Svajonę – pristatyti savo miniatiūrinį kaimelį „Minis“ platesnei auditorijai – gvildenanti, šiuo metu vaiko priežiūros atostogose esanti bei du vaikučius auginanti Agnė Januškevičiūtė-Trikšienė pasakoja, kad tokia menine veikla užsiima jau penkerius metus.
„Pavadinčiau šią veiklą gal labiau kūrybos, širdies balsu, nes kažkaip vadinanti projektu nesinori. Projektas yra gal labiau laikinumą turintis dalykas, o aš jau penkeri metai kaip vystau šią idėją, kai gyvenu tuo. Visus mažus daiktelius renku nuo pat vaikystės, nes turiu nepaprastai didelį susidomėjimą būtent smulkiems daiktams.
Viskas prasidėjo nuo paprasto mažo namelio, kurį padariau iš paprastos dėžės. Jis labai patiko draugams, šeimos nariams, kurie sakė, kad labai gražu ir smagu, tai aš tą priėmiau lyg patvirtinimą, tad nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja apie idėjos atsiradimą Agnė.
Galima pamanyti, kad tokių miniatiūrų gamyba užima begalę laiko, tačiau moteris tikina, kad neretai skirtingų namelių ar rekvizitų kūrimas užima nuo savaitės iki mėnesio.
„Jeigu darau namelį, pavyzdžiui, krautuvę, tai visa technika, pats darbas, kadangi visko nedarau iškart, planuoju daryti dalimis. Vienos dalys sudžiūsta, kitas pieši ir darai, tad tokia gamyba užtrunka apie savaitę nuolatinio darymo.
Kartais reikia ir daugiau laiko, nes būna labai smulkios detalės, prisireikia ir pinceto, kad būtų galima sudėti ką nors į vidų. Būna, kad nutinka ir taip, jog niekas nesiseka ir tokiu atveju laukiu paprasto dalyko – kol atplauks idėja, tad dar ir nuo to priklauso, kiek truksiu padaryti viską. Dažniausiai trunka nuo savaitės iki mėnesio“, – šypsosi meniškos sielos pašnekovė.
Puoselėja senąsias tradicijas, vertybes
Miniatiūrinį namelį A. Januškevičiūtė-Trikšienė kuria ne tik dėl savo malonumo, tačiau neša ir svarbią misiją, kurios idėja ir paskatino moterį imtis šios meniškos iniciatyvos:
„Augau labai mylinčioje šeimoje, kur buvo labai mylimi seneliai, kurie kaip ir tėvai pasakodavo apie laikmetį, kaip jie gyvendavo ir švęsdavo tradicines šventes, kokios buvo jų tradicijos: stalo puošimas linais, šiaudais, burtų traukimai.
Kažkada vaikystėje, kai buvau dešimties metukų mergytė, kartu su tėvais vykome švęsti tradiciškai pas senelius Kūčių ir pamenu, kaip mamytė sakė: „Žiūrėkite, vaikai, vienkiemis.“ O jame toks mažas ir nepaprastai dailus namelis, kuriame degė šviesos, jame gyveno ramybė ir laimė. Man tuo metu susipiešė toks vaizdinys, kad aš dar ir dabar prisimenu tą vaizdą, kurį būtent ir noriu atkartoti.“
Kaimelyje moteris nori atkartoti ne tik mintyse įstrigusį vaikystėje matytą vienkiemį, tačiau ir buvusius senelių namus, verpimo ratelį, kuriuo verpdavo jos prosenelė. „Noriu atkurti to laikmečio gyvenimą, kuomet buvo mūsų seneliai jauni, atkurti jų tradicijas, kuomet nebuvo tos prabangos, žmonės mažiau vartojo, plastiko buvo mažiau ir vertino bendravimą, vienas kitą, artumą ir šilumą“, – priduria pašnekovė.
Agnė šypsosi, kad daugiausiai informacijos apie laikmečio tendencijas, tradicijas gauna ne tik iš savo tėvų bei senelių, tačiau bendrauja ir su vyro seneliu, kuris taip pat papasakoja savo prisiminimų. Tačiau, pasak moters, geriausiai viską papasakoja ne kas kitas, o mama, kuri prisiminimus pasakoja be galo vaizdžiai:
„Mano mamytė turi labai gražią kalbėjimo dovaną, ji labai gražiai papasakoja, išreiškia viską, todėl mano žinių pagrindas yra tėvai ir seneliai. Tam, kad būtų galima sužinoti dar daugiau tradicijų reikia domėtis ir gilintis. Pavyzdžiui, kaip turi atrodyti malūnas, girnos.
