Jeigu rūpindamasis savo alkana šeima žmogus pavagia vištą - jis yra negailestingai baudžiamas. Tačiau kai aukštas valstybės pareigūnas pasisavina iš valstybės milžiniškas lėšas ar jas iššvaisto, mūsų teisėsauga parodo visą savo gailestingumą.
Ar gali būti kitaip? Kodėl nusikaltimus padarę pareigūnai jaučiasi saugūs? Kada baigsis stambių nusikaltėlių nebaudžiamumas, klausia „Respublika“?
Apie tai susirinkę prie „Respublikos“ apskritojo stalo kalbėjosi Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė, Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis, Valstybės kontrolės departamento direktorės pavaduotojas Tomas Mackevičius, Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytautas Rimkus ir teisininkas Kęstutis Čilinskas.
Gyvulių ūkio dėsniai
- Faktai rodo, kad Lietuvoje aukšti pareigūnai retai sulaukia laisvės atėmimo bausmių už valstybės lėšų grobstymą ar iššvaistymą, neskaidrius viešuosius pirkimus ir privatizacijos sandorius. Jeigu tokie asmenys ir pagaunami padarę nusikaltimą, jie atsiperka labai mažomis baudomis. Iš jų retai išieškoma turtinė žala. Kodėl taip yra? Ar Lietuvoje galioja „Gyvulio ūkio“ dėsniai, kai vieni yra lygesni ir geresni už kitus?
G. Jasaitis: Šiandieniai įstatymai neišskiria asmenų pagal tam tikras kategorijas: kad štai jeigu žmogus vargšas, jis būtinai bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o aukšto rango pareigūnas jos išvengs. Įstatymai yra taikomi visiems vienodai ir baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą arba turto pasisavinimą yra numatyta Baudžiamajame kodekse. Jeigu ikiteisminio tyrimo įstaigos arba prokuratūra gauna duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tyrimas kiekvienu atveju yra pradedamas, o surinkus pakankamai duomenų, perduodamas teismui. Baudžiamasis kodeksas net numato tam tikras aukštų valstybės pareigūnų kategorijas, kuriuos patraukti baudžiamojon atsakomybėn reikalingas tam tikrų institucijų sutikimas. Tai Seimo ir Vyriausybės nariai, teisėjai. Žinoma, yra buvę atskirų atveju, kai toks leidimas nebuvo duotas. Tad bylas teko nutraukti.
- Valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė interviu „Respublikai“ minėjo, kad per ketverius metus pavyko sugrąžinti į šalies biudžetą apie 400 milijonų litų. Ekspertai tvirtina, kad per neskaidrius, tačiau kažkam naudingus viešuosius pirkimus Lietuva netenka apie milijardo litų. Bet neteko girdėti, kad už panašius darbus aukšto rango valstybės pareigūnas būtų sėdęs už grotų. Tai ar įstatymai tikrai taikomi visiems vienodai?
T. Mackevičius: Dalis iš čia minėtų sumų, kurios Valstybės kontrolės iniciatyva buvo grąžintos į biudžetą, buvo tiesiog nepanaudotos pagal paskirtį. Negalima atvirai sakyti, kad tai pavogti pinigai.
Todėl dažnai po mūsų tyrimų kalbama ne apie baudžiamąją, o apie tarnybinę atsakomybę, kurią, beje, po to dažnai taip pat vengiama skirti.
Praeina terminai, o nustatyti nusižengimai taip ir lieka neįvertinti. Atsitinka ir taip, kad dažnai už šiurkščius įstatymų pažeidimus darbdavys paskiria pačią minimaliausią tarnybinę atsakomybę. Papeikimą ar pastabą, kuri nėra adekvati padarytam nusižengimui.
L. Garnelienė: Ne kiekvienas pažeidimas finansų sistemoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Todėl, kai Valstybės kontrolė konstatuoja tam tikrą pažeidimą, ne kiekvienais atvejais jie kreipiasi į teismą ir dėl to ne kiekvienu atveju finansinės drausmės pažeidimai užtraukia tas pasekmes, kurių norėtų visuomenė. Yra įstatymai. Tad mes juos privalome taikyti ir vykdyti.
- Kur yra ta riba tarp bylų, kur pažeidusiam įstatymą pareigūnui galima taikyti baudžiamąją atsakomybę, o kur negalima arba nerekomenduojama taikyti? Gal ta riba priklauso ir nuo subjektyvių vertinimų?
