Dėl dabartinės sveikatos sistemos ne vienus metus nusiskundimų girdima tiek iš pacientų, tiek medikų barikadų pusės, netyla diskusijos ir tarp politikų.
Visgi valdančiosios daugumos atstovų tikinimu, siekis performuoti sveikatos apsaugą, kad ypač periferijoje gyvenantiems pacientams būtų laiku užtikrintos kokybiškos sveikatos paslaugos, – darbas kelioms vyriausybėms į priekį.
Pandemija atvėrė didžiausias spragas
Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo teigimu, visų pirma Covid-19 pandemija tik patvirtino, kad, laimė, ankstesnės valdžios planai „sunaikinti tinklą“ nepavyko.
„Pagal siūlytus įvesti kriterijus dabar rajono-regiono ligoninių būtų telikusios kokios šešios. Laimė, kad prezidentė įstatymą vetavo, nes šiandien būtume turėję tokią situaciją kaip Italijoje ir kitose šalyje, kai būtų tekę „Litexpo“ ar kur kitur atidarinėti ligonines.
Pandemija atskleidė, kad reikia iš esmės peržiūrėti sveikatos priežiūros tinklo politiką, tą, kuria buvo siekiama, kad kai kurie rodikliai aklai atitiktų Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, net ne nurodymus. Akivaizdu, kad tokia politika patyrė fiasko. Ir pandemija tik patvirtino, kad neturime aklai siekti kažkokių skaičių, vidurkių, kiek turi būti gydytojų, lovų gyventojų skaičiui ir panašiai“, – dėstė parlamentaras.
Jis akcentavo, jog šiandien akivaizdu tai, kad tos šalys, kurios buvo laikomos tinklo sistemos veiklos pavyzdžiu, šiandien susiduria su didžiausios problemomis.
„Ta pati Italija, Prancūzija, kitos šalys, kurios susioptimizavo ir sunaikino ligonines, šiandien turi atvėrinėti įstaigas įvairiuose sandėliuose, sporto rūmuose ir sortiruoti ligonius, kurie gaus pagalbą, kurie – ne“, – akcentavo jis.
A. Matulas kartu atkreipė dėmesį, kad tos EBPO šalys, kurių visuomenė yra senesnė nei mūsų, irgi turi akivaizdžiai didesnį lovų, konsultacijų skaičių.
„Tai labai gražiai objektyviai paaiškinama Japonijos pavyzdžiu, kurios visuomenė yra bene seniausia pasaulyje. Tokiai visuomenei reikia daugiau priežiūros, pagalbos, konsultacijų. Japonai turi ir apie 15 proc. daugiau lovų, tai mes turime perkrauti savo įsivaizdavimą ir atsisakyti aklos pozicijos vien siekiant atitikti rodiklius“, – dėstė jis.
Nustatytų kriterijus dėl paslaugų kokybės
Tačiau parlamentaras neslėpė, kad visgi žvelgiant į ateitį tam tikri tinklo optimizavimo procesai laukia, bet būtų paliktos kelios alternatyvos, kurias galės rinktis pačios savivaldybės.
„Be abejo, kad kiekviename rajone turės toliau būti plėtojamas ir gerinamas paslaugų prieinamumas pirminėje sveikatos priežiūroje. Netgi esame įsipareigoję, kad valstybė padės apsirūpinti medikais galbūt mokėdama priedus tiems, kurie vyks dirbti į periferiją tam, kad būtų vienodai užtikrintos tiek šeimos gydytojų, tiek gydytojų ambulatorinės paslaugos“, – dėstė jis.
Pašnekovo teigimu, jei tai gerai veiks, supaprastinus biurokratinę sistemą bus matoma, kiek tų stacionarinių paslaugų reikės.
„Jau ir šiandien aišku, kad kiekviename rajone turi jos išlikti, svarbiausia tik kokios. Čia, manau, bandysime eiti tokiu keliu, kad būtų nustatyti aiškūs kriterijai, kuriuos peržengus, pavyzdžiui, chirurginių, akušerinių ar traumatologinių paslaugų mažose ligoninėse neturėtų likti. O tie kriterijai turėtų būti paslaugų skaičiaus sumažėjimas iki tiek, kad negalima užtikrinti medikų kokybiško darbo, kvalifikacijos“, – aiškino A. Matulas.
Tvirtinti „greitukų“ tinklą
Kaip pabrėžė Sveikatos reikalų komiteto narė, Lietuvos medikų sąjūdžio pirmininkės pavaduotoja Jurgita Sejonienė, kaip numatyta ir Vyriausybės programoje, ketinama nesiorientuoti į atskiras įstaigas, o būtent į paslaugas, jų prieinamumą.
„Būtina, kad tas paslaugas, kurios būtinos, pacientai gautų kuo arčiau namų ir kuo kokybiškesnes. O tos paslaugos, kurioms reikalingos didesnės kompetencijos, jos būtų koncentruojamos. Tą parodė ir insulto, infarkto klasteriai, kurie pasiteisino. Jei tinkamai organizuoji tų pacientų pervežimą, tai puikiai veikia ir tokia linkme tinklas ir vystysis“, – aiškino ji.
