Šiame kare kovojama ne dėl žemių ar pinigų, o dėl daug svarbesnio tikslo – žmonių palaikymo. Rusija nėra demokratiška valstybė: joje neegzistuoja nei laisva žiniasklaida, nei partijų konkurencija, bet žmonių nuomonė vis dar svarbi carui Putinui, todėl jis pasiryžęs padaryti viską, kad išlaikytų kuo aukštesnius reitingus. Iš tiesų nėra jokio Rusijos karo prieš Vakarus. Tai viso labo asmeninis Putino karas dėl aukštų reitingų. Rusijoje tautos palaikymas tiesiogiai reiškia galią, nes nėra jokio demokratiško prezidento išrinkimo mechanizmo. Valdžia perduodama, o ne renkama. Tam, kad taptum šventu caru, tave turi palaiminti esamas caras.
Toks valdžios perdavimas leidžia nekreipti dėmesio į jokius kitus tikslus, tik į savo įvaizdžio stiprinimą, į vis didesnio melo kūrimą. Verta prisiminti Josepho Goebbelso mintį: „Kuo melas didesnis, tuo mažiau jis pastebimas.“ Tiems, kam teko matyti rusiškos „informacijos“ sklaidą, akivaizdu, kad net elementarūs dalykai ten pateikiami meluojant be jokių skrupulų. Rusijos propagandos mašina tiki, jog nereikia siekti loginio argumentavimo, nes puikiai išmoko visas svarbiausias nacizmo pamokas. Iš kurių pati svarbiausia – didžiausio blogio sukūrimas, „atpirkimo ožio“ idėja. Jei sugebi įtikinti tam tikrą žmonių masę, kad iš tiesų egzistuoja „kažkas“, kaltas dėl visų tavo nelaimių, toliau belieka tik mėgautis matant, kaip lengva manipuliuoti ta žmonių mase. Kodėl taip yra?
Po geopolitinėmis problemomis visada slypi labai paprastos žmogiškos problemos. Nes mes visi gyvename „kasdieniame pasaulyje“ ir į svarbiausias problemas veik niekada nežvelgiame iš kosminės perspektyvos. Tad visai nebūtina intelektualiai analizuoti amerikietiškos ideologijos ir rusų tautos mentaliteto, užtenka paklausti: ką tai iš tiesų reiškia kasdieniame gyvenime? Kodėl net po ilgų nepriklausomybės metų Lietuvoje vis dar tiek daug meilės okupantams? Ar čia Stokholmo sindromo epidemija, ar tauta masiškai apsiuostė acto garais ir apsirūkė bintu?
Lietuva geriau nei visas likęs pasaulis turėtų suprasti Rusiją – nes vis dar atvirai kraujuoja žaizdos, paliktos sovietinės Imperijos. Jei ne sovietinė okupacija, dabar Lietuva būtų panaši į Suomiją. Mes gyventume ekonomiškai stiprioje, liberalioje, žmogaus laisves ir teises gerbiančioje šalyje, kur pensininkai gautų dideles pensijas, o emigracijos mastai būtų visiškai maži ir niekam nešautų mintis riboti „lietuviškos“ žemės pardavimą. Nes niekas nesuprastų, kaip žemė gali turėti tautybę. Dėl geresnės nei Suomijos geografinės padėties mes greičiausiai būtume gerokai turtingesni, dėl palankių ekonominių ir socialinių sąlygų lietuvių būtų mažiausiai 5 milijonai.
Bet... ant Lietuvos užslinko baisi šmėkla, juoda tamsa, tikras pragaras, Rusija, pavadinusi save ir savo okupuotas šalis SSRS. Užslinko, sutraiškė, pavertė ubagais ir tik per didžiausius vargus, per nekaltų žmonių aukas, pavyko jos nusikratyti. Ir nemažai lietuvių to nesupranta bei sako: „Prie ruso buvo geriau.“
Už pastangų ginti Rusiją ir atstovauti jos interesams tikrai negali slypėti vien tik materialiniai siekiai. Nes patys Rusijos oligarchai, dirbantys Kremliui, gėdijasi savo darbų, niekada apie juos netrimituoja pasauliui ir niekuomet nesako „Sovietų Sąjungoje buvo geriau“. Greičiausiai Putinas, išgirdęs tokią frazę, mirtų iš juoko. Jam sovietmetis buvo ypač klaikus: nepamirškime, kad būdamas vaikas jis sakosi valgęs žiurkes, nes nebuvo ko valgyti. Tai gali būti išgalvota istorija, tačiau ji esmiškai parodo paties caro požiūrį į sovietinę Imperiją. Žiurkių valgytojas, dabar vadovaujantis Rusijai, gyvena milijardo vertės rūmuose, plaukioja brangiausiomis jachtomis, visomis prasmėmis maudosi turtuose, kurie priklauso ne jam, o Rusijai, bet kiekviename pranešime tautai kalba apie „sugedusius Vakarus“. Ir kalba tikrai ne atsitiktinai, nes jo žinutės glosto širdį ir tiems, kas už Rusiją kovoja čia, Lietuvoje. Homo sovieticus.
