R. Juknevičius neslepia, kad ūkininkavimas niekada nebuvo jo svajonė. Būdamas „geru sūnumi“ jis galiausiai atsidavė žemės darbams ir pernai buvo pripažintas Lietuvos „Metų ūkio“ konkurso nugalėtoju.
Pašnekovo teigimu, ūkininkavimas yra vienas iš verslų. O versle sėkmė lydi tuos, kurie pirmi suranda dar neužimtas nišas, kurie tobulėja ir ieško naujovių.
Kodėl susidaręs toks įvaizdis, kad žemdirbiai nuolat viskuo skundžiasi, kaip ūkininkavimą dabar keičia koronavirusas, ar tiesa, kad kaimuose nėra kam dirbti? Apie šiuos ir daugelį kitų dalykų – portalo tv3.lt interviu su vienu sėkmingiausių Lietuvos ūkininkų.
Turite grūdininkystės ūkį, kada pradėjote ūkininkauti, kaip jį pavyko išauginti – kokie buvo didžiausi iššūkiai, kas labiausiai įsiminė jį kuriant?
Jaunystėje tikrai nesvajojau būti ūkininku. Nors gimiau ir augau kaime, sovietmečiu į kolūkį netraukė. Buvau nutaręs rinktis chorvedžio kelią. Baigęs muzikos studijas, dirbau mokytoju, meno vadovu kultūros namuose, vadovavau vokaliniams ir estradiniams ansambliams, dainavau Šiaulių kameriniame chore „Polifonija“, dirbau vargonininku Aukštelkės ir Bazinionų bažnyčiose.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, tėvai nutarė tęsti senelių ūkininkavimo tradicijas, o aš, būdamas geras sūnus, jaučiau pareigą jiems padėti. Todėl visą laiką jutau žemės alsavimą ją raikydamas plūgu ar nuimdamas užaugintą derlių. Derinau darbą su „poilsiu“ tėvų ūkyje.
Smagiausias nuotykis buvo, kai vieną kartą teko pavėžinti kleboną traktoriumi, prie kurio buvo prikabinta pakrauta mėšlakratė. Dar ir dabar matau, kaip sutana vilkinčiam garbingo amžiaus kunigui padedu įsiropšti į traktorių, kuris paruoštas nešvariam darbui.
Kaip minėjau, derinau darbą ir laisvalaikį, o tą dieną reikėjo tręšti laukus Pašiaušės kaimo laukuose. Jis už Bazilionų, kuriuose dirbau vargonininku. Todėl į pirmąsias tos dienos mišias Aukštelkės bažnyčioje groti vargonais atvažiavau pasipuošęs, tačiau su traktoriumi.
Atvažiavau į Aukštelkę gerokai iki mišių, pastačiau traktorių nuošaliau nuo žmonių akių. Po mišių Aukštelkėje, kitos mišios po poros valandų turėjo prasidėti Bazilionuose, pamaniau, kad nesunkiai spėsiu su traktoriumi.
Paprastai į mišias klebonas vykdavo automobiliu, bet ne šį kartą. Po mišių Aukštelkėje kunigas paprašė kad pavežčiau iki Bazilionų. Buvo nejauki situacija, bet kunigas buvo neišpuikęs, tiko jam mano karieta.
O vėliau, kai tėvų jėgos dėl amžiaus ėmė sekti, teko rinktis muzikanto arba ūkininko kelią. Gaila buvo įdėto darbo ir investicijų, todėl vis labiau įsitraukiau į žemdirbio vaidmenį. Bet vis tik netapau normaliu ūkininku, nes man rūpėjo ne tik darbai savame kieme. Buvo smalsu kas vyksta už tvoros, pas kaimynus. Iš jų sėmiausi patirties ir su jų problemomis susigyvenau taip, kad jos tapo lyg nuosavos.
Miestiečiams gal sunku įsivaizduoti, bet kaip atrodo įprasta ūkininko darbo diena?
To turėtumėte klausti tikro ūkininko, nes aš tokiu nesijaučiu, bet svajoju tokiu tapti. Mano pagrindiniai darbo įrankiai, ypač karantino metu, yra telefonas ir kompiuteris. Tenka daug bendrauti su žmonėmis, paskirstyti darbuotojams darbus. Geras mano darbo rezultatas, kai darbuotojams nieko netrūksta ir jie gali tinkamai atlikti savo darbą.