Labai ilgai ieškojau nuotraukų, kaip atrodė krautuvė tuo laiku ir kokios buvo jų vitrinos. Radau, kad tarpukariu jau buvo jos pradėtos minimaliai puošti, todėl ir mano „Minyje“ krautuvės vitrinos šiek tiek papuoštos ant stiklo snaigutėmis, nes didesnės pompastikos nebuvo. Natūralu, kad puošdavo tuo metu obuoliais, kitais vaisiais, saldainiais, kokių turėdavo, nes saldainiai irgi nebuvo dažnas tų laikų dalykas.“
Kad būtų atkurta kuo tikslesnė autentika, kurdama namelius bei jiems reikalingus rekvizitus A. Januškevičiūtė-Trikšienė naudoja tik natūralias medžiagas, kurios gali būti perdirbamos ar prikeltos naujam gyvenimui.
„Mūsų vaikams, net ir mums vyresniems yra sunku įsivaizduoti, kaip jie gyveno tai laikais, kuomet nebuvo šaldytuvų, o tik atskiri sandėliukai, kamaros. Kurdama aš pasakoju tą istoriją, demonstruoju ją, tuos visus ratelius, kurie sukasi, viską stengiuosi daryti kuo natūraliau ir minimaliai. Dažnai viską darau naudodama senas medžiagas, kad jos būtų prikeltos naujam gyvenimui.
Pavyzdžiui, iš kiaušinio dėklo, senų dėžių, medžio, nes stengiuosi, jog puošyboje būtų kuo daugiau medžio, prie kurio prisilietus jaustųsi ta šiluma, jausmas, nes plastmasė visada bus plastmasė. Todėl mano tikslas dar ir yra toks, kad viskas būtų kuo natūraliau perteikta, pats vaizdas atrodytų minimalus ir nebūtų, sakykime, to kičo“, – aiškina savo kūrybinių įrankių pasirinkimo idėją moteris.
Prisideda ir kaimynai, ir draugai, ir šeimos narai
Moteris juokiasi, kad didelių pastangų ieškant įvairiausių detalių miniatiūriniam kaimeliui įdėti nereikia. Agnė sako, kad visos reikalingos detalės ją susiranda pačios, o neretai jomis skuba dalintis net ir kaimynai!
„Matyt, aš tiek daug dirbu su jomis, tiek apie jas galvoju, kad net mažiausias snaigutes iki vos vieno centimetro dydžio randu iškarpytas. Kaimynas visada sako, kad „Agnyte, turiu gražių dėžių, gal reikia?“, paskutinį kartą irgi jis genėjo obelį, tai šakas perleido. Turiu draugų, bendraminčių gal net tokių, kurie prijaučia tokiai veiklai sentimentais arba kažkam tiesiog gražu yra miniatiūros“, – šypsosi A. Januškevičiūtė-Trikšienė.
Visgi – procese sunkiausia yra dėlioti ne detales, tačiau pasirūpinti pačia technika, kad viskas veiktų: šulinio svirno pritvirtinimas, elektros išvedžiojimas. Tinkamai sujungti lemputes Agnei padeda jos tėtis, o neretai į pagalbą atskuba ir vyras, tačiau daugiausiai darbų atlieka pati moteris, kuri tokio kūrybinio proceso metu ir atranda savitą idėjos stilių:
„Kaimelį vadiniame „Miniu“, todėl, kad visos detalės jame yra mažos. Šiuo metu esu padariusi namelį, prie kurio yra šulinys, kur žmonės ateidavo atsinešti vandens. Kaip tik pabaigiau, sudėjau ir išvedžiojau elektrą, o visą aplinką stengiuosi dėlioti kuo didesniais atstumais, kad matytųsi ir kiemas, jame kapojamos malkos, krosnis, kurią padariau ir jog matytųsi ta buitis, kuri yra vaizdu panašiausia į tai, kas buvo grįžtant daugybę metų atgal.“
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad moters kurtame miniatiūriniame kaimelyje stovi labai mažo dydžio nameliai, tačiau kai kurie jų – yra vidutinės dėžės dydžio. Agnė juokauja, kad toks jos kaimelis vaikams gali priminti tikrą žaidimų namelį, kuriame galima rasti įvairiausių mažų daiktelių.