Homo sovieticus – tai ypatinga žmonių rūšis. Nors kruopščiai tyrinėjama mokslininkų, vis dar neaišku, kaip toks akivaizdus sovietinis melas sugebėjo juos įtikinti, kad SSRS – būsimas rojus. Kai universitete teko atlikti apklausą apie sovietinį bendruomeniškumą, visi respondentai patvirtino, kad tuo metu, Sovietų Sąjungoje, jiems buvo geriau nei dabartinėje Lietuvoje. Apklausiau toli gražu ne varguolius, o puikiai gyvenančius žmones. Argumentai: „nors visi turėjo darbo“, „mes šimtu procentų viskuo tikėjome“, „tada nors buvo tvarka“, „mums nieko netrūko“. Kodėl taip yra?
Norint rasti atsakymą, reikia žiūrėti ne į praeitį, o į dabartį. Nes sovietinė praeitis neslepia savyje šio sunkiai protu suvokiamo reiškinio paaiškinimo. Kai Rusijos propaganda nori sumenkinti Vakarus, naudojamos kone genialios klišės: kapitalizmo neteisingumas, pasimetimas vertybėse, demokratijos nedemokratiškumas, teisinis nihilizmas.
Rusija sąmoningai kerta į viską, kas vakarietiška, net jei Lietuvoje tokių reiškinių dažnai nebūna. Pavyzdžiui, tik visiškas neišmanėlis gali manyti, jog Lietuvoje egzistuoja vakarietiška laisvoji rinka. Nes jei būtų, už sveikatos apsaugą ir mokslą reiktų labai brangiai susimokėti.
Laisvoji rinka – žiauri kaip laukinė gamta. Gal net žiauresnė, nes traiško tave ne dėl to, kad bando išlikti, o dėl to, kad nepritampantys jai nereikalingi. Jei nesugebi patenkinti rinkos poreikių – tu esi niekas. Ar galėtų būti kitaip? Bet juk buvo. SSRS apskritai sunku išskirti esminius žmonių vertinimo kriterijus. Norėdami išlaikyti paklusnią visuomenę, sovietų vadai nusprendė kurti visa gaubiantį deficitą. Jis buvo ne natūralus, o dirbtinis kūrinys. Kaip baimė ir netikrumas.
Būtina suprasti: žmogus, užaugęs SSRS, niekuomet nesugebės tapti laisvosios rinkos laimės kūdikiu. Jis visada plūduriuos tarp viduniškumo ar net žemiau jo. Laisvoji rinka reikalauja ne tik talento, proto ir valios. Ji reikalauja dar ir atsakomybės už save bei savo gyvenimą. Mums dažnai atrodo, jog suprasti laisvąją rinką yra taip paprasta, kad net aiškinti nereikia, bet jeigu taip būtų, ar Vakaruose egzistuotų tiek daug nepatenkintųjų kapitalizmu?
Laisvoji rinka ir jos dėsniai yra „kalti“ dėl to, kad lietuviai dažnai naiviai ištaria: „Prie ruso buvo geriau.“ Nes prie ruso nebuvo jokios laisvosios rinkos. Prekės ir paslaugos, būstai ir atostogų kelialapiai – visa tai buvo dalijama atsitiktinai. Netikite? Tada raskite racionalų paaiškinimą, kodėl žmonės gaudavo vienus ar kitus dalykus.
Tie dėsniai, kurie laisvojoje rinkoje garantuoja gyvenimo ir karjeros sėkmę, toli gražu nėra gražūs. Nes pats pasaulis sukasi ne dėl to, kad būtų gražu ir gera gyventi žmonėms. Gamta nesikeičia dėl to, kad būtų geriau žmogui. Kodėl priešingai turėtų būti ekonomikoje? Tai suvokus, prasideda kaltinimai visiems, kas siekė nepriklausomos Lietuvos. Prasideda kaltinimai dėl ūkių išardymo, privatizacijos, mažų pensijų, nepagarbos žmogui, neteisingo teisingumo. Visos problemos neišgalvotos. Tik kalti dėl jų ne Vakarai ir ne laisvoji Lietuva, o Sovietų Sąjunga. Sunku, o gal neįmanoma, pensininkams paaiškinti, kad jei nori didelių pensijų, tegul prašo jų Putino, nes jų nudirbtas darbas neša pelną dabartinei Rusijai, ne Lietuvai. Pensininkų darbo vaisiai naudojami Lietuvai griauti.
Rusijos antivakarietiškumas yra labai paveikus būdas paslėpti visas realias pačios Rusijos ir posovietinio pasaulio problemas. Nes dėl visko, kas dabar yra blogai Rusijoje ir Lietuvoje, kalta pati Rusija! Jai niekas netrukdė sukurti rojaus žemėje, bet ji tesukūrė minias žiurkių valgytojų. Kalbant trumpiau, ką daryti, kad toks mąstymas ir tokie žmonės pasikeistų, jei viskas, logiškai kalbant, yra taip akivaizdu?