O kastuvą, plaktuką ir panašius įrankius tenka paimti į rankas laisvalaikiu, dažniausiai vakarop ir savaitgaliais.
Kaip ūkininkai gyvena koronaviruso pandemijos laikotarpiu, su kokiomis problemomis susiduria? Kaip karantinas paveikė ūkininkus, ar sulėtino darbą?
Pandemijos laikotarpis yra tik dar vienas iššūkis kurį turime įveikti. Darome viską, kad saugiai dirbdami užaugintume ir vartotojams patiektume kokybišką derlių. Žmonės gali atsisakyti daugelio dalykų, bet valgyti jie nenustos. Todėl mūsų pareiga pasirūpinti, kad ant stalo maisto nepritrūktų.
Žinoma, ši krizė palietė ir žemės ūkio sektorių. Nors parduotuvių lentynose maisto produktai brangsta, tačiau pieno ir gyvulių supirkimo kainos mažėja. Ūkininkai susiduria su apyvartinių lėšų ir investicinio kapitalo trūkumu.
Kokiomis nuotaikomis ūkininkai gyvena artėjant vasarai? Ar baiminamasi artėjančios sausros?
Ūkininkų gamta nelepino jau ketverius metus iš eilės. O šis sezonas prasidėjo labai viltingai, nes žemkenčiai gerai peržiemojo, o jų Lietuvoje buvo pasėta gerokai daugiau negu įprastai. Tačiau balandžio mėnesio sausra ir pasikartojančios šalnos derliaus prognozes gerokai pablogino. Sinoptikai vis žada lietų, tad tikimės, kad dar yra šansų turėti geresnį derlių negu ankstesniais metais. Tačiau nerimą kelia šalnos, nuo kurios nukentės vaisių ir daržovių derlius.
Vis dėlto galiausiai viską lems supirkimo kainos. Sako, viščiukus reikia skaičiuoti rudenį. Tad tada ir pamatysime, kokie ūkininkams buvo šie metai.
Kaip manote, kodėl vyrauja požiūris, kad ūkininkams visada bus blogai, kad jie viskuo skundžiasi – šalna, sausra, drėgme ir pan.?
Natūralu, nes mažai dar yra tokių verslų, kuriems tiesioginę įtaką darytų oro sąlygos. Juk būtų keista, jei dėl sausros dejuotų, pavyzdžiui, dviračių gamyklos darbuotojai.
Be to, mūsų, žemdirbių klausiama, kaip sekasi tada, kai gamta krečia išdaigas, o jų pastaraisiais metais netrūko. Tad ūkininkai ir kalba apie tai, dėl ko tuo metu yra susirūpinę.
Tikriausiai dėl to ir susidaro klaidinga nuomonė, kad ūkininkai moka tik dejuoti ir tą daro pernelyg dažnai. Iš tiesų žemdirbiai yra kantrūs, dirba su viltimi ir tikisi, kad už triūsą bus atseikėta su kaupu. Ir taip nutinka. Būna stebuklingų metų, kai ir kainos geros, ir aruodai sklidini, kaip, pavyzdžiui buvo 2012 metais. Kai kurie ūkininkai tais metais džiaugėsi šimtaprocentiniu pelningumu.
Tuomet ne vienas verslininkas nutarė mesti savo verslą ir pradėti ūkininkauti. Tačiau ne visi ūkį vystė ilgai. Toks tas ūkininkavimo verslas, atlygio už triūsą tenka laukti keletą metų.
Ar tiesa, kad mažėjant gyventojų kaimuose, vis sunkiau ūkininkams surasti darbuotojų?
Vidutinės kaimo gyventojų pajamos yra net trečdaliu mažesnės negu miestiečių. Kartais girdžiu, kad dėl tuštėjančių kaimų kalti ūkininkai, nes mažai moka samdomiems darbuotojams.
Bėda kita, dažnas ūkininkas visiškai nesamdo darbuotojų, nes išsiverčia su šeimos narių pagalba. Tačiau stambūs ūkiai yra priversti samdyti aukšto lygio specialistus ir už jų darbą tinkamai atsilyginti.
