Statistikos departamento duomenimis, bendras Lietuvos gyventojų skaičius pernai padidėjo daugiau nei tūkstančiu. Suskaičiuota, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 795,2 tūkst. nuolatinių gyventojų.
Nors bendras gyventojų skaičius ir padidėjo, ramybės specialistams neduoda tai, kad kai kuriuose rajonuose gyventojų sparčiai mažėja. Statistikos departamentas praneša, kad didžiausias nuolatinių gyventojų kiekio nuosmukis pernai fiksuotas Pagėgiuose. Ten gyventojų skaičius krito 3,4 proc.
Ignalinos rajone nuolatinių gyventojų sumažėjo 2,9 proc., Skuodo rajone – 2,5 proc., o Kelmės ir Pakruojo rajonuose nuolatinių gyventojų skaičius smuktelėjo po 2,4 proc.
Specialistai pastebi, kad gyventojų skaičius mažesniuose rajonuose smunka jau kurį laiką. Šalies gyventojai keliasi į didesnius rajonus, ten gyventi jiems patogiau, vilioja didesni atlyginimai ir geresnės karjeros galimybės.
Tačiau taip pat pastebima, kad jei skaičiai ir toliau smuks, mažiesiems rajonams gresia stipriai susitraukti, o likusiems rajonų gyventojams pragyvenimas gali atsieiti daugiau.
Ieško geresnių sąlygų
Specialistai pastebi, kad išvykstantys iš rajonų žmonės dažnai ieško geresnių gyvenimo sąlygų. Mažesniuose rajonuose stinga kai kurių paslaugų, sunkiau gauti darbą, nėra didelių verslų.
Ekonomistas Marius Dubnikovas vardija tris pagrindines priežastis, kodėl šalyje vyksta tokia gyventojų migracija.
„Visų pirma, persikėlimo galimybės yra pakankamai didelės, nes mes gyvename nedidelyje šalyje, o skirtumai ekonominiai tarp centrinių miestų ir Lietuvos periferijos yra tikrai dideli. Viena dalis yra tai, kad atstumai nėra dideli. Tai reiškia, kad jaunas žmogus išsikėlęs bet kada gali grįžti pas savo tėvus kone kiekvieną dieną ir gali aplankyti savio sodybą, kurią apleidžia.
Antras dalykas yra ekonominis. Darbo užmokesčio skirtumai yra akivaizdūs ir tai skatina žmones.
Trečias dalykas yra gaunamų paslaugų kiekis ir kokybė. Aišku, dabar pandemijos metu tame rajone dirbti nuotoliniu būdu, jei yra tokia galimybė, yra daug smagiau, bet pandemijai pasibaigus, tiek paslaugų, tiek pramogų, pagaliau ir sveikatos paslaugų, kas yra aktualu vyresniems žmonėms, gavimas dideliuose miestuose yra lengvesnis. Tai lemia, kad patrauklumas ten auga“, – tv3.lt komentuoja M. Dubnikovas.
Mažėja paslaugų kiekis
Kaip vieną didžiausių problemų rajonuose specialistai išskiria paslaugų kiekį. Mažesniuose rajonuose dažnai nebūna kokybiškų švietimo ar sveikatos priežiūros įstaigų, todėl gyventojai yra priversti šių paslaugų vykti ieškoti į kitus rajonus.
VDU demografas Daumantas Stumbrys pabrėžia, kad jaunimui likti mažesniuose rajonuose darosi neperspektyvu, tad dar vaikams esant mažiems jaunos šeimos neretai išvyksta gyventi kitur.
„Mes turime labai aiškius švietimo rodiklių skirtumus. Jeigu aš esu žmogus, besirūpinantis savo vaikų ateitimi, turiu išsilavinimą, aš pasvarstysiu, į kurią mokyklą man vesti vaikus. Ar man likti kaimo mokykloje ar bent jau į regiono centrą, jei nesikraustyti, tai vežioti 30 km.“ – samprotauja D. Stumbrys.
Palikti mažesnius rajonus taip pat skatina ir sveikatos priežiūros paslaugų stygius. Mažuose rajonuose dažnai nėra reikiamų gydytojų, o sveikatos priežiūros įstaigos neretai būna itin mažos.
„Per kiek laiko atvažiuoja greitoji? Reiktų pasižiūrėti statistiką, bet didžiuosiuose miestuose ji atvyksta labai greitai. O per kiek laiko ji atvyksta periferijoje, tu įsivertini, kai susiduri su tomis problemomis“, – sako D. Stumbrys.