V. Rimkus: Ta riba skaičiuojama pagal minimalius gyvenimo lygius ir yra ties maždaug 32 tūkstančiais litų. Valstybės lėšų pasisavinimas ar iššvaistymas iki šios ribos yra vertinamas kaip drausminis nusižengimas.
Dažnai žmonės neskiria, kas yra pažeidimas ir kokio sunkumo, bet už visus juos nori kuo griežtesnės valdžios pareigūnų atsakomybės. Negalima sakyti, kad visi išsisuko - pavyzdžiui, po Specialiųjų tyrimų tarnybos teikimo buvo nuteista ir aukštųjų asmenų. Tokių kaip Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius ir Santariškių ligoninės vyriausiasis gydytojas. Dėl įvykdytų nusižengimų nuteistų pareigūnų yra įvairiausiuose Lietuvos regionuose.
Tačiau yra kitas klausimas - kaip jie buvo nuteisti. Ar tikrai pakanka bausmės, kurią jie gavo pagal Baudžiamąjį kodeksą?
Juk pas mus yra taikomos minimalios baudos. Tarkim, turtinė bauda dažniausiai siekia vos 10-12 tūkstančių litų, o jeigu laisvės atėmimas - pats minimaliausias ir dažniausiai atidedant bausmės vykdymą. Realių laisvės atėmimo baudų už tokius nusižengimus pas mus beveik nėra.
L. Garnelienė: Jeigu pažiūrėsime į tarnybinio nusižengimo aprašymą, kuris yra Valstybės tarnybos įstatyme, ir Baudžiamojo kodekso normą, jos yra labai panašios. Turėjome keletą bylų, kuriose teismams buvo labai sudėtinga pasakyti, ar tai buvo tarnybinis nusižengimas, ar nusikalstama veika. To aprašymo tapatumas įneša tam tikros painiavos taikant atsakomybę. Dėl normų panašumo atsiranda landa ir teisėjai gali pasirinkti, kas jiems atrodo labiau tinkama.
Kas išdrįs bausti karalių?
- Daug kalbama apie dienraštyje „Respublika“ paskelbtą informaciją dėl Krašto apsaugos ministerijos įsigytų senų karinių laivų. Viso pirkinio kaina yra apie kelis šimtus milijonų litų, o individualaus laivo kaina daug didesnė už panašius Latvijos ir Estijos pirkinius. Jeigu paaiškės, kad buvo galima įsigyti ir pigesnių laivų, nenusileidžiančių parametrais tiems, kurie buvo nupirkti Lietuvoje, kyla elementarus klausimas – tai kas kaltas? Ar ministras, kaip įstaigos vadovas, ar viceministras, kuris tuos klausimus kuravo, ar ministerijos sekretorius? O gal departamento vadovas, į kurio funkcijas įeina tokių pirkimų organizavimas?
T. Mackevičius: Ministerijose už asignavimų panaudojimą yra atsakingasvienas konkretus asmuo. Ministras, o kai kuriose ministerijose - valstybės sekretorius.
Dėl valstybės sekretoriaus atsakomybės - viskas aišku, tačiau ministrų atsakomybės klausimas yra sudėtingas. Jie yra politikai ir jiems taikomos kitos atsakomybės taisyklės.
Dar daugiau problemų kyla su atsakomybe, kai sprendimus priima tik kolegialūs politikų organai, kaip, pavyzdžiui, savivaldybių tarybos. Nors teisės aktai leidžia išieškoti žalą iš visų sprendimą priėmusių asmenų, man neteko girdėti, kad tai būtų ir padaryta.
- Vadinasi, savivaldybių tarybose dirbantys politikai gali priimti sprendimus, palankius atskiroms finansinėms grupėms, iš jų pasipelnyti ir išsisukti nuo atsakomybės?
T. Mackevičius: Man neteko girdėti apie kokius žalos išieškojimo atvejus iš kolegialių institucijų Lietuvoje. Kad ir kalbant apie detaliuosius planus Kuršių Nerijoje ar bendrai teritorijų planavimo klausimus. Logiškai galvojant, juk kai savivaldybės taryba priima sprendimus, vis tiek turi būti sprendimų autoriai. Bet štai – teismas nustatė, kad detalieji Kuršių Nerijos planai yra neteisėti ir niekas nenubaustas.
