Vilioja kalnai
Nors mums važiuojant į Kirgiziją vizų nereikia, tačiau turistai retai užsuka į šią gan neramią, islamilizuotą Vidurinės Azijos šalį. Verslininkams būtų sunku ką nors nuveikti mažą perkamąją galią turinčioje šalyje, kur klesti dar ir didžiulė korupcija. Tad į Kirgiziją važiuoja tik alpinistai.
Alpinizmo tradicijos labai senos. Kirgizijai priklausančiuose Tian Šanio kalnuose yra visa eilė viršukalnių, pavadintų lietuviškais vardais. Dar 1959 metais 9 alpinistų komanda, kurios sudėtyje buvo 3 lietuviai, įkopė į Terskej Alatau kalnagūbrį ir vieną bevardę viršūnę pavadino tais metais Kaukazo kalnuose žuvusio lietuvių alpinisto Gedimino Akstino garbei. Vėliau, tačiau dar sovietmečiu, Tian Šanyje dar dvi viršukalnės buvo pavadintos Lietuvos alpinistų ir Žalgirio vardais.
Ta tradicija buvo pratęsta ir nepriklausomoje Lietuvoje. 2009-aisiais Kirgizijos teritorijoje atsirado Lietuvos 1000-mečio, Dotnuvos ir Bangos viršūkalnės. Dar po trejų metų Lietuvos keliautojai tris viršūnes Tian Šanio kalnuose esančioje sniego-ledo Aksu sienoje pavadino Lietuvos-Kirgizijos, Neries ir keliautojo Antano Poškos vardais. Lietuvos-Kirgizijos viršūnės atsiradimo faktas pabrėžia abiejų šalių keliautojų, alpinistų ir kultūros žmonių jau daugelį metų puoselėjamus ryšius.
Sieja automobiliai
Kaip į Kirgiziją lietuvius vilioja kalnai, taip kirgizus į Lietuvą – automobilių turgūs. Keletą paskutiniųjų metų kirgizai yra patys geriausi naudotų automobilių pirkėjai. Kaip viršukalnes Tian Šanyje pavadinome lietuviškais vardais, taip bent jau Kauno automobilių turgų būtų galima pavadinti kokio nors prekeivio kirgizo vardu. Kirgizo svajonė – ne senesnis nei 10 metų „Opel“ markės automobilis, varomas benzinu. Į Lietuvą suvažiuoja perpardavinėtojai. Senų automobilių prekyba – jų pragyvenimo šaltinis, kuris neužilgo turėtų užsidaryti ir tuomet kirgizų Lietuvoje nebematysime.
Šiemet Kirgizija žada prisijungti prie Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir kitų šalių Muitų sąjungos. Visos Sąjungai priklausančios šalys taiko vienodus muito tarifus prekėms bei vadovaujasi vienu Muitinių kodeksu. Tad taip darys ir Kirgizija – muitai naudotiems automobiliams padidės tiek, kad sunkiai gyvenantys kirgizai jų nebeįpirks.
Revoliucijos nesibaigia
Nors šalis yra nepriklausoma, tačiau su rusais ją sieja labai tamprūs ryšiai. „Be Rusijos mes neturime ateities“, – yra pasakęs Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas.
Rusijos dominavimas Kirgizijoje truko nuo 1876 metų iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais. Tais metais Kirgizija paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Askaras Akajevas.
Per neramumus, kurių padarinys buvo „Tulpių revoliucija“, per 2005 metų vasario mėnesio parlamento rinkimus, šis prezidentas buvo nuverstas. Naujuoju tapo buvęs ministras pirmininkas Kurmambekas Bakijevas. Jei „Tulpių revoliucija“ apsiėjo be aukų, tai K. Bakijevas buvo priverstas bėgti iš šalies ir vėliau už akių buvo nuteistas 24 metus kalėti.
