Portalo tv3.lt kalbinti ekonomistai skirtingai atsako į šį klausimą. Viena vertus, anot jų, kuo anksčiau reikia pradėti investuoti į save, skirtingą turtą, vaikus. Kita vertus, Lietuvai reikėtų daugiau imigrantų arba japoniško gyvenimo būdo.
Vis dėlto yra manančių, kad EK prognozės remiasi klaidingomis prielaidomis arba senstelėjusiais duomenimis. Galiausia, yra siūlymų iš viso atsisakyti tokio dalyko, kaip pensinis amžius ir siekti, kad gyventojams apsimokėtų dirbti kuo ilgiau.
Senatvės pensijos dydis priklauso nuo to, kiek laiko žmogus dirbo ir kokio dydžio įmokas mokėjo. Tačiau realiai pensijos mokamos iš pinigų, kuriuos savo įmokomis suneša dabartiniai darbuotojai.
Jeigu jų skaičius gerokai sumažės, kils grėsmė, kad „Sodra“ iš jų nesurinks pakankamai pinigų pensijoms mokėti. Nebent daugiau lėšų joms būtų skiriama iš socialinio draudimo įmokų, bet iš kitų mokesčių. Tokiu atveju mažiau pinigų valstybės biudžete liktų kitoms reikmėms – sveikatos apsaugai, švietimui ir kt.
Pensinis amžius ilgės, apmokestins kai kurias pensijas
Paklaustas, ką daryti, kad gyvenime nereiktų taip ilgai dirbti, „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sakė: „Reikia investuoti, nieko nepadaryti. Investuoti reikia į save, į vaikus. Kito kelio nėra.“
Kitas kelias esą vargiai įmanomas, nebent didesnė imigracija. Tačiau kad pavyktų išlaikyti dabartinį darbuotojų skaičių ir jų santykį su išlaikomais asmenimis, atvykėlių turėtų būti labai daug.
„Ten yra labai dideli skaičiai – regis, arti milijono imigrantų per 30 metų iki 2050 m. Ar tai yra realu? Lietuvoje demografinė situacija pasidarytų labai keista. Realiai tai yra neįmanoma. Galima tik kažkiek sušvelninti situaciją.
Aišku, kažkokia imigracija bus, bet ne tokiais mastais. Mano vertinimu, geriau kokybė, o ne kiekybė, ypač kai dabar labai populiarėja verslo automatizavimas“, – svarstė Ž. Mauricas.
Jo teigimu, Japonija yra geras pavyzdys, kaip senstanti šalis gali išsiversti be masinės emigracijos.
„Bet ką reikia daryti? Pirmiausia investuoti į sveikatą ir finansinius resursus. Į sveikatą tam, kad prireiktus, galėtum dirbti, o finansinės investicijos turi būti tam, kad prisidėtų prie valstybinės pensijos. Nes keičiantis santykiui tarp dirbančių ir išlaikomų asmenų, naivu būtų tikėtis didesnių pensijų – bent jau palyginti su darbo užmokesčiu“, – aiškino ekonomistas.
Anot jo, nominaliai pensijos Lietuvoje ir toliau didės. Tačiau jų santykis su darbo užmokesčiu nebus geresnis nei yra dabar. Kai kurios šalys, dabar skiriančios pensijoms daugiau pinigų, susiduria su finansinėmis problemomis
„Jei žmogui užteks patenkinti bazinius poreikius, tam bus valstybinė pensija. O jeigu nori gyventi taip, kaip gyvena Vakarų šalių pensininkai, tada reikia kažkiek kaupti pačiam. Kito kelio aš nematau“, – komentavo Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, kita alternatyva – nusiteikti ilgesniam darbui ir investuoti į sveikatą:
„Tai irgi yra gana geras ir netgi, sakyčiau, būtinas variantas, nes vis tiek pensinis amžius po 20–30 metų bus didesnis nei 65 metai. Naivu tikėtis, kad jis liks toks pats, čia yra utopija. Politikai, aišku, gali kalbėti, ką nori, nes jie nebus atsakingi, kas bus po 20 ar 30 metų.“
Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Nyderlandai, jau indeksuoja pensinį amžių priklausomai nuo tikėtinos žmonių gyvenimo trukmės.