„Nėra tie nameliai tokie maži. Vienas yra vidutinio puodo dėžės dydžio, kitas mažesnis, telpa sudėjus ant dviejų rankų. Namelis ant vienos kojelės taip pat nedidukas, o didžiausia yra bažnyčia, kaip jai ir priklauso. Ji turi bokštą, varpinę, kuri skamba, vitražinius langus, kuriuos dariau pati, kiek mokėjau. Tad tas mastelis kaimelio yra galbūt 1:12.
Kai perku daiktelius, tai dažniausiai matuoju pirštais. Pavyzdžiui, ąsotėlis telpa ant piršto, bidonėlis, kurį turiu, telpa ant dviejų arba trijų pirštų”, – tikina moteris.
Svajoja pristatyti kaimelį „Minis“ ir kitiems
Be šios veiklos, moteris prieš išeidama vaiko priežiūros atostogų dirbo Kauno LSMU ligoninėje logoterapeute, o dabar atradusi laisvo laiko taip pat šoka ir rytietiškus šokius, moko jų ir kitas moteris. Pasiteiravus, kaip atranda viskam laiko, dviejų vaikų mama šypsosi, kad jeigu nori – viską galima suderinti:
„Galvoju, kad reikia labai tą laiką planuoti, dėliotis. Aišku, visada būna taip, kad susiplanuoji ir kažkas kitaip išeina. Tačiau, žinote, kai žmogus kažko labai nori, pas jį atsiranda ta didžiulė varomoji jėga, įsijungia turbo režimas ir atrodo, kad gali daug ką nuveikti. Net jeigu ir būna taip, kad neišsimiegojai, vaikai apsirgo, o jie serga dažnai, tai kažkaip viską planuoji ir darai. Kartais galiu net nevalgyti, negerti, o tiesiog daryti ir daryti, tuomet tas rezultatas ateina daug greičiau.“
Be to, moteris taip pat stebina ne tik kruopštumu, tačiau ir gebėjimu kurti eiles. Agnė pasakoja, kad specialiai Kalėdoms sukūrė pasaką, eilėraštį apie senąsias tradicijas, kurių laikydavosi senoliai. Savo kūrybą įgarsino vaizdo įraše, kurią galite pamatyti ir jūs teksto pradžioje.
Žvelgiant į moters sukurtą kaimelį gali užklupti ir sentimentai. Be to, pasak Agnės, jie dažniausiai pasiekia vyresnės kartos asmenis, o jaunajai kartai primena, kokia buvo visų praeitis:
„Jaunam žmogui pamatyti taip pat įdomu, nes juk taip viskas ir prasidėjo, kad šiuo metu esame čia tik todėl, kad kažkada buvome ten. Sulaukiu nemažai gražių atsiliepimų, kartais, tiesą sakant, pritrūkstu laiko visiems atrašyti ir padėkoti. Tačiau visuomet jaučiu stimulą iš kitų, kuris man kaip kūrėjai yra labai svarbus.“
Meniškos sielos kaunietės planuose auga viena didžiulė svajonė. Moteris atvirauja, kad svajoja apie šio kaimelio plėtrą, kuri būtų prieinama didesnei auditorijai žmonių.
„Sunku pasakyti iki kokio dydžio šį kaimelį norėčiau plėsti, tačiau turiu svajonę, kad jis taptų prieinamas kiekvienam ir žmonės galėtų atvažiuoti, atsisėsti bei atsigerti šiltos arbatos kartu, o aš galėčiau jiems papasakoti kaip buvo gyvenama, kokios to laikotarpio tradicijos. Šiuo metu ir toliau darau namelius, tačiau jie nebetelpa mano namuose. Tikiuosi, kad ateityje situacija susidėlios palankiai mano kaimeliui“, – juokiasi džiaugsmu spinduliuojanti pašnekovė.