Taip pat mažesniuose rajonuose nėra ir didelių įmonių, o tai skatina gyventojus darbo ieškoti ir vėliau išvykti gyventi kitur.
Kaip sako VDU sociologas Apolonijus Žilys, ieškant būdų paslaugų stygiaus problemai spręsti, dažnai susiduriama su klausimu, ar imtis naujų priemonių yra verta.
„Regionų patrauklumą skatina viešųjų institucijų paslaugų tinklas. Tuos pačius gydytojus kartais sudėtinga pritraukti, jeigu ten nėra geros mokyklos, kultūrinių užsiėmimų ar reikia važinėti. Apie visą tą paketą pastaruosius laikmečius tai ir yra diskusija. Kiek racionalu išlaikyti 15 vaikų mokykloje, bet kita vertus, kiek juos reikėtų vežioti?“ – tv3.lt komentuoja A. Žilys.
Pragyvenimas brangsta
Paslaugų nebuvimas dažnai reiškia ir tai, kad už paslaugas gyventojams tenka mokėti papildomai. Pavyzdžiui, pasiekti minėtas švietimo ar sveikatos priežiūros įstaigas kainuoja papildomai.
Vilniaus universiteto ekonomikos profesorius Romas Lazutka sako, kad visuomenėje dažnai girdimas teiginys, jog kaime gyventi yra pigiau. Toks požiūris ekonomistą stebina.
Jo teigimu, pigiau gyventi kaime galima tik atsisakant tam tikrų paslaugų, o kartais gyvenimas mažame rajone kaip tik gali atsieiti brangiau. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai vietinėse mažesnių rajonų parduotuvėse prekės kainuoja daugiau.
„Jei nevartoji tam tikrų paslaugų, jeigu neturi centrinio šildymo ar tualeto viduje, tai aišku, nereikia mokėti už vandenį, jei iš šulinio neša. Viešojo transporto ar dar kai kuriomis vadinamomis grožio paslaugomis nesinaudoja, tai nekainuoja.
Bet tomis, kur negali išsiversti ir tenka naudoti, tai taip, pastebima, kad net parduotuvėlėse antkainį papildomą uždeda todėl, kad nėra daug klientų, o kai kurios išlaidos ar kaštai yra pastovūs. Ar tų pirkėjų daug, ar mažai, vis tiek dėl to kaštai nesumažėja“, – tv3.lt komentuoja R. Lazutka.
Ekonomistas M. Dubnikovas dar pastebi, kad mažuose rajonuose gali kilti ir kai kurių mokesčių kainos: „Yra tokių sričių, kaip centrinis šildymas, jis gali pradėti brangti, nes vartotojų skaičius mažėja, o fiksuoti kaštai išlieka. Išlaikyti katilinę kainuoja tiek pat“.
Teks ieškoti sprendimų
Paklausti, kokia ateitis laukia mažųjų rajonų, specialistai sako vienbalsiu – turės įsikišti valstybė, rajonams teks ieškoti būdų išsilaikyti, bet stebėtis vykstančiais procesais nereikia. Panašiai elgiasi viso pasaulio gyventojai, buriamasi į didesnius rajonus.
Ekonomistas M. Dubnikovas sako, kad norintys išlikti rajonai turėtų ieškoti būdų pritraukti žmonių.
„Jie turi surasti savo unikalų veidą, kaip paminėta ta pati Ignalina, yra labai patraukli gamta turizmui. Gali būti, kad miestai, kurie yra toliau nuo centrinių miestų, taptų rekreacijos ir atostogų antraisiais namais žmonėms“, – sako M. Dubnikovas.
Ekonomistas taip pat prideda, kad rajonams atsinaujinti reikės kūrybiškumo.
„Šansų išlaikyti miestelius tikrai yra, tik reikia pažiūrėti kūrybiškai. Ne sukurti trinkelių infrastruktūrą, o greitesnio interneto infrastruktūrą ar panašius dalykus, kurie leistų žmonėms gamtoje dirbti savo kasdieninius darbus“, – komentuoja M. Dubnikovas.
Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Lietuvos miestuose gyveno 1 mln. 885,9 tūkst. (67,5 proc.) gyventojų, kaime – 909,3 tūkst. (32,4 proc.)
2020 m. pradžioje miestuose gyveno 1 mln. 882,5 tūkst. (67,4 proc.) šalies nuolatinių gyventojų, kaime – 911,6 tūkst. (32,6 proc.)
2009–2019 m. mieste nuolatinių gyventojų sumažėjo 11,4 proc., kaime – 13,7 proc.
