Rinkėjai mažai ką žino apie Europos Sąjungą. Bet ir žinoti nenori
Meluoti politikoje pavojinga, bet tiesa kartais dar blogiau. Paklauskite Europos Sąjungos vidaus rinkos komisarą Charlie McCreevy. Nebedaug laiko likus iki praeitą birželį vykusio referendumo dėl Lisabonos sutarties savo tėvynėje Airijoje rinkėjams jis pasakė, kad nė vienas „normalus ir sveiko proto asmuo“ neskaitytų viso jos teksto. Pastaba jam baisiai atsirūgo; daugelis rinkėjų pamanė išgirdę jį pripažįstant, jog jis nežino, kas parašyta sutartyje.
Jo pasakyme yra tiesos. Beprotybė būtų per žiaurus terminas, bet jūs nenorėtumėte į vakarienę savo namuose kviesti svečio, kuris savo malonumui skaito Europos Sąjungos sutartis. Galbūt daugelis ES reikalų svarbūs, bet ne specialistus jie glumina – ir atrodo labai nuobodūs.
Briuselio žmonės tą retai pripažįsta, bet tai, kad ES tokia atstumiančiai sudėtinga, turi politinių pasekmių. Įrodymų galima rasti neseniai airių vyriausybės paskelbtame tyrime, kuris turėjo nustatyti, kodėl rinkėjai atmetė Lisabonos sutartį. Euroentuziastai čia pasičiupo „ne“ balsavusiųjų neišmanymą: pavyzdžiui, pusė jų tikėjo (klaidingais) prieš Lisabonos sutartį agitavusios kampanijos dalyvių teiginiais, kad sutartis įves karinę prievolę Europos armijoje. Bet daugelis nepastebėjo antrosios išvados, t.y. kad balsavusieji „taip“ taip pat buvo pasimetę. Tik 18 proc. rėmusiųjų Lisabonos sutartį sakė ją gerai suprantą. Kaip sakė tyrimo autoriai, balsuojant už Lisabonos sutartį „didžiąja dalimi buvo balsuojama už Europą“, o ne pritariama sutarties teikiamiems privalumams.
Kadangi Airija raginama dėl Lisabonos sutarties rengti naują referendumą (ir šįkart gauti teisingą atsakymą), jos vyriausybė kalba apie tai, jog reikia geriau paaiškinti sutartį ir ES. Tačiau tam kenkia pati svarbiausia airių tyrimo išvada: daugumai rinkėjų informacija apie ES nėra labai patraukli „Absoliuti dauguma“ fokus grupės (angl. focus group – kokybinių tyrimų metodas, kuomet tyrėjų atrinktų individų grupė yra pakviečiama diskutuoti tam tikra tyrimo tema) narių – nesvarbu, ar jie rėmė Lisabonos sutartį, ar ne – neturėjo supratimo, kaip Sąjungoje priimami sprendimai. „Keli“ manė, kad jie iš tikrųjų vargintųsi sužinoti daugiau.
Tai pagrindinė airių referendumo rezultatų perduota žinia. Visuomenė nenori suprasti velniškai sudėtingos ES. Daugelis ES elito iš to daro paprastą išvadą: niekada tiesiogiai neklausk rinkėjų apie ką nors tokio sudėtingo kaip sutartis.
Jie žino, kad daug kitų vyriausybių būtų pralaimėjusios referendumus, jei būtų drįsusios juos rengti (užuot tai darę, kitos 26 šalys pasirinko saugesnį – sutarties ratifikavimo nacionaliniuose parlamentuose – kelią). ES vadovus ramina faktas, kad didžioji dalis ES piliečių – kaip ir airiai, balsavę „taip“ – neaiškiai jaučia, kad šis projektas yra geras dalykas, net jei jie nelabai įsivaizduoja, kaip jis veikia. Daugeliui eurokratų atrodo, kad rinkėjų abejingumas yra kažkas, ką reikia sutvarkyti, o ne bijoti. Kaip tvirtina vienas diplomatas, nacionalinės sveikatos politikos yra tokios pat sudėtingos, kaip ir ES sutartys, ir rinkėjai nesitiki detaliai suprasti, kaip veikia sveikatos sistema. Tai viliojantis argumentas. Bet ES vadovai vengia esminio klausimo ilguoju laikotarpiu: ar reikia siekti, kad rinkėjai Europos projektui pritartų būdami informuoti?