Ūkininkai daug moka, nes tokių atlyginimų reikalauja darbo rinka. Net ir kvalifikuoto darbuotojo darbas ūkyje nėra lengvas ir švarus, sezoniškas. Ūkiuose dirbančių žmonių vasaros yra parduotos.
Tačiau jeigu metai išpuola nedėkingi, neretai ūkininkai skundžiasi, kad sumoka darbuotojui daugiau, negu lieka pačiam. Kasmet savo karjerą baigia 2–3 tūkst. ūkininkų, tikriausiai ne iš gero gyvenimo.
Pernai laimėjote „Metų ūkio“ konkursą. Kokiomis savybėmis ar nuveiktais darbais turėtų pasižymėti geras ūkininkas?
Kaip ūkininkas, nesijaučiu nusipelnęs apdovanojimo. Manau, kad asmeninis ūkis ir nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl man buvo skirta ši garbinga nominacija. Konkurso vertinimo kriterijuose nemažai balų skiriama už dalyvavimą žemdirbių savivaldoje, už kooperacijos dvasios palaikymą, visuomeninę veiklą.
Praėję metai buvo jubiliejiniai, sukako 10 metų Šiaulių krašto ūkininkų sąjungai, kurios pirmininku esu beveik visą sąjungos gyvavimo laiką. Dešimtmetis sukako ir kooperatyvui „Šiaulių aruodas”, buvau vienas iš jo steigėjų, vėliau pirmininkas ir direktorius.
Didžiausias kooperatyvo pasiekimas buvo dar 2015 metais pradėtas ir pernai užbaigtas įgyvendinti gamybinės bazės statybų projektas su grūdų elevatoriumi ir sėklų ruošimo cechu.
Tad nuosavas ūkis plėtėsi ne taip sparčiai, kaip veikla už ūkio ribų.
Ne visada lietuviai linkę kartu spręsti reikalus, tačiau, panašu, „Šiaulių aruodas“ tai paneigia.
Kooperatyvas atsirado iš balto pavydo. Norėjosi uždirbti ne mažiau negu kaimynas ar kitų šalių ūkininkai. Ūkininkas yra ne tik savininkas, dar turi būti labai geras ekonomistas, pardavėjas, agronomas, inžinierius. Kiekvienas iš mūsų turime išskirtinių gebėjimų ir trūkumų, tad reikia efektyviai išnaudoti savo privalumus ir rasti kuo kompensuoti trūkumus. Tik tada galima tikėtis gero rezultato. Taip kolegų ūkininkų rate gimė mintis apie kooperatyvą, nes kartu dirbti ir spręsti problemas yra lengviau.
O ką patartumėte pradedančiajam jaunam ūkininkui?
Pradžia visuomet būna sunki. Tik tie, kurie žino kryptį ir turi užsispyrimo, darbštumo ir ištvermės pasiekia savo tikslą. Be galo svarbu jauno ūkininko žingeidumas. Ūkininkavimas yra vienas iš verslų. O versluose sėkmė lydi tuos, kurie pirmi suranda dar neužimtas verslo nišas, kurie tobulėja ieško naujovių.
Pavyzdžiui, anksčiau ūkininkai bandė savo produktus parduoti ne perdirbėjams, bet vartotojams. Tačiau susidūrė su daugybe apribojimų, todėl daugelis nusprendė šią veiklą nutraukti. Bet dabar manau, kad toks produkcijos pardavimo modelis pasiteisintų. Todėl apie jį verta pagalvoti jauniems ūkininkams.
Taip pat svarbu mokėti laiku persiorientuoti. Rinką labai lengva perpildyti, todėl ūkininkams svarbu ją stebėti ir nebijoti naujovių.
Ką apie ūkininkavimą mano jūsų vaikai? Kuo jie patys užsiima? Ar norėtumėte, kad jie perimtų ūkį?
Būtų keista, jeigu nesvajočiau, kad jie perimtų ūkį. Norėčiau, kad būtų kam pratęsti neužbaigtus darbus. Tačiau vaikai lyg paukščiai, turi patys išbandyti savo sparnus. Mano pareiga pasirūpinti, kad jiems būtų gera grįžti į gimtąjį lizdą.
Džiaugiuosi, kad vaikai padeda kiek gali ūkio darbuose. Jų vaikystės ir jaunystės vasaros prabėgo ūkyje. Tačiau jie visuomet galėjo rinktis, kur užsidirbti savų pinigų – tėvo ūkyje ar įsidarbinę kitur.
