Istorikai sako, krašto istorija skaudi ir sunki, ir dabar ten yra likęs tik šešėlis to, kas anksčiau buvo klestintis regionas. Šios žemės priklausė ir Prūsijos karalystei, ir Vokietijos imperijai, kol galiausiai pakliuvo ant Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų dalybų stalo.
Iš senojo miesto neliko nieko
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Rytprūsiai buvo klestintis, nors ir atkampus Vokietijos kampelis. 19 amžiaus pirmojoje pusėje Karaliaučius tapo didmiesčiu. Miesto pakraščiuose pastatyti nauji gyvenamųjų namų rajonai, o nuo 1895 m. mieste važinėjo autobusai ir tramvajai.
1926 m. įrengta ketvirtoji geležinkelio stotis, viena didžiausių ir moderniausių Vokietijoje, prie jos – didžiulė halė, kurioje vyko vadinamosios Vokiškųjų rytų mugės.
Nuo 1919 m. veikė oro uostas. 1941–1945 metais vykstant Antrajam pasauliniam karui Karaliaučiaus tvirtovė buvo įtvirtinta, įrengta požeminė elektros stotis, gamyklų, iškasta požeminių tunelių, kitų komunikacijų.
1944 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje miestą bombardavo Didžiosios Britanijos ir JAV aviacija, jis nukentėjo per sovietų kariuomenės 3 mėn. apgultį ir per 1945 m. balandžio mėn. puolimą. Miesto centre buvo sugriauta apie 70 proc. visų pastatų.
1945 m. balandžio pradžioje, iki Karaliaučiaus šturmo mieste gyveno apie 150 tūkst. gyventojų. 1945 m. balandžio pabaigoje, po šturmo liko apie liko tik 25 tūkst. gyventojų.
Sovietai savo valdymo metais naikindami istorinį paveldą sugriovė senamiestį, kitus svarbius kultūros pastatus. Septintajame dešimtmetyje sovietų nurodymu buvo išsprogdintos Karaliaučiaus pilies sienos ir kiti statiniai. Puošniais istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, senų namų neliko.
Labiausiai militarizuotu Europos regionu laikomos Kaliningrado srities centras dabar jau didesnis, nei buvo prieš karą. Kaliningrade gyvena 460 tūkst. žmonių – beveik pusė visų šios srities gyventojų. Sovietmečiu iš buvusio Karaliaučiaus mažai kas liko.
Atsiimti siekė net tai, kas ne jo
Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis, kalbėdamas apie Kaliningrado istoriją sakė, kad šią vietą, kurioje niekada negyveno rusai Stalinas iš sąjungininkų „atsiėmė“ aiškindamas, kad tai – „istorinės rusų žemės“.
Tai, pasak istoriko, rodo, kad nei kalbos, nei metodai nuo Stalino laikų taip ir nepasikeitė. Rusija bet kokią teritoriją ir bet kada gali pavadinti „savo istorinėmis žemėmis“ ir mėginti ją atsiimti.
1943 metais Teherano konferencijos metu Stalinas iškėlė kelis teritorinius ir kitokius reikalavimus sąjungininkams, ką jis norės „pasiimti“, kai karas baigsis. Su jais visais buvo sutikta, nes ir karas dar nebuvo pasibaigęs ir sovietų aktyvaus dalyvavimo kare reikėjo.
Sąjungininkai sovietams jautėsi įsipareigoję, dėl šių indėlio kare prieš nacistinę Vokietiją, todėl didelių prieštaravimų dėl jų norų, bent jau garsiai reikšta nebuvo. Tiesa, net Potsdamo konferencijos metu Stalinas dar nebuvo tikras ar gaus tai, ko nori, tai yra – Koningsbergo ir Mėmelio uostus, o reikėjo jų abiejų.
„Vienas iš įdomiausių reikalavimų, kuris, tiesa, liko neįvykdytas buvo noras susigrąžinti Port Artūrą, uostą Kinijos teritorijoje, kurį Rusija buvo praradusi po nesėkmingo Rusijos-Japonijos karo 1905 metais. Stalinas aiškino, kad praėjus 40 metų niekas nėra užmiršta, o teritorija turi grįžti Rusijai. Tai klasikinis variantas rusiškas, kai kažkada jiems priklausę teritorijos turi „grįžti“, – sakė istorikas, pabrėžęs, kad ne tik tolimųjų Rytų, bet ir Europos teritorijos turi „grįžti“ į Rusiją, nors šios, tarkime ir niekada nepriklausė Rusijai.