Kartu ji pridūrė, kad bet kuriuo atveju iššūkiu liktų kitos pirmos pagalbos, ne tik insulto ar infarkto atveju, teikimas:
„Tos paslaugos turi išlikti kuo arčiau paciento. Taip pat būtina mąstyti ir apie greitosios medicinos pagalbos paslaugas, jų tolygumo užtikrinimą, kad iš visų Lietuvos vietų pacientas būtų garantuotas, jog sulauks pagalbos.“
Keistųsi paslaugų pobūdis
Kalbėdama apie stacionarines paslaugas J. Sejonienė priminė, kad Lietuva vis dar išlieka tarp pirmaujančių šalių pagal stacionaro lovų skaičių.
„Tokią sistemą reikėtų keisti orientuojantis į efektyvesnes į dienos stacionaro – dienos terapijos, chirurgijos, psichiatrijos paslaugas, tai vyriausybės programoje ir atsispindi“, – aiškino ji.
A. Matulas pastebėjo, kad sukūrus aiškius kriterijus dėl paslaugų teikimo visgi nemaža dalis regiono ir rajono gydymo įstaigų atsisakytų aktyvaus gydymo paslaugų ir vietoj to valstybė turėtų pasiūlyti teikti tas paslaugas, kurios šiandien yra labiau reikalingos rajono gyventojams.
Anot jo, tai būtų paslaugos, dėmesys psichinei sveikatai, kas itin aktualu pandemijos metu, rajonuose atsirasti priklausomybių ligų skyriai gali.
„Kitas dalykas, be abejo, – senstantiems žmonėms reikalingiausios paslaugos – tai paliatyvi slauga, globos paslaugos, integruojamos su slaugos paslaugomis", – pridūrė Seimo narys.
Įstaigos jungsis savanoriškai?
A. Matulo manymu, kitas kelias kalbant apie optimizaciją galės būti savanoriškas mažesnių ligoninių prisijungimas prie stambesnių.
„Tik tam reikia pakeisti įstatymus ir sudaryti galimybę abiem steigėjams būti dalininkais. Pvz., Kupiškio ligoninė buvo seniai pareiškusi norą prisijungti prie Panevėžio ligoninės išlaikant tam tikras dalininkų teises.
Tad permainos turės būti. Ypač jei pavyktų perkelti aktyvaus trumpalaikio gydymo paslaugas į stambesnes ligonines. Turi būti sukurta sistema, kad sunkesni ligoniai būtų efektyviai ir greitai ištiriami, pradėti gydyti ir tolimesniam gydymui būti perkelti į mažesnes regiono ar rajono ligonines. Nes vėlgi tam tikra numatyta gulėjimo trukmė stacionare nėra žmogiška“, – pastebėjo jis.
„Žmonės gyvena ne tik Vilniuje ir Kaune“
Savo ruožtu Lietuvos rajono ligoninių asociacijos vadovas, Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris teigė, kad kuriamų planų, kaip galėtų atrodyti tinklas, per savo veiklą matė įvairiausių, bet tik gyvenimas parodo tikrąją kryptį.
Pašnekovas neslėpė, kad per pastaruosius 4 metus įstaigos patyrė didelį spaudimą iš valdžios struktūrų – tiek dėl paslaugų atsisakymo, tiek neleidimo teikti paslaugų, mažinamų apimčių, po to – kaltinimų, kad nevažiuoja žmonės...
„Tačiau apie tai per daug nebesinori kalbėti, žiūrėkime į dabartinę situaciją. Turime pasaulinę pandemiją, ją tikriausiai turime ne paskutinę. Ir ką mes matome, kad be tų rajonų nelabai kas būtų ir pavykę – atidaryti ir Covid-19 skyriai, matoma, kad ir tų lovų Lietuvoje nėra per daug. Jų galima daugiau, mažiau prirašyti ir niekas nepasikeis, nes trūksta žmogiškųjų išteklių.
Todėl ne veltui kreipėmės ir į atsakingas institucijas, kad reikia nedelsiant šiemet didinti rezidentūros vietų skaičių, kad būtų galima paruošti skubiosios pagalbos ir kitus specialistus. Dabar gi iškritus vienam specialistui tenka stabdyti visą veiklą. Varganas finansavimas neleidžia turėti daugiau žmogiškųjų išteklių“, – pabrėžė jis.
Kalbėdamas apie paslaugas jis sutiko, kad dalį jų reikėtų koncentruoti centruose, bet visgi, jo manymu, dalis jų buvo sumažinta nepelnytai.
„Reikia laikytis protingumo kriterijų – neišeina vienoje vietoje viską padaryti arba „ištaškyti“. Paslaugų kokybė yra labai gražus žodis, kuriuo visi manipuliuoja, bet teisės aktais tai apibrėžiama kaip paslauga, suteikta tinkamo specialisto tinkamoje įstaigoje. Kitaip tariant, jei specialistas ir įstaiga turi atitinkamas licencijas.