2010 metų balandžio mėnesį šalyje vėl kilo neramumai. Protestuotojai šturmavo šalies prezidentūrą bei užėmė valstybinės televizijos bei radijo būstinę. Per riaušes Biškeke žuvo 47 žmonės, apie 200 buvo sužeista.
Prezidentas K. Bakijevas balandžio 7 dieną išskrido iš Manaso oro uosto Biškeke ir, manoma, kad dabar su šeima jis gyvena pas mūsų kaimynus baltarusius. Prezidentui pabėgus šalį ėmė valdyti Vykdomasis komitetas, kuriam vadovavo Kirgizijos socialdemokratų partijos lyderė Roza Otunbajeva. 2010 metų liepos 3-iąją R. Otunbajeva buvo prisaikdinta šalies prezidente. Ji tapo pirmąja moterimi šiame poste nepriklausomos valstybės istorijoje. Tačiau neramumai nesiliovė ir pasikeitus prezidentams. Jie persimetė ir į kitus miestus.
Žudė uzbekus
Neramumai antrajame pagal dydį Ošo mieste prasidėjo, kai etniniai kirgizai pradėjo puldinėti etniniams uzbekams priklausančias parduotuves bei namus. Smurto pabūgę uzbekai ir dalis tadžikų ėmė masiškai plūsti į kaimyninį Uzbekistaną.
Humanitarinė padėtis blogėjo su kiekviena valanda, gyventojams trūko maisto ir vandens. Uzbekistanas visomis išgalėmis bandė susitvarkyti su šalį užplūdusių pabėgėlių srautu. Per kelias dienas Ošo mieste nesiliaujančius neramumus žuvo 117 žmonių, dar daugiau nei 1000 buvo sužeisti.
Kirgizijos pietuose žmonės buvo žudomi tik dėl to, kad jie – kitos tautybės. Ant kitataučių namų sienų buvo užrašyta, kad jie – „priešai“, jų būstai, parduotuvės – buvo deginami. O maištaujantys kirgizai žudydami aukų nesirinko: kliuvo vaikams, moterims, seneliams. Daug moterų buvo išprievartauta, o į bėgančius vaikus taikėsi snaiperiai.
Kaip tik šiuo metu kirgizų spaudoje svarstoma, kad dėl uzbekų ir kirgizų konflikto Oše kaltas prezidentas K. Bakijevas ir jo broliai Žusulas ir Kanibekas. Tuometinis Alajaus rajono vadovas dabar spaudoje svarsto: „Dabartinė valdžia turėtų daryti viską, kad susigrąžintų į šalį buvusį uzbekų lyderį Kadiržaną Batyrovą – kad jis pasakytų, kieno užsakymą vykdė organizuodamas maištą. O tuomet kaltininkus reikėtų nuteisti ir viešai nubausti“ .(Mūsų žiniomis, K. Batyrovas gavo politinį prieglobstį Švedijoje).
Apžvalgininkai svarsto, kad neramumai Oše kilo todėl, kad Ošo ir Džalal Abado miestai – nuverstojo prezidento Kurmanbeko Bakijevo klano valdos, o šis nenorėjo atiduoti turėtos valdžios ir pinigų naujiesiems šalies valdytojams. Etniniai uzbekai gyvenantieji pasienyje, manoma, tebuvo pretekstas neramumams šalyje sukelti, pakenkti naujajai valdžiai ir atidėti balsavimą dėl Konstitucijos, naujus visuotinius rinkimus.
O konfliktai tarp uzbekų ir kirgizų kyla ne taip ir retai. Paskutinį kartą tarp uzbekų ir kirgizų kruvinos riaušės kilo 1990 metais. Tada žuvo šimtai žmonių. Tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas malšinti riaušių į regioną buvo pasiuntęs sovietų kariuomenę.
Tų konfliktų šaknys – Stalino politika. Dar Stalino prieš aštuonis dešimtmečius trims šalims padalintame Ferganos slėnyje daugiausia gyvena uzbekai, nors dalis teritorijos kliūva Kirgizijos ir Tadžikistano valstybėms.