Sovietai save laike itin per karą nukentėjusiais, todėl reikalavo, ko tik norėjo, o sąjungininkai tam visiškai neprieštaravo. Niekas ir nenorėjo išlaikyti Vokietijos buvusių teritorijų, todėl dalybos visiems, išskyrus vietinius gyventojus, neatrodė skaudžios.
„Stalinas pareiškė, kad nori Rytų Prūsijos, nes tai „nuo seno rusų gyvenama žemė“, nors tai buvo aiškus melas. Net prieš tūkstantį metų ten gyveno baltų gentys, bet ne jokie rusai ar slavai. Vėliau teritorijos priklausė vokiečiams. Kai Stalino buvo paklausta, ką jis darys su vokiečiais, kai užims teritoriją, jis atsakė, kad kai „mes užimsime, vokiečių ten jau nebus“. Ir jis buvo teisus, nes sovietų armijai einat per Rytprūsius, žmonės masiškai bėgo arba žudėsi, kad tik nepakliūtų sovietams į nagus“, – pasakojo istorikas.
Kolonistai siaubė ir juokino
Anot jo, buvo sutarta, kad Rytprūsių teritoriją iki Vyslos perima sovietai, o už Vyslos – sovietų valdoma Lenkija. Po užėmimo išsyk į Rytprūsius imti kelti sovietiniai kolonistai, pirmiausia – kariškiai. Ten buvo viena tolimiausių sovietinių teritorijų, todėl bazių kūrimas buvo būtinas. Buvo taip pat keliami iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų žmonės, kurie turėjo atstatyti Rytprūsius, čia apsigyventi.
„Buvo toks laikas, kad stigo transporto priemonių ir gatvėse, nešuliams nešti naudoti kupranugariai. Buvo ir tokių atvejų, kai naujieji atvykėliai nežinojo, kas yra vandentiekis, jį išdaužydavo, tvoras pievose, skirtas atskirti ganyklas sulaužydavo, nes jiems tai buvo svetima, degindavo ūkinius pastatus, nes stigo malkų, plėšė ir malkoms degino negyvenamus namus ir kitaip niokojo gražią, bet jiems svetimą žemę“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, Rytprūsiai gavo savo dabartinį vardą 1946 metais, kai mirė senas bolševikas Michailas Kalininas.
Buvo minčių prie Lietuvos prijungti Kaliningradą, taip svarstyta po to, kai imti kurti ekonominiai rajonai. Tai buvo didžiulės teritorijos, kurios turėjo būti valdomos ne iš Maskvos, o vietinių administracija. Liaudies ūkio tarybos buvo dideli administracine-ekonominiai rajonai, kur viskas turėjo būti tvarkomi savarankiškai. Tarkime Lietuva, Latvija ir Estija, Moldova – buvo po vieną ekonominį rajoną. Tai reiškė, tarkime Lietuvoje, kad 80 proc. pramonės buvo valdoma iš Vilniaus.
„Viena iš minčių, kuri buvo sumastyta Kremliuje – prijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos liaudies ūkio tarybos. Buvo net mėginta ieškoti lietuviškų Kaliningrado kaimų pavadinimų lietuviškų atitikmenų. <...> Svarstymai vyko, bet ne Sniečkaus pastangų, to pavyko išvengti.
Kaliningrado prijungimas būtų reiškęs didesnį rusakalbių gyventojų procentą Lietuvoje, taip pat didelį Lietuvos militarizavimą ir taip pat tai, kad Lietuvos ekonomika, gyventojų pragyvenimo lygis būtų kritęs. Būtų reikėję dar ir Kaliningradą išlaikyti, o to nenorėta.
Manoma, kad dėl to atsisakyta prisijungti Kaliningradą, nors aš manau, kad Maskva pati nutarė, jog tai sričiai geriau likti Sovietų Sąjungos sudėtyje. Iliuzija yra tai, kad sąjungininkai sovietams Kaliningradą atidavė pusei amžiaus dar daugiau. Skaičiau sutartis, ten pasakyta tiesiog perduoti ir viskas, nėra jokio laiko nurodyta iki kada“, – sakė A. Jakubčionis.
Jis pridūrė, kad Kaliningradas, kaip ir kokia Klaipėda ar Šiauliai, užsieniečiams buvo uždara teritorija, bet pati sritis nebuvo uždara sovietų piliečiams, miestas nebuvo uždaras.
