Jau esame Europos Sąjungoje, bet, regis, gyvename tą patį pokomunistinės visuomenės gyvenimą. Mūsų viešoji erdvė, bendruomenių gyvenimai, atrodo, tebėra veikiami stiprios Vakarų ir Rytų įtampos. Dalis mūsų visuomenės kaip savas išpažįsta Vakarų demokratijos vertybes, dalis ilgisi rytietiškos tvarkos ir kietos rankos.
Kas bus Lietuva artimiausią dešimtmetį - Vakarų ir Rytų kūrybinės sąveikos, dar prieškaryje geistos filosofo Stasio Šalkauskio, ar konfrontacijos laukas? Vėlei būsime Vakarų priešpilis, forpostas Rytuose, ar kultūrų dialogo erdvė? Tokia tema Lietuvos radijo laidoje “Tarp Rytų ir Vakarų” Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo politikos apžvalgininkai: “Eltos” redaktorius Virgis Valentinavičius ir žurnalo “Ekstra” vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas bei istorikas, politologas Edvardas Tuskenis.
Takoskyra tarp Rytų ir Vakarų eina per mūsų visuomenę
V. Valentinavičiaus nuomone, kol kas veikiau esame Rytų ir Vakarų konfrontacijos laukas. Tai rodo ir pagrindinė Lietuvos užsienio politikos linija: du iki šiol siekti svarbiausi tikslai - ES ir NATO - buvo grindžiami noru priklausyti Vakarų erdvei ir gauti tam tikras saugumo garantijas Rytų atžvilgiu. Per visą nepriklausomybės laikotarpį augo ūkinis bendradarbiavimas, medžiagų apykaita su Vakarais, o su Rytais - mažėjo. Tačiau matome, kad visuomenės sąmonėje šis judėjimas į Vakarus sukėlė konfliktą: rytietiškas, bizantiškas mąstymas, kurio dar esama Lietuvoje, priešinasi šiam žygiui. Pastaruoju metu galime pastebėti vis didesnį tam tikros visuomenės dalies pasipriešinimą. Politologas Raimondas Lopata pirmąją mūsų dieną Europos Sąjungoje per iškilmingą posėdį Seime priminė, kad Lietuvoje yra labai daug žmonių, nelaimingų dėl Europos, nepatenkintų ja. Garsi Vytauto Petkevičiaus knyga “Durnių laivas”, kurioje teigiama, kad Lietuva suklydo pasukusi į Vakarus, yra labai populiari. Taigi konfrontacija šiuo metu net stiprėja.
E. Tuskenis mano, kad dalis Lietuvos žvelgia į Vakarus, dalis dairosi į Rytus. Skirtingai orientuotos ir verslo įmonės. Sunku būtų pasakyti - tai sąveika ar konfrontacija. Padėtis gana sudėtinga - nelygu, į kurį sluoksnį žiūrėsime. Vadinamajam elitui atrodė, kad, bent formaliai, jau esame Vakaruose: įstojome į ES ir NATO, ekonomika kyla, Vilnius labai gražus… Tačiau R. Pakso skandalas parodė, priminė mums, kad nesame tokie vakarietiški, kokie norėtume atrodyti.
V. Vasiliauskas pritarė, kad oficialiai viskas tartum yra neblogai: parlamentinės partijos sutaria, valstybės vadovai turi vienareikšmę oficialią poziciją dėl euroatlantinės integracijos, šis etapas jau sėkmingai pasibaigė. Tačiau yra ir neoficiali Lietuva, veikiama tiek išorinių, organizuotų jėgų, tiek vidinių visuomenės problemų. Atrodo, kad iki šiol nenorėjome tų problemų matyti. Net ir R. Paksas nėra atėjęs iš šalies, jis užaugo mūsų pačių dirvoje. Taigi turime ir savų bizantiško, ar rusiško, tipo politikų. Daugelių žmonių galvose Berlyno siena tebestovi ir tebeegzistuoja Tarybų Sąjungos fantomas.
Dvi žiniasklaidos kryptys
Net mūsų žiniasklaida yra suskilusi į provakarietišką ir prorytietišką. Štai du gana populiarūs leidiniai: “Vakaro žinios” ir “Respublika”, mūsų stojimo į ES išvakarėse šį įvykį lygino su 1940-ųjų Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą. “Lietuvos rytas”, priešingai - sveikino mus grįžusius į Vakarų Europą.