Atsakymas, be abejo, turi būti „taip“. ES jau nebėra tik laisvos prekybos zona. Atsiradus tokiems dalykams kaip ES imigracijos politika ar ekstradicija be teisės ją užginčyti visoje ES teritorijoje (dėl Europos arešto orderio), ES dabar paliečia esminį susitarimą tarp piliečio ir valstybės. Tačiau airių tyrimas patvirtina, jog ES yra pernelyg sudėtinga, kad ne specialistai suprastų vykstančius pokyčius.
Kaip tuomet ES gali gauti pritarimą? Į galvą ateina du atsakymai, abu, matyt, gana kraštutiniai. Vienas reikalautų daug daugiau federalizmo; kitas griežtai įpareigotų ES likti tarpvyriausybiniu klubu, kuriame dominuoja nacionaliniai parlamentai ir nacionalinės vyriausybės.
Federalistų garbei reikia pasakyti, kad jie negalvoja, jog rinkėjų abejingumą ES galima ignoruoti. Bent jau privačiai daugelis kalba, kad ES reikia tvirtesnio demokratinio legitimumo. Jie nerimauja dėl fakto, kad nuo 1979 m. rinkėjų aktyvumas sulig kiekvienais Europos Parlamento rinkimais mažėjo – iki 45 proc. per praeitus rinkimus. Jie tvirtina, kad rinkėjams reikia parodyti ES svarbą, Europos politiką pagyvinant partiniais debatais. Federalistinių pažiūrų akademikė iš Bostono Vivien Schmidt savo provokuojančioje knygoje 2006 m. kvietė valstybių politikus, užuot „kalbėjus taip, lyg jie būtų visiškai išlaikę savo ankstesnę valdžią“, atviriau pripažinti, kiek daug galių jau perleista ES. Kiti palaiko idėją, kad, siekiant patvirtinti sutartis, tą pačią dieną turi būti rengiami referendumai visoje Europoje, ir joms būtų pritariama daugumos rinkėjų balsais daugumoje šalių. Daug kas kalba apie tai, kad reikia visos Europos mastu veikiančių partijų arba, kad didesnė ES biudžeto biudžeto dalis būtų finansuojama iš visoje ES renkamų mokesčių.
Federalistų fantazija
Tokie federalistų pasiūlymai intelektualine prasme yra nuoseklūs, bet pasmerkti politiškai. Nėra bendro Europos demoso ir niekada nebus visose 27 valstybes narėse. Pavyzdžiui, centro dešinės partijos Prancūzijoje daug kritiškesnės laisvos prekybos atžvilgiu nei švedų centro kairė. Kalbant apie požiūrį į Ameriką ar Rusiją, rinkėjų dauguma Graikijoje ar Kipre turi mažai ką bendro su rinkėjų dauguma Lenkijoje ar Britanijoje. Sutarčių tvirtinimas visos Europos gyventojų daugumos balsais būtų greitas būdas sužlugdyti ES, nes kuri gi šalis toleruotų tokią padėtį, kai jos pačios piliečiams atmetus sutartį aiškia dauguma, ji vis tiek turėtų ją vykdyti?
Airijos pavyzdys rodo, kad dauguma rinkėjų nesupranta ES ir nelabai nori suprasti. Jie supranta nacionalinę politiką ir jiems rūpi, kas laimės nacionalinius rinkimus. Taigi nuoseklus atsakymas į nusivylimą ES būtų išsaugoti vadovaujantį nacionalinių vyriausybių ir parlamentų vaidmenį.
Jie nėra neklystantys – valstybių narių politikai yra kalti dėl kai kurių didžiausių ES nesėkmių (tokių kaip žvejybos srityje). Bet ES demokratinę paramą savo ekstravagantiškai sudėtingai struktūrai geriausia užsitikrinti įgyjant pritarimą per nacionalinius atstovus.
Visa kita nėra nei normalu, nei atitinka sveiką protą.
Parengta pagal „The Economist“
