Į Pravieniškių pataisos namus dirbti Jūratę pakvietė šalia gyvenęs kaimynas, kuris pats buvo šios įstaigos darbuotojas. Iš pradžių moteris nebuvo sužavėta pasiūlymu, tačiau sužinojusi, kad bus galima dirbti kas ketvirtą parą ir daugiau laiko skirti mokslams bei džiaugsmą teikiančioms veikloms, Jūratė sutiko su pasiūlymu dirbti ir dirba iki šiol.
„Labai gerai atsimenu, kai pirmą dieną važiavau į tarnybą. Tuo metu turėjau dirbti apsaugos ir priežiūros skyriuje, saugoti teritoriją stovėdama bokšte su užtaisytu automatu, todėl buvo truputėlį ir neramu, ir nedrąsu, bet pirmiausiai, aišku, reikėjo susipažinti su kolektyvu, kuris ne itin geranoriškai priėmė. Prisimenu – važiuojame su ekipažu į darbą ir kolega man sako, kad nespėsiu pamatyti, kaip praeis laikas ir eisiu į pensiją. Galvojau, kur jau čia, dar dvidešimt metų iki tos pensijos, tačiau tie žodžiai man kažkaip įstrigo“, – pasakoja apie savo pirmąją dieną Pravieniškėse Jūratė.
Jūratė tikina, kad pirmasis darbas, kurį dirbo net septynerius metus – stovėjo apsaugos bokšte ir saugojo teritoriją, buvo nelengvas tiek psichologiškai, tiek fiziškai: „Reikėjo stovėti vienai su savo mintimis per šaltį, buvo tikrai šiurpu.“
Prieš tai Jūratė niekada nebuvo laikiusi savo rankose ginklo. Pirmąkart su juo susidūrė, kuomet reikėjo pabaigti pareigūnų mokymus Vilniaus mokymo centre.
„Turėjome praeiti savigynos ir ginklų mokymus, automatų panaudojimą ir šaudymus. Man tikrai gana neblogai sekėsi ir patiko, nes kovos menus ir jaunystėje sportavau, buvau labai susijusi su sportu, tai man tai nebuvo nauja ir ginklo nebuvo baisu laikyti“, – tikina moteris.
Pilką betoną išgražino spalvomis
Jūratė pasakoja, kad grįžus po motinystės atostogų atgal į apsaugos bokštą buvo niūru ir baugu.
„Ėmė beprasmybės jausmas, vis galvojau, ką čia veikiu, nes norisi nuveikti ką nors gero, kurti aplink save grožį, padėti žmonėms. Tokios mintys mane pastūmėjo imtis iniciatyvos nueiti iki mūsų tuometinio pavaduotojo ir pakalbėti, nes man yra labai svarbi aplinka, pati nuosavame name gyvenu, tai ir augalai, ir tas grožis kuriamas, kurio tokiose įstaigose kaip ir visose kitose Lietuvos kalėjimo įstaigose, nėra. Tik betonas, o žalumos – mažai“, – tikina J. Danielė.
Moters idėjai gražinti pataisos namų aplinką ir kartu į tai įjungti nuteistuosius buvo pritarta. Moteris pasakoja, kad taip nuo mažo ploto viskas ir prasidėjo. Po darbo apsaugos ir priežiūros skyriuje, Jūratė dirbo pasimatymų centre, o vėliau moteriai buvo pasiūlyta pereiti į reabilitacijos centrą, kuriame šiuo metu ir dirba resocializacijos centro specialiste:
„Likimas lėmė, kad man teko pabandyti dirbti su visomis grupėmis. Dirbau ir su asmenimis, kurie yra nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Buvau pirmoji moteris Lietuvoje, kuri dirbo su tokiu būriu, nes niekada nebuvau girdėjusi, kad moteris galėtų būti būrio viršininkė. Dirbau ir su drausmės grupėmis, su seksualiniais nusikaltėliais, vėliau reabilitacijos centre ir perėjau, galima sakyti, beveik per visą įstaigą.“
Kaišiadorietė tikina, kad sunkiausia pradėjus dirbti su nuteistaisiais buvo pati pradžia, nes teko mokytis su jais bendrauti, įgyti jų pasitikėjimą.
„Ateini viena, be ginklų, be nieko į minią nuteistųjų ir turi pradėti bendrauti, įgyti jų pasitikėjimą, o čia labai sunkus darbas. Bet man natūraliai sekėsi, nes aš nemelavau, ėjau į žmones, nes man jie labai svarbūs. Aš jų nerūšiavau, nes jie tokie pat žmonės kaip ir laisvėje, tiesiog yra suklydę, jiems reikalinga pagalba. Drąsiai su jais kalbėjau, pasakojau savo gyvenimo istorijas ir jie drąsiai manimi patikėjo, nes šiaip pareigūnų jie neprisileidžia, nėra atviri, užsidaro sienas ir juos prakalbinti, įlysti į jų širdį, įgyti pasitikėjimą yra labai sunku.
