Kitas iššūkis, dar nepaminėtas, būtų purvas. Rizikos vertinime skelbiama: „Didžiausias pavojus yra likti fronto linijoje, – rašoma jame. – Taigi, prašome sutrumpinti savo viešnagę ten, jei tik įmanoma“.
Tačiau Rusijai sutelkus kariuomenę prie sienos ir JAV perspėjant, kad invazija gali būti neišvengiama, po Donecką važinėjančių „Politico“ žurnalistų kelionės tikslas buvo aprašyti beveik aštuonerius metus vykstantį karą, kurio metu žuvo daugiau nei 14 000 žmonių. Taip pat tikėtasi įvertinti, ar eskalacijos rizika Ukrainos kariams ir vadams atrodė tokia baisi, kaip teigė Vašingtonas. Taigi, jie nusprendė kuo daugiau laiko praleisti šalia fronto.
Žurnalistas rašo: „Briuselyje rašau apie ES ir NATO, kur pagrindinė konflikto zona yra spaudos kambarys Europos Komisijoje ir didžiausia grėsmė – neskanus kavinės maistas. Taigi, prieš skrisdamas į Kijevą, 90 minučių iš savo biuro važiavau į Vakarų Flandriją, netoli Pirmojo pasaulinio karo mūšio laukų, kad nusipirkčiau šarvų. Tikėdamasis purvo, įsimečiau ir botus."
Atidžiai sekęs Ukrainos istoriją nuo pat Maidano revoliucijos pradžios 2013 m., kai buvo Maskvoje gyvenantis „The New York Times“ korespondentas, žurnalistas pasakoja kelis mėnesius praleidęs Kijeve per proeuropietiškus protestus ir po jų, taip pat rašė iš Krymo, kur matė, kaip Rusijos kariai su uniformomis be skiriamųjų ženklų nuėmė valstybinius numerius nuo savo karinių transporto priemonių. Ir jam taip pat teko būti vienoje iš nedaugelio Ukrainos karinių bazių, kurios priešinosi tol, kol ją galutinai užėmė Rusijos pajėgos, įsiveržusios šarvuočiais ir šūviais.
Tokiose situacijose atotrūkis tarp politinės retorikos ir tikrovės gali būti didelis.
Dėl pastarųjų JAV įspėjimų pasaulis staiga pradėjo spėlioti, ar Rusija (vėl) įsiverš į Ukrainą, ar ne, ir, jei taip, kada. Tačiau Ukrainoje žurnalistai pamatė mažiau dėmesio tiesioginės invazijos klausimui ir daugiau nerimo, kad Maskva niekada nepaleis okupuotų Donecko ir Luhansko sričių iš savo gniaužtų. Taip pat girdėti nuogąstavimai, kad Vakarai netyčia padės Rusijai destabilizuoti Ukrainos vyriausybę, spausdami prezidentą Volodymyrą Zelenskį surengti vietos rinkimus Donbase ir suteikti regionui autonomiją, prieš tai neatkūrę Kijevo politinės valdžios ir Ukrainos sienos su Rusija kontrolės.
Invazija yra nuolatinė rizika, tačiau tokia, kuri iki šiol nedera su V. Putino hibridine strategija. Pokalbiai su fronto linijose esančiais kariais ir netoliese gyvenančiais civiliais atskleidė, kaip giliai Rusija įsipainiojo į Ukrainą – ne tik okupuotose teritorijose, bet ir kasdieniame ukrainiečių gyvenime. Žmonės jau įprato gyventi su karu, tačiau jų siekis vis dar toks pats – gyventi normalioje, demokratinėje Europos šalyje. Bet ir jis kabo ant plauko.
Donbasas yra senas anglies gavybos regionas, tačiau karas dabar yra pagrindinė šios vietos veikla. Šios transformacijos mastas akimirksniu buvo matomas Kramatorsko ir Kostjantynivkos geležinkelio stotyse, kur atrodė, kad pavargusių karių yra bent tiek pat, kiek civilių.
Kremlius ilgus metus vykdė švelnios aneksijos politiką okupuotose teritorijose, gyventojams išdavė Rusijos pasus, įvedė Rusijos švietimo reglamentus ir apskritai kontroliavo regionų valdymą. Teritorijos vis labiau izoliuojamos. Patikrinimo punktas, kurį žurnalistai aplankė netoli okupuoto Horlivkos miesto, anksčiau per dieną sulaukdavo 12 000 sieną kertančiųjų, tačiau nuo 2020 m. kovo separatistai jį uždarė, tariamai dėl koronaviruso.
Iš esmės atrodo, kad Rusija naudoja Ukrainą kaip pėstininką – būtent tuo V. Putinas kaltina Vakarus. Tą jis išreiškė praėjusią vasarą ilgame traktate, skelbdamas, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“, kuri dalijasi „istorine tėvyne“, bet kaltina Kijevą tarnavimu „išoriniams globėjams ir šeimininkams“.
Būtent tada, grįžęs į Avdiivką, Novitskyi, jis ragino netikėti propaganda. Jis pakartojo, kad ukrainiečiams nėra pagrindo baimintis. „Mes namie, – pasakė jis. – O namie tu atsipalaiduoji“.