Dukra baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Šiuo metu gyvena ir dirba JAV, kompiuterinių programų kūrimo projektų vadove.
Sūnus studijuoja Dižiojoje Britanijoje. Jis ruošiasi tapti galūnių protezuotoju, šiemet baigė trečią kursą. Jo mama, pasitempusi kojos sausgysles jau spėjo įsitikinti, kad sūnus ne veltui studijose leidžia laiką. Jo pagamintas įtvaras padėjo kojai sugyti greičiau.
O jaunėlis sūnus studijuoja Kauno technologijos universitete, jis ketina tapti mechatronikos specialistu.
Jeigu aš buvęs muzikantas galiu ūkininkauti ir būti ūkininkų lyderiu, tai vis dar neprarandu vilties, kad gal kuriai atžalai prireiks gimtojo lizdo užuovėjos ir noro valdyti ūkį.
Tačiau susitaikysiu ir su tuo, kad ūkį gali tekti ir parduoti. Tik gaila, kad Lietuvoje nėra sukurtos tinkamos ūkių perleidimo kreditavimo sistemos, kuri leistų parduoti jau suformuotą ūkį, su žeme, gyvuliais, technika, padargais ir ūkio pastatais, jaunam, neturinčiam pakankamai kapitalo ūkininkui.
Todėl ir turime senų žemdirbių bendruomenę. Savo rankomis sukurtą ūkį išparduoti nėra emociškai lengva, todėl ūkių savininkai juos valdo iki mirties. O tada paveldėtojai parduoda ūkį, tiksliau ūkio žemę atskirai nuo technikos, ir jei pasiseka, atskirai ūkinius pastatus. Tačiau dažnai statiniai dar ilgai laukia naujo šeimininko.
Nieko čia keisto. 10 ha neišskaidytą ūkį gali nupirkti tik valdantis 100 ha ūkį, nes mažesniems ūkininkams nuosavo kapitalo nepakanka, o pasiskolinti neįmanoma.
Ar lieka laisvo laiko? Ką mėgstate veikti kai jo turite, koks jūsų hobis?
Žmona sako, kad aš laisvalaikio neturiu, o man atrodo, kad tai, ką nuolat veikiu, ir yra mano laisvalaikis ir pomėgis. O labiausiai patinka svajoti ir planuoti. Planų turiu penkiems gyvenimams į priekį.
Dėl to, kad jų turiu daug, tai pernelyg nesikankinu, kad kurio ir neįgyvendinsiu. Ko gero dauguma mano planų yra susiję su ūkininkų sąjunga ir kooperatyvu. Domiuosi kaip dirba užsienio ūkininkai ir kaip jų patirtį būtų galima įgyvendinti Lietuvos ūkiuose.
O ar atradote naujų pomėgių ar įpročių, atradote per karantiną?
Karantinas sutapo su ūkininkavimo sezono pradžia, todėl pomėgiams daugiau laisvo laiko neatsirado. Tačiau dabar daugiau laisvo laiko turi mano seni draugai.
Iš naujo bendrauju su vaikystės geriausiu draugu ir Brazilijoje gyvenančia lietuve, kuri dar mano muzikavimo laikais lydėjo mūsų chorą į festivalio koncertus ir padėjo mums viešint jos šalyje. Puikūs prisiminimai ir gera vėl kalbėtis su senais draugais. Tad karantinas turi ir savo privalumų.
Ar mėgstate skaityti, kokia mėgstamiausia jūsų knyga?
Patiktų skaityti fantastinės literatūros šedevrus, bet veikla verčia skaityti knygas, kurios padeda verslo organizavimui. Mano pomėgis yra užsiimti tuo, ko dar ne esu gyvenime daręs, tad žinių nuolat trūksta.
Pradėjęs ūkininkauti supratau, kad daug ko nežinau. Todėl nusprendžiau baigti agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete, tuomet dar buvusiame Žemės ūkio universitete.
O skaitau tikrai daug, įvairius įstatymus ir jų projektus, straipsnius, domiuosi žemės ūkio politiką. Nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio, tad jau turiu rūpestį kaip išsaugoti akis, nes jau per dažnai tenka keisti akinius.
