Apie paveldėtą iš sovietmečio laisvės atėmimų vietų infrastruktūrą kalbamės su Kalėjimų departamento direktoriumi Artūru Norkevičiumi.
– Kokia yra Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus situacija? – balsas.lt pasiteiravo A. Norkevičiaus.
– Visų pirma, Lukiškių kalėjimas yra istorinis objektas. Jis buvo statomas siekiant įbauginti žmogų. Tačiau šiais laikais jau siekiama pataisyti žmogų ir sugrąžinti jį į visuomenę. Lukiškėse nėra galimybių užimtumui, socialinei integracijai. Todėl ir vyksta tam tikri procesai.
Ši įstaiga yra miesto centre, todėl mes negalime nieko pristatyti. Maža to, tai kultūrinio paveldo objektas. Tiesa, ekonominiu požiūriu tas kalėjimas nėra itin ekonomiškas, tačiau ko nors keisti iš esmės negalime, todėl esame tarsi užburtame rate.
– Galbūt tuomet ekonomiškiau būtų pastatyti naują įkalinimo įstaigą?
– Be abejo, pastatyti naują įkalinimo įstaigą yra svarbu. Ekonominiu požiūriu valstybei būtų naudinga, nes eksplotacinės išlaidos sumažėtų. Saugumo požiūriu Lukiškių kalėjimas – įstaiga, kur iškart už tvoros yra gatvė. Jei nuteistajam pavyktų įveikti tvorą, jis galėtų pradingti, išnykti minioje.
Niekam ne paslaptis, kad įkalinimo įstaigą saugo ginkluoti sargybiniai. Jeigu tektų panaudoti šaunamąjį ginklą už kalėjimo ribų, kiltų pavojus niekuo dėtiems žmonėms. Čia jei kalbėtume apie pabėgimo atvejį.
Lukiškių kalėjimą ketinama perkelti per trejus metus. Yra įmonių, kurios žada tai padaryti greičiau. Numatytų darbų kaina nėra maža. Juk tai nėra paprastas gyvenamasis namas. Turi būti įrengti specialūs aptvėrimai, įdiegtos atitinkamos inžinerinės priemonės.
– Kaip vertinate sprendimą kadaise Lukiškių kalėjimą įrengti miesto centre?
– Tuo metu, kai kalėjimas buvo statomas, jis dar nebuvo miesto centre. Daugelyje Europos šalių kalėjimai yra centrinėse miestų dalyse. Jeigu kalbėtume apie mažus pataisos namus ar izoliatorius.
Didesnės laisvės atėmimo įstaigos yra statomos užmiesčiuose. Ten, kur yra dideli atviri plotai, aiškus privažiavimas. Formalūs reikalavimai nurodo, kad statant tokio tipo objektą, kiti objektai turi būti ne arčiau kaip už 50 metrų, o gyvenamieji namai ne arčiau kaip už 70 metrų.
Lietuva paveldėjo įkalinimo įstaigų infrastruktūrą iš sovietmečio. Todėl daug kas iki šiol liko nepakeista. Kaimynai estai daug investavo į įkalinimo įstaigas, todėl šiandien gali kalbėti apie pakitusias įkalinimo sąlygas, efektyvesnę resocializaciją.
– Tad kas būtų logiškiau – turėti keletą didesnių ar daug, bet mažesnių įkalinimo įstaigų?
– Reikia atidžiai įvertinti situaciją, pasverti resursus. Esame ketvirtoje vietoje visoje Europoje pagal įkalintų asmenų skaičių. Normą viršijame du kartus. Ne visais atvejais, atrodytų, turėtų būti reikalinga laisvės atėmimo bausmė.
Įvertinus statistiką, už sunkius nusikaltimus teismai vidutiniškai paskiria penkerių laisvės atėmimo metų įkalinimo bausmes. Galiausiai vidutiniškai sėdima apie trejus metus. Užsienio šalių praktikoje tas vidurkis yra skaičiuojamas mėnesiais, o pas mus metais. Patys užsiprogramuojame į ilgalaikį darbą su nuteistuoju.