G. Jasaitis: Reikia kalbėti ne tik apie savivaldybes, bet ir apie politikus, esančius Vyriausybėje. Ten taip pat yra kolegialūs sprendimai, bet, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn premjeras kartu su ministrais ir iš jų išieškota žala, man net sunku įsivaizduoti.
K. Čilinskas: Daugelyje teisinių valstybių, ypač kai reikalas liečia valdžios pareigūnus, kol jie yra valdžioje, tai laikoma svarbia priežastimi jiems bylų nekelti. O būdami valdžioje jie patys savęs į teismą neatiduos.
Bet prisiminkime, pavyzdžiui, Vyriausybės sandorį dėl „Alitos“, kurį neteisėtu ir žalingu pripažino ne tik Konstitucinis, bet ir Aukščiausiasis teismas. Taip, kelti baudžiamąją bylą šioje vietoje beviltiška, tačiau civilinėje byloje atsakomybė yra aiški: padaryta žala valstybei ir ji turi būti išieškota iš ją padariusių asmenų.
Žinoma, iki šiol atsakomybės klausimas tokiose bylose nėra išspręstas. Tačiau galima pripažinti šį sandorį niekiniu, vykdyti turto restituciją ir grąžinti valstybei tai, kas neteisėtai paimta.
L. Garnelienė: Kalbant apie restituciją, nereikia pamiršti, kad valstybei už „Alitą“ buvo sumokėti pinigai, tad ir valstybė turi juos grąžinti.
- Kodėl valstybė ir mokesčių mokėtojai turi grąžinti, o ne tie, kurie priėmė žalingus sprendimus?
K. Čilinskas: Nesutinku su tuo, kad civiline tvarka panaikinti sandorius sunkiau nei ką nors nuteisti. Kai vykdomos paprastos civilinės bylos, labai nesunkiai naikinami sandoriai ir nereikia jokių kalčių nustatinėti. Jeigu mes kokį kartą pritaikytume tokią atsakomybę, situacija pasikeistų.
Tačiau dabar tokia praktika susiformavo, kad kai tik mes kalbame apie stambius, milijoninius sandėrius, tai sunku juos panaikinti ir kaltų nėra. Todėl valdžioje ir auga įsitikinimas, kad gali daryti, ką tik nori, nes nėra jokios atsakomybės.
L. Garnelienė: Aš iškėliau tik problemą, bet nesakiau, kad tai nėra neįmanoma. Tokia problema egzistuoja, bet civilinėje atsakomybėje taip pat egzistuoja ir rimta bausmė: padarytos žalos išieškojimas.
- Bet kaip išieškoti žalą iš kaltųjų „Alitos“ byloje ar istorijoje su LEO LT sukūrimu, jeigu to iki šiol nepavyko padaryti įvairiuose su valdžios palaiminimu vykdytuose privatizacijos arba, tiksliau pasakius, prichvatizacijos procesuose?
K. Čilinskas: Jeigu neskaidrūs viešųjų pirkimų ar privatizavimo sandoriai būtų paskelbti neteisėtais, o tie, kuriais iššvaistomas valstybės turtas, pripažinti negaliojančiais, mes atsidurtume tokioje situacijoje, kurioje patys kaltininkai imtųsi aiškintis, kas iš jų yra kalčiausias. Prisiminkime „Alitos“ bylą.
- O pažymas rašiusias institucijas ir jų vadovus ar galima patraukti atsakomybėn už neteisingą informaciją? Juk kratydamasis atsakomybės už neskaidrų sandorį, buvęs premjeras Algirdas Brazauskas kaip tik ir tvirtino, kad spręsdamas „Alitos“ klausimą rėmėsi tam tikrų institucijų pateiktais duomenimis.
L. Garnelienė: Pažymos parašymas nereiškia sprendimo priėmimo, o ir pati pažyma nesukelia teisinių pasekmių. Galima pažymų prirašyti pačių įvairiausių, tačiau teismuose jos nėra teisinis argumentas.
V. Rimkus: Politikų reikalas nuspręsti, kiek jie pasitiki tomispažymomis. Tačiau būtent jie priima sprendimus ir yra atsakingi už jų pasekmes. Teismuose tos pažymos buvo nagrinėjamos, tačiau tos pažymos yra tik informacija politikams, sprendimų priėmėjams.
L. Garnelienė: Sprendimų priėmėjui, kylant abejonių, visada yra galima suformuoti naują užduotį tam pačiam pažymos ruošėjui ar kokiai kitai valstybės institucijai. Sprendimo priėmėjas negali būti aklas.
