„Europa ir jos trumparegiai vadovai“. Tokį straipsnį britų svetainėje „openDemocracy“ paskelbė portugalė žurnalistė, Richmondo universiteto Anglijoje profesorė Eunice Goes. Jame ji rašo, kad Europos vadovai nebedaro nei to, ką anksčiau darė gero, nei to, ko dabar iš jų tikimasi. Tačiau ar jos skundas pagrįstas?
„Buvo laikai, kuomet žinojome, apie ką yra Europos Sąjunga (ES). Demokratija, kosmopolitizmas ir europietiškasis socialinis modelis buvo idealai, kuriuos dauguma europiečių siejo su ES. Dabar, krizės eurozonoje dėka, ne taip lengva suprasti, ką Europa reiškia“, – rašo E. Goes ir tęsia:
„Blogiausia tai, kad atrodo, jog niekas dėl to nesijaudina. Prancūzijos ir Vokietijos tandemui – ES varikliui – vadovauja ponia, kuri mano, kad nacionalines ekonomikas galima tvarkyti kaip rajono krautuvėles, ir aktorinį baigęs absolventas, dar neapsisprendęs, ar nori atlikti rimtus, istorinius vaidmenis Prancūzijos nacionaliniame teatre, ar vaidinti prancūziškojoje „Nusivylusių šeimininkių“ versijoje. (...)
Su tokiais vadovybės modeliais Europos šerdyje, ko stebėtis, kad likusios šalys narės net nebando vaidinti, jog joms tai rūpi. Tos, kurių dar nepalietė finansinių spekuliantų maitvanagiški judesiai, dievagojasi niekuo čia dėtos, o tos, kurios – ant bankroto ribos, taip panirusios į desperatišką, kartais šizofrenišką kovą dėl savo išlikimo, kad prarado bet kokį perspektyvos pojūtį.
Nuo pat Graikijos krizės 2010-aisiais, pagrindiniai ES veikėjai – Vokietija, Prancūzija, Europos Komisija ir Europos centrinis bankas – atrodo pasiryžę vieningąją valiutą išgelbėti – periferijoje (t. y. Graikijoje, Airijoje ir dabar Portugalijoje) gyvenančiųjų Europos piliečių sąskaita.
Toms šalims Europos Sąjungos primestos šoko doktrinos priemonės ne tik baudėjiškos. Jos baudėjiškos protestantiškąja prasme: tariamai nieko nesugebantieji pasmerkti metų metus kentėti skaistykloje prieš atsidurdami ties pragaro vartais“.
Tada profesorė E. Goes išvardija, ką Portugalija už savo iš Briuselio ir Tarptautinio valiutos fondo gaunamą 78 mln. eurų gelbėjimo paketą turės iškęsti: dvejų metų ūkio nuosmukį, 13 proc. bedarbystę, viešųjų išlaidų mažinimą, etatų mažinimą, lubas mažai uždirbančiųjų algoms, radikalų bedarbių pašalpų mažinimą, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.
„Mums sakoma, kad šitos skaudžios taupymo dozės reikia valstybės biudžeto deficitui sumažinti ir kad tai ves prie ūkio augimo. Tačiau nėra įrodymų, kad taupumas tokį poveikį turės. Vieneri tokio „sveikatos režimo“ Graikijoje metai beveik padvigubino tos šalies viešąjį įsiskolinimą tiesiog nusikaltėliška žmogiška ir socialine kaina“.
Toliau profesorė prognozuoja, kad „per trejus kalendorinius metus Graikija, Airija ir Portugalija sugrįš į 7 dešimtmetį, kai dauguma šių šalių žmonių buvo neturtingi mažaraščiai, o graikai ir portugalai – dar ir be pilietinių ir politinių teisių. (...)
Lyg nepakaktų kalti paskutinę vinį į karstą to, kas dar liko iš europietiškojo socialinio modelio, ir apriboti demokratiją prabangos prekėmis, kurias tik turtingieji išgali nusipirkti, europietiškieji didesniųjų šalių vadovai dar griebiasi gėdingo nacionalistinio ir ksenofobinio nesąžiningumo.
Tai reiškia skleisti pasaką ir sukelti „įspūdį, kad sunkiai dirbantys vokiečiai, suomiai ir kitos teutoniškos dermės, persiėmusios protestantiškąja darbo etika, vėl moka už tuos niekam tikusius, darbo besibaidančius pietiečius“.
Taip rašė profesorė E. Goes, tačiau vienas skaitytojas, portugalas Danielis Carrapa teigia, kad profesorės požiūris labai šališkas. „Taip, – sutinka jis, – mes įžvelgiame vadovavimo stoką Europoje ir bendros vizijos augimo link nebuvimą. Mus, portugalus, veda makroekonomikos politikos gairės, kurias nustatė Europos Sąjunga. Tačiau negalime ignoruoti, kaip tai daro straipsnio autorė, savo pačių atsakomybės. Mes 25 metus naudojomės finansų fondais, skirtais mūsų ekonominiam augimui ir konkurencingumui skatinti.
Turėtume savęs paklausti, koks būtų mūsų ekonomikos produktyvumas, jeigu atimtume tuos struktūrinius fondus ir tą kreditą, kurio pagalba išauginome vieną didžiausių išorinių skolų pasaulyje. Tiesa ta, kad mes „investavome“ į futbolo stadionus, nutiesėme dešimtis autostradų, finansavome brangius ir kosmetinius miestų renovavimo projektus, taip pat ruošėmės tiesti naujas autostradas, statyti didžiulį oro uostą ir kelis greitojo traukinio ruožus.
Kitaip sakant, mes statėme, statėme, statėme, ir išleidome daug lėšų neatsinaujinančiose ir nesidauginančiose investicijose.
Tokią politiką skatino finansinių grupių partnerystės, didelės statybų bendrovės ir valstybinio sektoriaus organizacijos – jos su vyriausybės pritarimu ir vedė mūsų šalį į pražūtį.
Tuo tarpu mums buvo leidžiama susikurti paslėptą viešąją skolą, kadangi šių viešųjų įmonių biudžetai nefigūruoja valstybės biudžete“.
Taip rašo vienas skaitytojas portugalas, jam pritaria anglas Markas Warrenas, sakydamas, kad „Graikija, Airija ir Portugalija labai didele dalimi pačios atsakingos už savo biudžeto problemas. Pinigai, kurie užvedė Airijos keltiškąjį tigrą, atėjo iš Europos Sąjungos, bet airiai susimovė. Patys airiai tatai ir pripažįsta. Tas pats kiek mažesne apimtimi galioja ir Graikijai bei Portugalijai.
Profesorė E. Goes truputį nesąžiningai naudoja ir terminą „šoko doktrina“. Knygą tokių pavadinimu parašė Naomi Klein apie brutalius ir nešvarius Amerikos triukus. Taikyti šį terminą Europai yra savo ruožtu pigus triukas, būdingas Europos Sąjungos niekintojams Jungtinėje Karalystėje.
Aišku, dabar madinga koneveikti Europą (kurioje Jungtinė Karalystė visiškai nevaidina vaidmens), bet po kurio laiko tai nusibosta.
Nevalia ignoruoti vaidmens, kurį Europos krizėje vaidina Amerika, – teigia savo reakcijoje į E. Goes straipsnį portale „openDemocracy“ skaitytojas M. Warrenas.
Mykolas Drunga