Tačiau man sekėsi ir aš dabar esu nudirbusi gražių darbų ir einu ten kaip į savo namus. Vieni man būna labai artimi, nes su jais būnu nuo ryto iki vakaro, kur darome viską: ir gaminame, ir geriame arbatą ir medituojame, viską. Jeigu eini tik atidirbt, atsėdėt tą savo laiką ir tau yra vienodai tas žmogus, ką jis galvoja, kuo kvėpuoja, taip ir jie jaučiasi. Bet jeigu eini su atvira širdimi, esi nuoširdus, tai jų neapgausi. Kitiems turbūt labai sunku tai, jie nepersilaužia, nes pareigūnams sunku yra bendrauti su nuteistuoju kaip su savimi lygiu, o aš tą dariau nuo pat pradžios, neapsimetinėjau ir man po šitiek metų yra lengva“, – atvirauja Jūratė Danielė.
Pravieniškių pataisos namų resocializacijos centro specialistė su nuteistaisiais neretai palaiko ryšius ir jiems išėjus į laisvę: „Įdomu, koks jų gyvenimas laisvėje, ypatingai, jeigu jie priklausomi nuo kažkokių medžiagų, todėl ryšį palaikau, kad jei yra reikalas, žinotų kur kreiptis ir kas gali padėti.“
Dirbdami Pravieniškėse su būriais, būrio viršininkai turi gerai susipažinti su nuteistųjų bylomis iki mažų mažiausių smulkmenų. Jūratė pasakoja, kad emociškai sunkiausia buvo dirbti su seksualinių nusikaltėlių būriu.
„Pati auginu tris vaikus, todėl sunkiausia yra dirbti su seksualiniais nusikaltėliais, kurie yra susiję su nepilnamečių ir mažamečių vaikų sužalojimu. Tačiau teko su visu šiuo būriu dirbt, tai aš galvojau, kad tie žmonės greičiausiai yra patys sužaloti nuo vaikystės ir mąsčiau kaip man prisibelsti, kad jie manimi patikėtų.
Supratau, kad jei eisiu su stipriu nusistatymu, tai niekada nepasieksiu to kontakto ir ryšio, nes jie yra patys iš savęs agresyvūs, pataisos namuose yra pažeminti, jų niekas nemėgsta, todėl būdavau visuomet žmogiška: pradėdavau su jais kalbėtis, susitikimus darydavau ir prisibelsdavau į jų vidų, jie pravirkdavo ir pasakodavo apie savo vaikystės suluošinimus.
Perskaičiusi bylą ją užversdavau ir pamiršdavau už ką jis yra teistas, nes matau prieš save žmogų, ir turiu su juo dirbti, kad galėčiau jam galbūt kažkuo padėti, kad nebedarytų tokių nusikaltimų, todėl šis darbas yra sunkus, ne kiekvienam pavyksta“, – pasakoja J. Danielė.
Nesigaili padaryto nusikaltimo
Kalbėdama apie seksualinius nusikaltėlius, moteris teigia, kad meluotų, jeigu sakytų, kad kalėjime už šiuos nusikaltimus nuteisti asmenys nėra engiami kitų nuteistųjų. Jūratė mano, kad būtent šis būrys turėtų būti atskirtas nuo visų kitų.
„Taip, jie yra engiami, anksčiau būdavo ir mušami, nežinau kaip yra dabar, tikiuosi, kad pasikeitė reakcijos. Jie yra žeminami žmonės, todėl mano manymu, jie turėtų būti visiškai atskirti nuo nusikaltėlių, kurie yra nuteisti už kitus dalykus, nes jie patiria tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą iš kitų.
Ir kiek man teko lankytis Norvegijoje, Haldeno kalėjime, pačiame pavojingiausiame pasaulyje, kiek vedžiojo ir pasakojo, tai tokio pobūdžio nusikaltėliai gyvena atskirai ir man kažkaip įstrigo, kad jiems net sąlygos yra patogesnės maisto ir sporto atžvilgiu, jiems duodamas ilgesnis laikas. Pas juos tas požiūris kitoks, o pas mus to nėra, tik keletas žmonių yra atskirti, bet kiti yra bendruose būriuose, tai tiems žmonėms reikia atlaikyti tikrai labai daug.“
Ne visuomet kalėjime kalintys asmenys pripažįsta savo kaltę. Moteris pasakoja, kad naujai patekę asmenys, yra priskiriami karantinu vadinamam būriui. Čia dažniausiai ir tenka iki mažiausių smulkmenų susipažinti su nuteistųjų bylomis, kurie neretai tikina papuolę čia per klaidą.