V. Valentinavičius siūlė iš V. Tomkaus chuliganizmo nedaryti tokių toli siekiančių išvadų. Be abejo, įstojimą į Europos Sąjungą laikraščių pirmuose puslapiuose lyginti su inkorporavimu į TSRS yra neatsakinga. Tačiau vargu ar V. Tomkus iš viso galvoja apie kokią nors Rytų ar Vakarų orientaciją.
V. Vasiliauskas replikavo, kad V. Tomkus mažų mažiausiai galvoja apie savo skaitytojus. Pirmas puslapis - tai ne tik vyriausiojo redaktoriaus reikalas. Šie laikraščiai yra populiarūs dienraščiai, turintys savo auditoriją, skaitytojus, į kuriuos ir orientuojasi vyriausiasis redaktorius.
Ar būdami ES tvarkysimės rusiškai?
V. Vasiliauskas pabrėžė, kad daugelis Lietuvos žmonių, deja, liko nuošaly nuo vykstančių eurointegracijos procesų. Yra klestinti sostinė ir kita Lietuva, kurios ES parama nepasiekia. Į skundą, kad Lietuva galbūt nespės įsisavinti visų ES fondų, premjeras atsakė, kad suspėsime. Bet juk daug svarbiau, kad tie pinigai pasiektų kiekvieną žmogų bei pasklistų po Lietuvą tolygiai ir Žemaitijos ūkininkui netektų vėliau važiuoti į Vilnių kaip į užsienį. Kol kas su ES pinigais tvarkomės rusiškai. 20 procenrų “Sapard” fondo lėšų atiteko V. Uspaskicho įmonėms. Vadinasi, penktąją koloną stipriname už ES pinigus - liūdnas paradoksas.
V. Valentinavičius atkreipė dėmesį į tai, kad ši grėsmė iš Rytų yra vidinė. R. Pakso tvirtos rankos ir prezidentinės respublikos pažadas atspindi ne tiek tiesioginį valdymą iš Maskvos, kiek jo paties rytietišką mąstyseną. Tokia mąstysena dar vadovaujasi dažnas valdininkas, mūsų savivaldybės, užuot už mokesčių mokėtojų pinigus padėjusios žmonėms, elgiasi visiškai priešingai. Už ES balsavę žmonės mato, kad labiausiai žygiui į Europą priešinasi būtent valdininkai, nes jų mąstymas ir požiūris į darbą nesikeičia.
Kodėl politikai šiandien stengiasi pabrėžti Rytų ir Vakarų priešpriešą?
Prieš kelias savaites du aukšti Seimo politikai - Europos komiteto pirmininkas Vytenis Andriukaitis ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas - pareiškė, kad Vakaruose gyvenęs žmogus netinkamas būti mūsų valstybės prezidentu, nes nepažįstąs Lietuvos, kad Vakarų investicijų rėmimas kompromituojąs politiką. Tokį oficialų pareiškimą daro politikai, kurie iki šiol tarsi atstovavo provakarietiškai Lietuvos pozicijai. Kodėl per artėjančius prezidento rinkimus vėl mėginama ryškinti Rytų ir Vakarų konfrontaciją, sąmoningai kurstyti antivakarietišką isteriją? Kokie motyvai skatina politikus šitaip elgtis? Ar manoma, kad prorytietiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje yra daugiau ir, kaip rinkėjai, jie šiandien yra svarbesni?
E. Tuskenio nuomone, jeigu koks nors politikas ar šiaip eilinis pilietis geriau jaučiasi Minske nei Briuselyje, neturėtume jo laikyti atsilikusiu ar prorytietiškai nusiteikusiu. Kita vertus, lyg ir norime aiškiau sukti į Vakarus. Tad kyla problema, kaip judėti į Vakarus nepaliekant nuošalyje kitaip mąstančių žmonių, kaip Vakarų kultūrą, visuomeninio gyvenimo reiškinius padaryti patrauklesnius visiems. Be to, neturėtume užmiršti, kad gyvename tarp Rytų ir Vakarų ir kaimyninėms valstybėms, turinčioms savus geopolitinius interesus, yra svarbu, kiek Lietuvoje yra rytietiškai ar vakarietiškai mąstančių žmonių. Tad nesąmoningos mūsų orientacijos gali įgauti politinę reikšmę ir gal net lemti užsienio politiką.
