Prieš aštuonerius metus išgirdusi ligos diagnozę Vilija drąsiai apie tai pradėjo rašyti savo socialiniuose tinkluose – tai daryti paskatino supratimas, kad išgirdę baisiausias diagnozes žmonės palūžta, o savo istorija nori priminti, kad nesame vieni ir net sunkiausiame kelyje galime rasti šauniausius palydovus.
V. Valatkevičienei energijos galėtų pavydėti kiekvienas. Jos rytai prasideda mankšta ir giliu žiovavimu su garsu, kuris padeda atpalaiduoti kūną ir nuramina, o tada keliauja gerti savo gyvenimo palydovo Tado ruoštos skaniausios kavos.
Po jos pasimėgauja įvairių vaisių kokteiliu su mineralais, multivitaminais ir fitosteroliais – po šio ritualo jau kimba į darbus. Jau 16 metų ji dirba iš namų, o kai pakirto liga, tai tapo privalumu. Taip gali ne tik užsidirbti, bet ir realizuoti save.
„Vaikai išeina į mokyklas, pareina į namus, visada mamos yra laukiami. Ir vyras laimingas“, – nusišypso ji.
Praeivių žodžiai skaudino
Tada ji mintimis nusikėlė į 2016-ųjų vasarą, kai pajuto pirmuosius ligos simptomus – nei iš šio, nei iš to, ėmė kliūti liežuvis, nebegalėjo ištarti „r“ raidės. Birželio mėnesį ji palaidojo savo mylimą tėvelį, galvojo, kad visa tai – streso padariniai. Dar neišsiaiškinus diagnozės, pasipylė įvairios skaudinančios aplinkinių spėlionės:
„Jausmas – atsipalaidavo liežuvis. Liaudiškai kalbant, atrodžiau neblaivi. Telefonu kalbant žmonėms atrodė, kad Vilija nusivažiavo, pradėjo gerti.
Buvo skaudžių apkalbų ne tiesiogiai man, bet per man artimus žmones. Brangieji – visada prieš sakydami ką apie žmogų, pagalvokite.“
Nieko nelaukusi ji kreipėsi į medikus, o 2016 m. sausį gavo medikų atsakymą – diagnozuota moto neurono liga Bulbarinis paralyžius.
„Man tai nieko nesako šis pavadinimas. Paklausus, ar tai pagydoma, iš daktarų veidų supratau, kad nieko gero. Nepagydoma, liko trys metai.
Grįžusi į namus internete radau atsakymą platesnį. Trys metai gyvenimo, kitiems pasiseka iki penkių išgyventi...“, – skaudžia patirtimi dalijosi V. Valatkevičienė.
Kol vyko diagnozės paieškos, tais pačiais metais jos smegenyse aptiktos ir dvi aneurizmos. Atlikta skubi planinė operacija, su viltimi, kad kalba pagerės, nesuveikė – kalba tik blogėjo.
Kodėl išsivystė liga, negalėjo atsakyti net medikai – tebuvo paskirti vaistai, o paklausus, kas dar gali padėti, atsakymas buvo vienas: niekas, nes dar niekam nepavyko šios ligos išgydyti.
Bėgant laikui liga pakeitė ne tik Vilijos išvaizdą, bet ir eiseną. Praeivių „diagnozė“ visada vienoda – kad ji girta. Klastinga diagnozė iš moters atėmė ir balsą, bet ji kuo puikiausiai su visais bendrauja raštu.
Uždarius duris, atsivėrė langas
Ligos paūmėjimas sava vaga pakreipė ir Vilijos rutiną – teko atsisakyti mylimos veiklos. Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą:
„Kol liga nepradėjo progresuoti, gyvenau daugiau nei sveiko žmogaus gyvenimą. Mokiausi masažų, atidariau savo kabinetą. Dirbau su meile žmonėms, kalbėjau rankomis...
Bendravau rašydama, turėjau daug klientų. Nauja patirtis, nauji veidai mane darė pilnaverčiu žmogumi. Ligai paūmėjus, teko uždaryti šią veiklą. Liko darbas namuose.
Tuo labai džiaugiuosi. Uždarius duris, atsiveria langas. Pakeitusi mitybą pati, pradėjau perteikti žmonėms, keisti įpročius.“
Tačiau liga palietė ne tik fiziškai, bet ir emociškai – mama ji tapo vyresniame amžiuje, kai išgirdo diagnozę, sūnui buvo devyneri, o dukrelei vos dveji. „Visada galvoju ne apie save. O kas bus, jeigu...“, – priduria moteris.
Paklausta, ar galima susitaikyti su liga, V. Valatkevičienė vienareikšmiškai atsako „ne“. Jos manymu, kai žmogus susitaiko, jis pasiduoda. Ir ji pati, su liga gyvenanti jau aštuntus metus, nesusitaikė. Būna visko – ir ašarų, ir sunkumų, bet nuo to sunkiau tik esantiems šalia.
Pačiai jai sunkiausia viena – medikų abejingumas, su kuriuo tenka susidurti. Išrašuose įrašytas žodis „nepagydoma“, rodos, užveria visas duris.
„Bangūs gydytojai, gerbiu jūsų profesiją. Mes norim konsultuotis, kas geriau, gal ir man pabandyti. Teko kelis gydytojus pakeisti.
Atėjus paprašyti tyrimus atlikti, veja iš kabineto – brangieji, aš juk nekalbu. Kaip apsiginti? Teko rašyti skundą, kad pakeistų daktarę“, – dalijosi V. Valatkevičienė.
Nuleisti rankų neketina
Su gydytojais ji bendrauja raštu, pati daug kuo domisi, radusi naujos informacijos, kreipiasi į gydytojus, galbūt verta išbandyti ką naujo, bet atsakymo nesulaukia.
„Nuleisti rankų neketinu. Tai būtų lengviausias kelias – nieko nedaryti. Pati darau labai daug. Žmonės klausia, ar padeda? Jei viršijau gyvenimo limitą – taip, padeda.
Namuose visa kineziterapijos salė, masažuokliai, akupunktūra, elektrodų terapija, dėlės, parafino vonelės kraujotakai gerinti, gausiai papildų, mityba, vanduo, poilsis, masažai“, – vardijo pašnekovė.
„Jeigu man ir nepavyks, užsižiebs dar viena žvaigždutė danguje“, – priduria ji.
Tačiau, nors ir užplūsta įvairios mintys, didžiausia motyvacija nepasiduoti Vilijai yra jos šeima – vyras, vaikai, broliai, sesės:
„Kai būna sunku ir, rodos, nepakeliama – verku. Ir leidžiu sau išsiverkti. Dukrytė sako: „Tau ašaros nepadės, tau tik blogiau, geriau kažką daryti.“
Stiprų užnugarį turinti V. Valatkevičienė siunčia palaikymo žinutę ir kitiems, einantiems nelengvu keliu: „Pamilkite save taip stipriai, kad jūsų meilė spinduliuotų išorėje. Padėkite žmonėms, silpnesniems už save.
Tikėkite – remiantis Dievo žodžiu, mūsų ligas ir nuodėmes Jėzus Kristus užnešė ant kryžiaus. Šventai tikiu, kad Jis yra. Būkite visi sveiki ir palaiminti.“
