Nuo 2011 metų balandžio prasideda svarbiausias Baltijos atominės elektrinės (BAE) Kaliningrado srityje statybos darbų etapas. Statybų pagyvėjimo išvakarėse šių eilučių autorius apsilankė BAE apylinkėse, klausinėjo vietos gyventojų, koks jų gyvenimas taikaus atomo kaimynystėje.
„AE stato tie, kurie negeria“
Artimiausia gyvenvietė prie atominės elektrinės – Malomožaisko (Būdviečių) kaimas, kuriame gyvena apie 500 žmonių. Pasak vokiečių kronikų, ši gyvenvietė žinoma nuo 1665 metų (vokiečiai ją vadino Budveten), kai buvo pastatyta bažnyčia. Dabar iš kirchės liko tik sienos ir bokštas, kurio viršūnėje gandrai susisuko lizdą. Bažnyčios griuvėsiai – ne vienintelis „vaizdingas“ BAE apylinkių reginys. Važiuodamas į atominę elektrinę panemunės kaimuose suskaičiavau kelias dešimtis griuvėsių. Suirutė kaip po 1945 metų.
Aiškėja, kodėl kaip tik čia pradėta stambiausio energetinio objekto, kurio finansavimas siekia 5 milijardus eurų, statyba. Kaliningrado srities rytai – vargingiausias rajonas. Yra vilties, kad AE Nemano rajono gyventojams padės atsistoti ant kojų.
„Dabar jie ir gyvena iš statybos, – sako man mobiliosios betono gamyklos „Nisbau“, esančios Malomožaisko pakraštyje, direktorius (gamyklėlė su aukštai iškilusiomis betono maišyklėmis skurdžiame kaimelyje atrodo kaip ateivių erdvėlaivis). – Mūsų gamykloje dirba tik vietiniai. Ir ten, – ranka rodo į būsimą AE, – taip pat vietinis kontingentas – vairuotojai, montuotojai, betonuotojai, apsaugininkai. Visi – vietiniai.“
Kiek pagalvojęs direktorius patikslina: „Visi, kurie negeria ir daugiau ar mažiau darbštūs.“
Vaikščiodamas po betono gamyklėlę aš nustebau, kad tiek daug darbininkų iš pietinių respublikų. Vadinasi, AE stato atvykėliai iš Azijos ir Kaukazo?
„Nieko nuostabaus, – aiškina betono gamyklos direktorius. – Šiose vietose jau seniai grupėmis gyvena persikėlėlių iš pietinių buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Čia armėnų, tadžikų diasporos. Yra ir čečėnų. Jie visi ir yra tie dirbantys ir negeriantys. Nepalyginsi su mūsų broliais rusais. Ir jokio nacionalizmo čia nėra. Tik verslas. Kad ir armėnai: jie veisė avis, tačiau kai žiemą ferma sugriuvo, iš karto persiorientavo – nuėjo į AE juodadarbiais.“
„Kuriam galui mums tos įmantrybės!“
Atėjo laikas paklausti malomožaiskiečių, kaip jie gyvena naujomis sąlygomis. Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas kaimelyje teka savo vaga. Skelbimų lentoje šalia sugriautos kirchės aš perskaičiau, kad parduodamas vaikiškas vežimėlis ir namas vienkiemyje su pieningomis karvėmis. Ir netgi Sočio žvėrių teatras (jeigu tikėtume reklaminiu plakatu) balandžio viduryje Malomožaisko klube rodys „išdykusį paršelį“ ir „linksmus klounus visoms kartoms“.
Kol kas, kaip aš įsitikinau, linksmybių kaime yra mažai. Ir atominė kaimynystė malomožaiskiečiams labai skausminga. Spręskite patys: gyvenvietės aikštėje aš susistabdžiau dviratininką, norėdamas paklausinėti jį apie elektrinę, bet aplink mus susirinko žmonės kaip mitinge. Pats objekto pavadinimas kaimiečių lūpose skamba netgi švelniai – „atomka“. O vietiniai automobilininkai jau net paskaičiavo tikslų atstumą nuo Malomožaisko pakraščio iki reaktoriaus – 3 kilometrai400 metrų.
„Gerai daro, kad „atomką“ stato, bent darbo yra. Tik tegu prideda šiek tiek, –sako jaunas vyras, prisistatęs „kazachų vokiečiu“. – Nes juokinga: vyrai gauna 10–15 tūkstančių rublių (250–370 eurų) per mėnesį. Ir tai tokiame svarbiame objekte, kurį stato valstybė! Pas mane gyveno nuomininkai, kurie ten „arė“. Vyras vairuotoju dirbo dirbo, bumbt – radiatorių pramušė. Mašinos juk užsienietiškos, plastiku dengtos. O atomininkai iš jo 30 tūkstančių rublių paėmė!“
„Su mumis niekas nesitarė! Ji čia šimtą metų nereikalinga! – sušunka tas pats dviratininkas. – Anksčiau aš ten važiuodavau grybų, uogų. Šalia yra tvenkiniai, kuriuose veisiasi karpiai. Dabar, atrodo, viso to daryti negalėsiu. Kur jau ten, bus uždrausta zona!“
Beje, dabar BAE teritorija neužkrėsta, ir apskritai bet kas norintis gali pažiūrėti, kaip verda darbas. Šių eilučių autorius tuo įsitikino, tiesa, dėl to teko pasikratyti mašinoje baisiai duobėtu keliu. Pro automobilio langą atsivėrė didžiulės statybos vaizdas su keliasdešimt savivarčių ir ekskavatorių.
Vietiniai gyventojai patikslino, kad atominė elektrinė statoma didžiulio vokiečių smėlio karjero vietoje.
„Iš šio smėlio pusė Ragnito [Ragainės, dabar pasienio su Lietuva Kaliningrado srities miestas Nemanas – aut.] buvo pastatyta, – sako vienas vietinis gyventojas. – Matyt, mūsų statybininkai perėmė vokiečių patirtį.“
Žmonės tęsė ginčus, minėdami japonų Fukušimą ir Lietuvos sieną.
„Net japonai su savo technika nesusitvarkė, o jeigu kas nors čia atsitiks – kur bėgti? Kaip spąstuose – už dešimties kilometrų Lietuva, ir viskas – kelio nėra!“
„Būtų ją statę prieš 30 metų, išvis nieko neklaustų, – atkerta kitas vyras. – Dabar nors įtikinėja, kad „atomka“ reikalinga šalies vystymuisi, dvidešimčiai metų. Juk protingas mato, o išmintingas numato...“
Geriau padarytų hidroelektrinę ant Nemuno. Kuriam galui mums tos įmantrybės!“
Oficialiai
2011 metų kovą Baltijos AE statybos darbams buvo išleista 262,8 mln. rublių, skelbia AB „Baltijos AE“ spaudos tarnyba. Jau dabar statybų aikštelėje dirba per 600 žmonių, o metų pabaigoje jų skaičius patrigubės. Dėl to akcinės bendrovės SUS (BAE generalinis rangovas) generalinis direktorius Jurijus Lebedevas paragino suinteresuotas šalis dar kartą patikrinti darbininkų ir inžinerinio techninio personalo kvalifikaciją.
Andrejus Vypolzovas