V. Vasiliauskas pasiūlė visų pirma atskirti natūralų demokratinės visuomenės pliuralizmą nuo valdžios pliuralizmo. Paprastas pilietis turi teisę reikšti savo simpatijas Minskui. Visai kas kita, kai tokią meilę rodo vieni iš valdančiosios partijos lyderių, - tada mes turime teisę juos kritikuoti ir tai nėra nedemokratiška. Vakarų kultūroje visuomenės nariai apskritai nebūtų skirstomi į geresnius ir blogesnius: “runkelius” ar elitus. Tai seno sovietinio mentaliteto padariniai. Kita vertus, taip pat visiškai nepriimtina skirstyti tautą į čia gyvenusią ir atskeltą - šitaip grįžtama prie senosios galvosenos: tikroji Lietuva čia, o tie, kurie buvo priversti išvykti, yra kitokie - raupsuotieji. Tad tokie pareiškimai išduoda, kad esama dvigubo žaidimo, ir kartu atspindi pareiškėjų mentalitetą. Tai, kad Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininku paskiriamas Bronius Bradauskas, jau net viešai dėl savo simpatijų Minskui vadinamas vienu iš keturių komunarų, rodo, kad rytietiška orientacija valdančioje partijoje yra labai stipri.
V. Valentinavičius pažymėjo, kad “Williams” istorija parodė, jog prorytietiška pozicija tarp politikų yra populiari. O G. Kirkilas su V. Andriukaičiu dėl savo partinio šūvio dabar turėtų gailėtis.
Pasak V. Vasiliausko, tai paprasčiausias koketavimas su rinkėjais: gal ir einama į Vakarus, bet politikai merkia akį tai prorytietiškai, gana gausiai rinkėjų daliai.
V. Valentinavičius pridūrė, kad tokiu atveju didžiausia atsakomybė gula ant jaunimo pečių. Daugelis vyresnių žmonių nemoka anglų kalbos ir neturi galimybės pažinti Vakarus tiesiogiai, tad galima suprasti jų sąmonės uždarumą. Todėl žmonių, mokančių užsienio kalbas ir mačiusių, kaip gyvenama Vakaruose, pareiga - suprasti bei priimti tuos, kurie to jau negali padaryti.
Būsime rytiečiai, vakariečiai ar tiesiog lietuviai?
Ar lietuvių visuomenė šiuo metu būtinai turi rinktis tarp Rytų ir Vakarų? O gal galime tiesiog gyventi savo lietuvišką gyvenimą? Ar apsisprendimas gyventi autentišką gyvenimą nebūtų kartu ir vakarietiško, laisvo gyvenimo pasirinkimas? Ar būtina viską ant svetimo kurpaliaus tempti? O gal didžiausia mūsų bėda, kad stokojame savarankiškumo, tvirtesnio valstybinio ir pilietinio stuburo? Štai Gerhardas Schroederis pareiškė, kad turime suvienodinti mokesčius ir niekas iš oficialių pareigūnų rimčiau tuo nepasipiktino. Kita vertus, dar neseniai mūsų premjeras Maskvoje atsiprašinėjo rusų politikų ir verslininkų, kad Lietuvos žiniasklaida kritiškai vertina jo ir “Lukoil” atstovo Lietuvoje santykius.
E. Tuskenis mano, kad mūsų visuomenė jau pamažu evoliucionuoja: jauni žmonės ne tiek sąmoningai renkasi anglų kalbą, bet natūraliai jos pramoksta, kadangi domisi Vakarų muzika, naršo internete. Bet ir rusų kalbą visada pravartu Lietuvoje mokėti. Tačiau politikai kartais išnaudoja ir pabrėžia skirtumus, ima jais manipuliuoti - žmogui neleidžiama būti tuo, kas jis yra.
V. Vasiliausko nuomone, nereikėtų pervertinti anglų kalbos. Žinoma, mažai tautai svarbu ją mokėti, bet senosios Europos tautos puikiai jaučiasi ir be anglų kalbos: pabandykite susišnekėti angliškai Prancūzijoje ar Ispanijoje, - čia anglų kalbą moka tik intelektualai. Ateity mūsų dar laukia uždavinys išsaugoti savo tapatumą kitoje erdvėje. Blogiausia būtų, jeigu keliaklupsčiavimą Maskvos koridoriuose pakeistų vergiškas nuolankumas Briuseliui.