„Daug kas sako, kad čia sėdi nekaltai, kad advokatas apkaltino ir sėdi už kažkieno nusikaltimą. Kažkaip įstrigo vienas vyras, kuris buvo teistas už vagystes. Pradėjau su juo kalbėti, kodėl jis kaip suaugęs vyras nemato prasmės ieškoti darbo, dirbti ir išlaikyti save, šeimą, o jis man sako, kad nemato – vogė ir vogs. Vienu žodžiu, jokio susimąstymo nėra, bet aš manau, kad pas mus įstaigose turėtų dirbti specialistai, kurie dirbtų su tokiais žmonėmis ir aiškintų tokius dalykus, kurie atrodo paprasti, bet kitam gyvenusiam priklausomybių pasaulyje nežinomi.
Ir dar neseniai įstrigo, nes lankiausi kitoje pataisos įstaigoje, kur atėjo vaikinas ir irgi pasakojo istoriją, kad jis nuteistas ir sėdi už kažkieno padarytą nusikaltimą, berods žmogžudystę. Tai, aišku, pasigilinus, visko gali būti. Nesu teisėja, bet yra žmonių, kurie taip teigia“, – teigia J. Danielė.
„Gėdos mums nedarysi“
Dėl to, ką dabar pasakoja moteris ir kitus sistemos darbuotojus įkvepia savo drąsa, ryžtu ir elementariu žmogiškumu, Jūratei teko patirti ir nemalonių, skaudžių replikų:
„Kuomet atėjau dirbti į vidų ir pradėjome kartu su nuteistaisiais kurti, sodinti, viską tvarkyti, tai daug iš kolegų su manimi net nekalbėjo, nesisveikino. Tarp nuteistųjų aš pati būdavau be ginklo, be uniformos, o tik su guminiais batais, kitiems tai atrodė kaip sensacija. „Nedaryk mums gėdos“, taip sakydavo man jie. Bet aš tik atsakydavau, kad jei jiems gėda, tegul eina ir praeina.“
Tačiau kolegų šaltumas J. Danielei buvo nė motais. Ji pasakoja, kad už viską labiau tikėjo tuo, ką daro, kokia yra jos misija ir nekreipdavo dėmesio. „Aš nesu iš silpnų žmonių, nes silpnus ten sulaužo per pusę metų, tai mane tiesiog Dievulis matė ir man viskas pavyko“, – priduria meniškos sielos pašnekovė.
Jūratė vardina netikėčiausias veiklas, ko anksčiau niekas kartu su nuteistaisiais nedarydavo, o jai tai atrodė netgi būtina. Jie kartu kūrė, darė renginius, kvietė atvykti kitus menininkus, visuomenininkus, kurie įkvėptų bausmę atliekančius asmenis siekti geresnės ateities:
„Sakydavo, kad iš kur tokia balta varna išlindus, taigi čia tokia įstaiga, taigi čia sistema, o man visiškai vienodai buvo. Aš daug ką priešingai dariau taip, kaip aš matau.“
Prieš keletą metų pakviesta skyriaus viršininkės į renginį, moteris turėjo galimybė pasidalinti savo įkvepiančia istorija ir su kitais pareigūnais.
„Reikėjo pasakoti savo istoriją ir manęs klausė, ar išdrįsiu papasakoti su tuo, kuo susidūriau. Ir aš atsistojusi ant scenos taip ir beriu, kaip aš gerbiu nuteistąjį, kaip pagarbą iš jų užsitarnavau, ką aš darau ir taip toliau. Žinokit klausimų nei vienas iš auditorijos neuždavė ir priėję vyrai iš kitos pataisų įstaigos sakė, kad aš tokia drąsi ir kad iš manęs tik mokytis ir mokytis, kad iki mano mąstymo jiems dar reikia labai užaugti“, – pasakoja Jūratė.
Dabar, tai ką daro resocializacijos centro specialistė tapo įprasta praktika. Tačiau prieš keletą metų, Jūratė tikina, kad buvo viena ir nesuprasta, todėl reikėjo praeiti daug ką. J. Danielė atvirauja, kad daug kartų galėjo spjauti ir viską pamiršti, nutraukti, tačiau ji nepasidavė ir toliau darė tai, kas jai atrodė svarbu.