- Matome, kad aukščiausio rango pareigūnus yra sunku nubausti. Tačiau egzistuoja ir galimas valstybės lėšų švaistymas tokioje sferoje, kaip kultūra. Yra „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009“ pavyzdys. Taip pat informacija apie Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos remontą už 80 milijonų litų. Kokia šių institucijų pareigūnų atsakomybė? Kodėl Valstybės kontrolė auditą gali padaryti tik nuo liepos mėnesio, o ne tuoj pat, kai tą daro privati audito bendrovė?
T. Mackevičius: Valstybės kontrolė dirba planingai. „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektą mes jau vertiname, o prie Operos ir baleto teatro reikalų prieisime tik liepos mėnesį.
Manau, kad šioje vietoje reikėtų sustiprinti bendradarbiavimą tarp teisėsaugos institucijų. Juk ta pačia kultūros sostine domisi ne tik Valstybės kontrolė, bet ir prokuratūra, Seimo Antikorupcijos komisija, Vyriausybės darbo grupės.
Būtų naudinga visų institucijų atstovams sueiti kartu ir pasidalyti savo darbo rezultatais. Ypač šiandien, kai kiekvienas sutaupytas litas yra toks brangus.
Humaniškos bausmės
- Matyt, yra daug bylų, kur nusižengimo sumos dydis viršija 30 tūkstančių litų, o teisėjai priimama patį švelniausią sprendimą padariusio nusikaltimą pareigūno atžvilgiu. Tai gal pernelyg daug erdvės įstatymuose yra palikta interpretacijoms ir teisėjai parenka aukštiems valdžios pareigūnams patį švelniausią bausmės variantą? Ypač tuomet, kai yra tuo suinteresuotų kitų aukštų ir įtakingų asmenų?
G. Jasaitis: 2002 m. priimtas naujas Baudžiamasis kodeksas tikrai yra humaniškesnis, palyginti su ankstesniuoju.
- Humaniškesnis kam: visuomenei ar pareigūnams, pažeidusiems įstatymą?
G. Jasaitis: Pažeidėjams. Kai kurios veikos šiame įstatyme buvo dekriminalizuotos, o už kai kurias nusikalstamas veikas sankcijos tapo gerokai mažesnės. Atsirado ir alternatyvių bausmių. Beveik už kiekvieną nusikaltimą yra numatytos ir baudos, kurios yra ir labai švelnios.
Prokurorai teismuose laikosi griežtos pozicijos ir reikalauja griežtesnių bausmių. Bet jeigu pareigūnas, padaręs nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas, jei jo gera charakteristika, nenustatyta sunkinančių aplinkybių, aišku, kad teismas neskirs laisvės atėmimo bausmės.
L. Garnelienė: Baudžiamajame kodekse yra norma, kad jeigu numatytos alternatyvios bausmės, tai teismas turi taikyti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, o jeigu taiko laisvės atėmimą, tai turi motyvuoti, kodėl pasirinko griežtą bausmę.
Tarkim, jei teisiamasis prisipažįsta kaltę, mušasi į krūtinę, pateikia aibę švelninančių aplinkybių - teismui beveik nepaliekama galimybės, net jeigu ir norėtų, parinkti griežtą bausmę. Įstatymas įpareigoja teismą parinkti švelniausią bausmę iš visų galimų.
Baudžiamasis kodeksas numato, kad teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Ir tada liekame prie tų alternatyvų, kaip išvardinta įstatyme pagal sąrašą. Iš pradžių - viešieji darbai arba baudos, po to - laisvės apribojimas ir tik vėliausiai seka laisvės atėmimas ik dvejų metų. Tokios bausmės taikomos už turto iššvaistymą.
Bet jei tik atsiranda lengvinančių aplinkybių, teismas renkasi dažniausiai baudą.
- O kodėl ne viešuosius darbus? Juk jeigu koks aukštas valstybės pareigūnas, politikas žmonių ir žiniasklaidos akivaizdoje turėtų dirbti viešuosius darbus, gal tada pradingtų noras tokiam asmeniui vogti iš valstybės, net jeigu jis tvirtintų, kad yra nuteistas nekaltai? Galbūt galima taikyti moralinio poveikio priemones, išieškant ir pagrobtą, prichvatizuotą sumą bei grąžinant ją į biudžetą?