Ištikimi rusams
R. Otunbajevos valdymas ilgai neužtruko. Po rinkimų šaliai vadovauja Almazbekas Atambajevas. Tas pats, kuris pasakė, kad be Rusijos kirgizai neturi ateities.
Tad Kirgizijos „rusifikacijos procesas“ plečiasi ir, jei šalyje vėl neįvyks kokia nors revoliucija, o ji galima, nes gyvenama ant pilietinio karo ribos, tad Kirgizija taps visiškai priklausoma nuo Rusijos.
„Gazprom“ – rusų ginklas daugelyje šalių. Ne išimtis ir Kirgizija, kuri „Kyrgyzgaz“ įmonę rusams pardavė už simbolinį 1 dolerį. Sudarius naująją sutartį dėl „Kyrgyzgaz“, prezidentas A. Atambajevas bei daugelis kirgizų laikosi nuomonės, kad ateities problemos dėl dujų tiekimo iš Uzbekistano ir Kazachstano pagaliau bus išspręstos, o šalis galų gale atsibus iš dujų tiekimo problemų košmaro. „Kyrgyzgaz“ buvo beveik bankrutavusi. „Gazprom‘ui“ teks investuoti daugiau kaip 600 mln. JAV dolerių, tačiau ar tikrai tai užtikrins nenutrūkstamą dujų tiekimą į Kirgiziją, neaišku. Iki šiol dujų tiekimo sutrikimai įvykdavo dažniausiai dėl to, kad Kirgizija nesugebėdavo atsiskaityti su tiekėjais iš Uzbekistano ir Kazachstano. Naujasis „Kyrgyzgaz“ savininkas tikrai nepasiūlys Kirgizijos vartotojams mažesnių įkainių už dujas, tad rusams gali tekti įdiegti saugumo mechanizmą, kad „pirma pinigai – paskui kėdės“. Nebus išankstinio apmokėjimo, nebus ir dujų.
Aišku, Rusija siekdama dominavimo šiame regione, gali taikyti ir lengvatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo Kirgizijai didelių investicijų: kelis milijardus dolerių Naryno upės bei „Kambarata 1“ hidroelektrinės projekto infrastruktūros vystymui.
Šie V. Putino sandoriai siejami su susitarimu, susijusiu su karine baze Kante, kur rusams buvo pratęsta sutartis naudotis baze iki 2032 metų už senos 200 mln. JAV dolerių skolos nurašymą, nes Rusija ir neturėjo jokių vilčių kada nors ją atgauti. Rusai taip pat pasiekė, kad vos už 30 km esančioje Manaso bazėje neliktų JAV kariuomenės. Pentagonas pernai rudenį oficialiai uždarė keletą metų veikusią savo karinę bazę, kuri aptarnavo karines operacijas Afganistane, ir Manasą perdavė kirgizams.
Rusai Kanto bazėje rekonstravo pakilimo takus, tad dabar čia gali leistis net ir sunkieji strateginiai bombonešiai, čia bazuojasi modernizuoti naikintuvai Su-27SM ir smogiamieji lėktuvai Su-24 bei Su-25.
Sutarta, kad rusai už bazę mokės apie 25 mln. dolerių per metus, tuo tarpu amerikiečiai už naudojimąsi Manaso baze kasmet mokėjo po 60 mln. dolerių.
Savų interesų Kirgizijoje turi ir Kinija. Kinija skelbiasi siūlanti paskolų ir projektų už milijardus dolerių. Be abejo, tai dideli pinigai, kurių Kirgizija tikrai negalės grąžinti be politinio ir ekonominio prisijungimo prie Kinijos ir Rusijos, o tai lems didelės dalies suvereniteto praradimą.
Beje, kirgizai, atsidėkodami V. Putinui už pagalbą, nusprendė įamžinti jo atminimą ir vieną šalies šiaurėje dunksančių Tian Šanio kalnų viršukalnę pavadino jo vardu.