Keisti žmones – sunkus užsiėmimas. Net pati geriausia propaganda paveiki tada, kai ji tarnauja tavo asmeniniams interesams. Lietuvoje daugybė žmonių dirba Rusijai, nes tai jiems asmeniškai naudinga. Nebūtinai materialiniu požiūriu. Žinojimas, kad dėl tavo asmeninių tragedijų kalta Amerika, tikrai palengvina gyvenimą. Rusija ne tik neturi niekam mokėti, kad žmonės rašytų komentarus, kokia menka yra Lietuva, kaip ji pražus be Rusijos, bet ir neturi labai dėl to stengtis. Žmonės tai daro vedami savo asmeninių tikslų. Bet ne visiems darbas Rusijai – tik moralinis orgazmas. Daugumai tai ir karjeros galimybės. Parėkavus apie mažas pensijas, apie neteisybę ir blogą teismų darbą, labai plačiai atsiveria Seimo durys, kai kurie ir merais tampa. Tik tokie žmonės ten nieko nenuveikia. Nes neturi idėjų, niekada neturėjo ir neturės.
Dar kitiems, neturintiems gyvenime ką veikti, darbas Rusijai yra kompensacija už saviraiškos neturėjimą laisvojoje rinkoje. Parėkavimai apie oro taršą, apie Lietuvą puolančią Europą, apie grobiamus Lietuvos vaikus ir panašūs kliedesiai yra būdas sulaukti pigaus, pačios prasčiausios rūšies dėmesio. Ir visgi reikėtų pagirti žmones už pastangas integruotis į laisvąją rinką. Kremliaus oligarchams geriau nei bet kam kitam aiškūs laisvosios rinkos dėsniai. Rodydami tariamą Vakarų „tamsų veidą“, jie leidžia žmonėms, kurie nesugeba prisitaikyti prie laisvosios rinkos, tikėti, jog ta rinka – ne laisva, o valdoma neteisingos Amerikos. Jie nori įtikinti, kad jeigu rinka būtų laisva, tiems žmonėms pasisektų. Ir tie, kas dirba Rusijai patį juodžiausią, šlykščiausią darbą, – išduoda savo tėvynę, jos žmones, praeitį ir dabartį, deja, nesuprasdami, kad savo asmenines ambicijas tenkina pasitarnaudami asmeninėms Kremliaus oligarchų ambicijoms.
Gerai tik tai, kad mes visi vis daugiau suprantame, kaip veikia vakarietiška visuomenė. Suprantame, kad ji nuėjo ilgą ir sunkų kelią nuo laukinės gamtos prie kultūringos ir civilizuotos žmonių bendruomenės, kur tie, kam nerūpi pati bendruomenė, nustoja buvę jos dalimi. Mes suprantame, kaip svarbu yra ginti laisvę nuo traumuotų ir neadekvačių jos griovėjų.
Apibendrinant reiktų pasakyti, kad visos permainos visuomenėje prasideda nuo elementarių dalykų aiškinimo. Nuo smulkmeniškos jų analizės. Nuo paprastų dalykų atverties liaudžiai. Lietuva lyg aklas kačiukas buvo įmesta į laisvą pasaulį iš totalitarinio pragaro ir daug kam neaišku, kaip veikia laisvoji rinka. Pavyzdžiui, bene dažniausiai interneto komentatoriams neaišku, kodėl yra rašoma apie vieną ar kitą žmogų. Jie patys tai skaito, komentuoja ir klausia: „Kodėl rašoma apie šį žmogų, apie kurį skaitau ir rašau komentarus?“ Juk akivaizdu: Lietuvoje – visuotinis pasimetimas. Apie tą žmogų rašoma tik dėl to, kad kas nors skaito ir komentuoja. Bet manoma, kad dėl visko kalti žurnalistai, kurie yra iškrypusios Amerikos tarnai. Pavyzdžių galima sugalvoti daugybę. Dažnai klausiama: kodėl šitas žmogus yra Seime? Bet juk kažkas už jį balsavo. Vėl kaltinama Amerika ir pridedamas CŽV sąmokslas.
Lietuvoje vis dar klausiama: kodėl tokie maži atlyginimai ir tokios didelės kainos? Žmonės nesupranta, kad jeigu darbdavys gali kam nors mažai mokėti, jis ir mokės mažai. Jei pardavėjas gali parduoti brangiai, jis ir parduos brangiai. Negi sunku įsikirsti? Bet dėl visko kaltinama ES ir Briuselio sąmokslas siekiant sunaikinti lietuvius. Noras demonizuoti laisvąją rinką – tai noras keisti jos taisykles. Ir to negali norėti žmonės, kurie supranta rinką ir jos geležinius, deja, tikrai ne visada švelnius dėsnius. Tik tuomet, kai tie dėsniai nesuprantami, prasideda sąmokslo teorijos.