L. Garnelienė: Viešųjų darbų bausmė yra numatyta, bet ją yra problemiška įgyvendinti. Pas mus nėra suformuota viešųjų darbų sistema. Todėl ši bausmė ir neskiriama.
Pasodinti pareigūną: misija neįmanoma?
- Ko trūksta šiandien, kad nesąžiningi aukšto rango valstybės pareigūnai, politikai gautų pagal nuopelnus?
Juk visa tai, ką jūs čia minėjote, rodo, kad tokio rango pareigūnai, net ir darydami neleistinus veiksmus, grobstydami valstybės turtą, švaistydami jį, organizuodami neskaidrius viešuosius pirkimus, vykdydami prichvatizaciją, gali jaustis gana saugūs. Nejaugi išties juos nuteisti rimta bausme yra neįmanoma?
K. Čilinskas: Kaip matome, tų, kurie bus patraukti atsakomybėn,negalima bausti laisvės atėmimu. Dar buvo pasakyta, kad civilinėje byloje išspręsti klausimą daug sunkiau nei baudžiamojoje byloje.
Pažiūrėkime, kas darosi: kalėjimai perpildyti, nes ten sėdi paprasti žmonės, kurių bylose nebuvo jokių lengvinančių aplinkybių, o aukštų pareigūnų atžvilgiu tokių aplinkybių visada atsiranda.
G. Jasaitis: Kiekvienas atvejis unikalus ir standartinio sprendimo ar bausmės nėra. Mūsų praktika neatsirado iš niekur. Nesame išsišokėliai su baudžiamosios teisenos vykdymu, kad kas nors pasakytų, kad jūs nieko neveikiate.
Kitas klausimas - rezonansinės bylos. Pagrindinis dalykas yra tai, kad mes vis dar neturime prestižinės ikiteisminio tyrimo pareigūnoprofesijos, ir kol valstybė tuo nepasirūpins, gali būti nelengva išaiškinti ypač stambaus masto pažeidimus.
K. Čilinskas: Suprantu, ką turite galvoje. Teisėsaugai reikia paramos. Iš valstybės ir visuomenės. Iš savo karčios patirties galiu pasakyti, kad teisėsaugininkai žino, ką reiškia paliesti aukštus pareigūnus. Ne vienas jų yra yra įbaugintas. Politikai siekia, kad teisėsauga būtų jiems pavaldi ir reikliai nedirbtų.
Todėl žmonės turi remti bei ginti sąžiningų teisėsaugos pareigūnų žingsnius nuo valdžios savivalės. Pažiūrėkite - vien finansavimas teisėsaugai ir ypač tai, kuri gina viešąjį interesą, yra nepakankamas.
Todėl ir bylų tokių nėra daug, ir nelabai yra kam ginti tą viešąjį interesą.
G. Jasaitis: Nėra ir atitinkamo įstatymo dėl viešo intereso gynimo. Praeitos kadencijos Seime buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo parengti teisinius aktus, bet jie buvo tik pasvarstyti ir viskas tuo pasibaigė.
V. Rimkus: Turime suprasti, kad skaudžiausiai asmenis, kurie padarė finansinius ir ekonominius nusikaltimus muša ne laisvės, o turto atėmimas. To, kuris buvo įgytas nesąžiningai. Juk dėl turto buvo daromas nusikaltimas. Atimti jį galima tik civilizuotu būdu, priėmus įstatymus, kaip rekomenduoja Europos Sąjunga.
G. Jasaitis: Be to, reikėtų kalbėti ir apie platesnes turtines sankcijas, nes požiūris, kad bausmė turėtų atsiliepti ir turtinei asmens padėčiai, yra teisingas. Anksčiau tokia nuostata buvo įstatyme, tačiau priėmus naują kodeksą to atsisakyta. Dabar vėl pradedame kalbėti apie bausmių sugriežtinimą, nes reikia pripažinti, kad tas kardas, kai buvo galima nukirsti prasižengusio asmens didžią dalį turto, buvo gana veiksmingas.
- Ir dar, matyt, labai svarbus klausimas dėl senaties termino už ekonominius ir finansinius nusikaltimus. Senaties terminas Lietuvoje jau tapo gelbėjimosi ratu ne vienam aukšto rango valdžios pareigūnui, jų šeimos nariams, draugams ir artimiesiems. Bet apie tai tikriausiai kalbėsime susirinkę prie „Respublikos“ apskritojo stalo“ jau kitą kartą.
Alvydas Medalinskas