O mes kalbame apie įvairius ribojimus, kad neva daug neoperuojant chirurgui rankos „nebeklauso“. Nėra visiškai taip. Juk ne kiekvieną dieną persodinama širdis, bet nėra taip, kad neleistų atlikti tokių operacijų, nes nėra pakankamo srauto. Galima kalbėti, kiek toje įstaigoje dirbdamas chirurgas padaro operacijų ir kiek visa įstaiga, tai įvairūs niuansai. Svarbiausia suvokti, kad žmonės gyvena ne tik Vilniuje ir Kaune ir tam tikrą minimalų paslaugų krepšelį išlaikyti būtina“, – teigė asociacijos vadovas.
Ateitis – specializuotos ligoninės?
Anot J. Sejonienės, pandemija parodė, kad ne iš piršto laužtos tampa ir kalbos apie specializuotų ligoninių steigimą.
„Tikrai tampa pamatuotos diskusijos apie tokias ligonines, kurias reikalui esant galima pritaikyti didelio kiekio infekcinių ligonių gydymui, o kitu metu jas naudoti kitų pacientų priežiūrai“, – sakė ji.
Pašnekovė pastebėjo, kad ir dabar nuo pavasario buvo susidurta su problema, reikėjo daug infrastruktūros tobulinti tam, kad būtų užtikrinti deguonies įvadai, įranga ir pan.
„Infekcinių ligų logika diktuoja, kad tuos ligonius visgi būtų protinga koncentruoti keliose vietose, neišbarstyti po visą Lietuvą, nepaversti visos šalies sveikatos priežiūros įstaigų tiksinčiomis bombomis, kur bet kada gali įvykti protrūkiai.
Nes kai turi skyrių ar du, kur gydomi infekciniai pacientai, tada trinka kitų paslaugų teikimas ir rizika, kad įstaiga taps židiniu, didėja. Taigi protinga būtų steigti tokias įstaigas, galbūt visiškai naujas, kurios būtų pritaikytos kokybiškam infekcinių pacientų gydymui. Tą svarbu daryti galvojant ir apie galimas ateities pandemijas“, – kalbėjo J. Sejonienė.
Labiau apsimoka griauti ir statyti naujas?
Seimo narė sutiko, kad reikėtų įvertinti ir tai, kad neretai labiau apsimoka statyti naujas ligonines, nei renovuoti infrastruktūriškai pasenusias.
„Remiantis kitų šalių praktika, pavyzdžiui, Danijos, tai, kiek ir man pačiai teko būti, ten didžiausios universitetinės ligoninės yra parduodamos kitoms reikmės ir statomos šiai dienai pritaikytos, reikalavimus atitinkančios naujus ligoninės, net visi kompleksai.
Jie yra planuojami pagal šiandieninius standartus, kuriuose galimi užtikrinti ir srautų atskyrimą, ir esant poreikiui infekcinių pacientų gydymą. O senas ligonines rekonstruoti visada yra sudėtinga“, – pasakojo J. Sejonienė.
Medikė čia pateikė pavyzdį iš srities, kurioje iki tapdama Seimo nare dirbo:
„Įrengti radiologijos ar branduolinės medicinos skyrių perplanuojant patalpas ar pristatant daug sudėtingiau, nei iš naujo suplanuoti. Taigi ir reikėtų skaičiuoti, kas labiau apsimoka – ar rekonstruoti ar statyti naujas.“
Strategiją kurs žvelgiant dešimtmečiais į priekį
Tuo metu vos sėdęs į sveikatos apsaugos ministro kėdę Arūnas Dulkys teigė žvelgiantis į sveikatos sistemą kiek plačiau ir sieks bendros sveiko gyvenimo trukmės užtikrinimo.
„Sveikatos apsaugos sistemos dėmesio centre svarbiausias turi būti žmogus – pacientas, darbuotojas, o ne pastatai, investicijos ar brangios įrangos įsigijimas.
Kaip rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija, kad imtumėmės tikslingų priemonių pokyčiams įgyvendinti, pirmiausiai turime pažinti vietines bendruomenes, suprasti kokios jos yra ne tik šiandien, bet ir kokios jos bus 10–20 metų laikotarpiu.
Tuomet bus aišku, kokių reikės paslaugų šioms bendruomenėms. Žinodami paslaugų poreikius, galėsime išsigryninti, kokių reikės specialistų paslaugoms užtikrinti. Tuomet specialistus galėsime aprūpinti reikiama įranga“, – komentavo ministro patarėjo Aistė Šuksta.
Ji pabrėžė, kad brangios medicininės įrangos šalyje netrūksta ir šiandien – apie 60 procentų jos naudojama neefektyviai, apie 7 proc. – išvis nenaudojama.
„Tai – įrodymas, kad sveikatos apsaugos sistemai reikalingas sisteminis požiūris ir koordinuoti veiksmai. Mūsų tikslas – teikti kokybiškas ir poreikį atitinkančias paslaugas visiems Lietuvos gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties“, – aiškino ministro patarėja.
