentų patiekaluose“, – sako E. Šiškauskienė.
Būtent geras ir paslaugus padavėjas, anot E. Šiškauskienės, yra kur kas naudingiau nei galybė žymėjimų. Su tuo sutinka ir žurnalo „Virtuvė. Nuo iki“ redaktorė, taip pat maisto tinklaraštininkė Eglė Aleksandravičiūtė.
„Aš netgi būčiau linkusi manyti, kad lietuviai gerokai persistengia rašydami valgiaraščius. Iš Vakarų ateina ta mada rašyti labai daug, visas tas sudėtines dalis, ko, manau, iš tikrųjų nereikėtų daryti, nes klientas turėtų bendrauti su aptarnaujančiu personalu. Aš esu tas klientas, kuris nori žinoti. Visą laiką klausiu, kaip yra paruošta. Ir dažniausiai tenka susidurti su atsakymu „nežinau“, – pasakoja E. Aleksandravičiūtė.
Pati kažkada dirbusi padavėja, ji sako, jog tikrai įmanoma išmokti visą meniu ir žinoti atsakymą praktiškai į kiekvieną kliento klausimą. Taigi dabar, jau būdama kitoje pusėje, to reikalauja iš kitų ir mano, kad tuo labiau domėtis turėtų restorano šeimininkai.
„Jeigu prie patiekalo nebūna pažymėta, koks tai yra garnyras, visada pasiklausiu, ar tai yra daržovės, ar jos keptos, ar troškintos, ar tai bulvės, ar ryžiai. Man yra svarbu, kaip paruošta. Nebijau susilaukti neigiamo reakcijos. Manau, kad klientas, atėjęs į restoraną, turi teisę žinoti, ką jis valgo. Tai yra tas pats pirkimo-pardavimo sandoris: aš ateinu pavalgyti, aš perku maistą, aš moku už aptarnavimą, todėl noriu, kad jis būtų kokybiškas“, – sako E. Aleksandravičiūtė.
Tačiau Z. Čeponytė, Lietuvos vartotojų instituto direktorė, sako, kad būtent dėl tų padavėjų, kurie neatlieka tinkamai savo darbo, klientai nukenčia, todėl aiškesnis, reglamentuotas meniu žymėjimas vartotojams būtų naudingas.
Tačiau, anot E. Šiškauskienės, lietuviai patys dar per mažai linkę kalbėtis su padavėjais, klausti to, kas jiems rūpi arba, pavyzdžiui, retai išdrįsta grąžinti nekokybišką patiekalą.
„Padaro blogą ir sau ir šeimininkui, nes, jeigu šeimininkas išvirė blogą sriubą, jis niekada nežinos, kad ji bloga, jeigu visi valgys ir išeis tyliai niurzgėdami. Bet yra rinka, viskas labai paprasta – tu padarysi neskanų maistą, pas tave tas klientas nebeateis. Ir aš manyčiau, kad daug dalykų surašymas į meniu padarytų dar didesnį barjerą tarp padavėjo ir kliento. Manau, kad restoranas būtent ir yra ta vieta, kur tu ateini ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti. Ir labai smagu, kai klientas gali išklausinėti padavėją, kaip pagamintas maistas“, – sako viešbučių ir restoranų asociacijos direktorė E. Šiškauskienė.
Neringa Gudišauskaitė
Lietuvos radijas ir lrt.lt