„Pas mane galvoje uraganas, aš dar labai daug idėjų turiu. Man visai vienodai, kas yra parašyta kodekse, aš darau, patinka, o jei ne – jūsų bėdos ir taip toliau keliauju per gyvenimą, nes pagaliau jaučiu palaikymą komandoje, kurio iki šiol neturėjau. Pasikeitę viršininkai pamatė, kad esu reikalinga ir, kad gyvenu savose rogėse. Tuo aš ir džiaugiuosi“, – juokiasi pašnekovė.
Pasiteiravus, ar daug moterų dirba Pravieniškėse, J. Danielė teigia, kad tikslaus skaičiaus pasakyti negali. Tačiau, kuomet atvyko dirbti į pataisos namus, anot moters, tai buvo sensacija, nes kartu su nuteistaisiais moterys nedirbo. „Šiuo metu liko tik keli vyrai, vien moterys“, – pasakoja per darbo metus pasikeitusią moterų ir vyrų darbuotojų situaciją Jūratė.
Planų ateičiai – apstu
Nuo pat pirmųjų metų Pravieniškėse, Jūratė dirbo antrame sektoriuje. Moteris tikina, kad šiuo metu šiuose pataisos namuose yra daugiau nei 2 tūkstančiai nuteistųjų, iš kurių trejuose sektoriuose yra paskirstyta daugmaž po lygiai:
„[Dirbau] antrame sektoriuje, kuriame yra virš 800 nuteistųjų. Galiu drąsiai eiti į kiekvieną būrį ir daryti tai, ką tik sugalvoju. Šiuo metu dirbu reabilitaciniame centre, kur yra visiškai kitoks darbas. Kadangi atnaujiname centro veiklą, tai ieškome naujų darbuotojų, pildome komandą, taip pat esu atsakinga už savanorius.
Tačiau daug kas mane žino ir ką aš veikiu, tad ir patys susiranda, o ir aš pati einu per būrius, gal kas nors nori, ką nors daryti, gal priemonių trūksta. Visada padedu ir užtikrinu, kad žmogus turėtų įrankį su kuriuo gali kurti ir ką nors daryti, o ne apsikrauti galvą kitais nusikaltimais, kuriuos iš to neturėjimo ką veikti, dažnai jie susigalvoja.“
Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, dažnai organizuojamos šventės, valstybinių dienų minėjimai. Anksčiau organizuodavo ir įvairiausius vaidinimus, spektaklius. „Kartu su jais augame, anksčiau siūdavome ir rūbus pasirodymams, dainuoti mokėmės, dabar žaislus darome, piešiame, iš popieriaus daug ką padarome, ant sienų tapome, nuo mažo daigelio augalus auginame, daug tų veiklų iš tikrųjų“, – pasakoja J. Danielė.
Vienos jūros šventės minėjimo metu, Jūratei kilo puiki idėja padaryti nuteistųjų menininkų plenerą:
„Kažkaip sugalvojau, kad reikia tuos dailininkus, kurie tapo, ištraukt į šviesą ir daryti tokį kaip plenerą, kad koncertuoja grupės, o mes sau kampely tapome tuos paveikslus. Aišku, ne visi sutiko, nes žmogui yra nedrąsu, baisu, nes jis pasislėpęs sau ramybėje tapo ir nenori viešintis, bet keletas žmonių sutiko.
Šiemet darėme su vienu dailininku parodą irgi šventės metu, vasarą. Kabinome ant lauko sienų mano ir jo tapybos paveikslus, buvo tokia paroda lauke. Tačiau meno srityje, man minčių yra daug. Norėčiau surengti plenerą su užsieniečiais, daryti tarptautinę menininkų parodą, kad galėtų atvažiuot, kažkur gyventi ir kurti kartu su nuteistaisiais.“
Pasiteiravus, kaip reaguoja nuteistųjų artimieji matydami juos darant rankdarbius ar vaidinant, Jūratė negailėjo jautrių žodžių.
„Anksčiau kurdavome tuos renginius, visus vaidinimus, šventes, tai sudarydavome galimybę atvykti artimiesiems ir jie matydavo, kas vyksta, dalyvaudavo patys tuose renginiuose, gamindavome maistą ir sėdėdavome kartu prie stalo tokioje bendruomenėje kaip šeimoje.
Būdavo labai jautru, įsivaizduokite, ką tai gali reikšti mamai, kuri turi priklausomą nuo narkotikų sūnų, esantį visiškame dugne. Kokia jos reakcija būna, kai atvažiuoja ir mato, kaip jis vaidina, deklamuoja jai skirtas eiles. Tai tikrai yra jautru ir artimieji dėkodavo, laikydavo už rankos ir net iki dabar parašo, paskambina. Man tai matyti ir prie to prisidėti yra pati didžiausia laimė“, – teigia Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos resocializacijos centro specialistė Jūratė Danielė.