V. Valentinavičius nemanė, kad Lietuvos valdininkai taip nuolankiai sutiko G. Schroederio mintis, - būta ir komentarų, kad tai labai nenaudinga Lietuvai. Jis pritarė E. Tuskeniui, kad pasirinkimas tarp Rytų ir Vakarų jau vyksta (vis daugiau žmonių turi kontaktų su Vakarais, mokosi Vakarų kalbų), ir nesutiko, kad nereikėtų pervertinti anglų kalbos. Švedijoje ar Norvegijoje beveik visi gyventojai laisvai kalba angliškai ir tai atveria neribotas galimybes bendrauti su pasauliu, priimti turistus, keistis nuomonėmis su savo bendraamžiais. Globalioje erdvėje neužtenka tiesiog būti lietuviais, reikia bendrauti su pasauliu. Kita vertus, anglų kalba nėra garantija. Iš mūsų Eurovizijos dalyvių kalbų po jų pasirodymo, skundimosi “sąmokslais” matyti, kad anglų kalbos mokėjimas neįveikia lietuviško posovietinio mąstymo.
V. Vasiliauskas pridūrė, kad ir Aušra Marija Pavilionienė puikiai šneka angliškai…
Ar per šiuos rinkimus teks rinktis tarp Rytų ir Vakarų?
Akivaizdu, kad pariby gyvendami sąveikos tarp Rytų ir Vakarų neišvengsime. Kiek nuo mūsų visuomenės bei politikų priklauso, ar ši sąveika bus konstruktyvi? Ar mes galime konstruktyviai derinti Vakarų ir Rytų įtakas ir gauti iš jų naudos? Ar ši sąveika labiau priklauso nuo Rytų ir Vakarų pozicijų nei nuo mūsų? Artėja prezidento rinkimai, ar juose ir vėl neišvengsime prorytietiškų ir provakarietiškų pozicijų konfrontacijos? Ar politikai ir vėl brėš Rytus ir Vakarus skiriančią liniją?
V. Vasiliausko nuomone, konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų šiuose rinkimuose jau juntama. Politikos kuluaruose jau kalbama apie didelius pinigus iš Rusijos energetikos sektoriaus, kuriais remiama viena iš kandidačių į prezidentes. Tad jeigu šių rinkimų finansavimas nebus skaidrus, įsitikinsime, kad dar tebesame veikiami didžiosios kaimynės.
V. Valentinavičius nemanė, kad kandidatai tiesiogiai deklaruos esą susiję su Rytais ar su Vakarais. Veikiau rinksimės skirtingus mąstymo būdus. Vieni kandidatai labiau linkę akcentuoti teisinės valstybės principus ir pagarbą įstatymui, kitiems tai mažiau rūpi. Skiriamoji linija yra santykis su įstatymais: gyveni arba pagal įstatymus, arba pagal tarybinių laikų paprotinę teisę. Tačiau vieno lemiamo mūšio dėl Vakarų tikrai nebus - bus labai ilga kampanija, ilgas kelias. Per vieną naktį vakariečiais netapsime.
Atgausime ar susikursime savo vakarietišką tapatybę?
Ar Lietuvos vakarėjimo kelias nebūtų kartu ir mūsų kadaise turėtos vakarietiškos tapatybės atgavimo kelias?
E. Tuskenio nuomone, kai lietuviai jausis vakariečiais, tokio klausimo ir kelti nebereikės. Lietuviai bus tiesiog lietuviai, vieni iš vakariečių, Europos gyventojų.
V. Valentinavičius nesutiko, kad tai bus tapatybės atkūrimas. Iki šiol - ar tai būtų Vytauto laikai, ar tarpukaris - buvome tarp Rytų ir Vakarų. Dabar jau kalbame apie tapatybės keitimą - naujos vakarietiškos tapatybės susikūrimą.
E. Tuskenio nuomone, mūsų istorijoje būta nuolatinių pastangų susikurti savo vakarietišką tapatybę.V. Vasiliauskas pabrėžė, kad šią tapatybę kursime mes patys - niekas šitai už mus nepadarys. Dar turime susikurti teisinę valstybę, pilietinę visuomenę. Kai kiekvienas jos narys nesitikės iš valdžios malonių, o kiekvienas politikas atsiskaitys visuomenei ir visuomenė kontroliuos savo politikus, kai bus išugdyta abipusė atsakomybė, tapsime vakariečiais.
