Neseniai darbuotojų regionuose mažino Valstybės kontrolė, teismai, prokuratūra, policija ir kitos valstybinės institucijos.
Vyriausybė nevykdo jokios efektyvios regionų politikos, o tik pasmerkia mažesnius miestus stagnacijai. Siekdama taupyti biudžeto lėšas Vyriausybė paveda įstaigų vadovams vykdyti pertvarkas, o kadangi vadovai patys gyvena Vilniuje ir regionų problemos jiems nerūpi, todėl uždarinėjami regioniniai skyriai. Naujausios technologijos leidžia dirbti nuotoliniu būdu, vilniečiams paslaugas galima teikti iš Šiaulių ar Tauragės, bet Vyriausybė nesiima lyderystės, darbo vietas išlaikyti kituose miestuose, o ne sostinėje.
Jau kelis kartus prašiau premjero ir ministrų, kad skatintų darbo vietas išlaikyti regionuose, jau verčiau sumažintų Vilniuje, kur į valstybės tarnybą sunku prikviesti darbuotojų, nes algomis sunku konkuruoti su tarptautiniais paslaugų centrais. Kituose miestuose kaip tik trūksta darbo vietų ne gamybos sektoriuje ir jauni žmonės priversti išvažiuoti. Premjeras džiaugiasi, kad pernai į šalį pritraukta rekordiškai daug investicijų, bet didesnė dalis jų liks Vilniuje. Iš planuojamų 2,6 tūkst. naujų darbo vietų, sostinei teks per 1,6 tūkst. Kitiems miestams teks tik gamybinės investicijos.
Šios investicijos labai reikalingos, bet norint ne tik sulaikyti jaunimą, bet ir pritraukti naujų gyventojų to neužtenka. Užsienio investuotojai nenori investuoti į mažesnius miestelius, nes skundžiasi, kad ten trūksta talentų, o pastarieji išvažiuoja į Vilnių, nes sako, kad namie nėra gerų darbų. Šį užburtą ratą turėtų keisti didžiausias šalies darbdavys – Lietuvos valstybė. Iš 1,35 mln. šalies dirbančiųjų, apie 382 tūkst. dirba valstybės sektoriuje. Tai ne tik valstybės tarnautojai ir politikai, kurių mažuma, bet daug valstybės kontroliuojamų įmonių darbuotojų, įvairių paslaugų teikėjų.
Švedijoje, Vokietijoje, net Estijoje, dalis valstybės institucijų dirba ne iš sostinės, bet iš kitų miestų ir taip prisideda prie tolygios regionų politikos.
Iškėlus institucijas iš Vilniaus centro būtų sutaupoma ir valstybės lėšų, nes jos įsikūrusios brangiuose ištaiginguose, bet energetiškai kiauruose pastatuose. Tokius pastatus pardavus, už gautus pinigus galima nupirkti ar pastatyti aukščiausios klasės biurus kituose miestuose. Vyriausybė galėtų iškelti tikslus, kad darbo vietos iš sostinės būtų iškeltos į kitus miestus. Pavyzdžiui, kodėl
Statistikos departamentas turi būtinai dirbti Vilniuje ir būti įsikūręs Gedimino prospekte, o kodėl negalėtų dirbti Panevėžyje? Kodėl Šiauliuose negalėtų įsikurti „Lietuvos geležinkelių“ administracija? „Sodra“ parodė gerąją praktiką ir savo skambučių centrą su 26 darbo vietomis įkūrė Radviliškyje, nors irgi galėjo atidaryti filialą Vilniuje.
Kaip skelbia Statistikos departamentas, Klaipėdoje, Telšiuose ar Marijampolėje valstybės sektoriuje dirbančių skaičius nesiekia 20 proc. visų dirbančiųjų, o Vilniuje valstybiniame sektoriuje dirba net 40 proc. miestiečių, be to, sostinėje mokamas 25 proc. didesnis darbo užmokestis nei toje pačioje veiklos srityje, bet kituose miestuose.