„Iš tikrųjų bus didelis spaudimas didelėms pensijoms. Niekas apie tai per daug nekalba, bet bus. Arba apmokestins didesnes pensijas, arba galbūt net jų indeksavimą pakeis, kad tos pensijos darysis lygesnės.
Tas pats ir dabar vyksta – priedai vienišiems pensininkams ar prie mažų pensijų ir pan. Pensijų išmokos jos „plokštės“ o skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių pensijų mažės. Kas norės didesnių pensijų, turės galvoti apie papildomą, kaupimą ar investavimą.
EK remiasi abejotinomis prielaidomis?
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka gana skeptiškai vertina EK prognozę, kad lietuviams teks dirbti iki 72–74 metų. Esą EK remiasi abejotinomis prielaidomis dėl Lietuvos demografinės padėties, ekonomikos ir darbo užmokesčio augimo.
„O kad nereikėtų dirbti? Dirbti nėra blogai. Man atrodo, kad jų prognozės būna gerokai pro šalį. Suprantama, kad ir sunku yra prognozuoti. Tarkime, jie vis dar numato, kad demografijos padėtis Lietuvoje yra neigiama, bet ji pas mus pastaruosius pora metų buvo teigiama, tik šiais metais pablogėjo, tad neaišku, kuo baigsis.
Žinoma, galima ginčytis iki nugriuvimo. Kol pasirodys rezultatai, tol nežinosi, kas yra teisus. Nes gimstamumas ir mirtingumas taip sparčiai nekinta, bet dėl emigracijos, tai yra taip“, – svarstė profesorius.
Kita vertus, anot jo, kitaip nei numatyta EK prielaidomis, kuriomis remiasi prognozė, darbo užmokestis ir darbo našumas Lietuvoje auga ne 2–3 proc. per metus, o kelis kartus sparčiau.
„Daug panašių argumentų buvo dėl II pensijų pakopos propagavimo, kad štai žiūrėkite, „Sodra“ žlunga. Na, jų prognoziniai rodikliai yra abejotini. Tai yra prielaidos. Ką įdedi į prielaidas, tokį gauni rezultatą.
Jie daro prielaidą, kad pas mus nėra modernios ekonomikos, dėl to darbo našumas neva negali augti. Bet jeigu dabar atlyginimai yra 2–3 kartus mažesni nei kitose šalyse, jie turi artėti, konvergencija vyko ir vyksta iki šiol, gal jis sulėtės, bet išliks. Kai į tai nekreipia dėmesio, tokį rezultatą ir gauna“, – argumentavo R. Lazutka.
Jo teigimu, Lietuva pensijoms skiria gana nedidelę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Didėjant šiai daliai ir pačiam BVP, pensijas bus įmanoma didinti sparčiau. Pavyzdžiui, Lenkijoje pensijoms skiriama 9 proc. šalies BVP.
„Kad reikėtų vėlinti pensinį amžių, niekas neteigia. Bet kokia prasmė kalbėti apie darbinio amžiaus ilginimą, jeigu jis netapatus pensiniam amžiui? Žmonėms nėra draudžiama dirbti ir dabar jie dirba, bet klausimas čia su pensijomis susietas, su pensijų sistema“, – komentavo mokslininkas.
Be kita ko, jis atkreipė dėmesį, kad didinti dirbančių asmenų skaičių įmanoma mažinant nedarbo lygį, labiau į darbo rinką įtraukiant neįgaliuosius, trumpinant mokymosi ir studijų laiką.
Mėgstamas darbas, gera sveikata arba daug vaikų
Į klausimą, ką daryti, kad nereikėtų taip ilgai dirbti, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atsakė paprastai: „Dirbti įdomų darbą, kad norėtųsi dirbti iki 72 metų.“
Anot ekonomisto, kiekvienas žmogus turi du arba tris pasirinkimus.
„Viena alternatyva yra reikšmingą pajamų dalį nukreipti ne vartojimui, o taupymui. Tai reiškia, kad maždaug bent jau dešimtadalį pajamų sutaupyti įvairiausiomis formomis. Nelabai svarbu, ar investuojant savarankiškai, ar į nekilnojamąjį turtą, ar vertybinius popierius, ar pensijų fondus. Aišku, rizikas geriausiai yra diversifikuoti.
Taupymo norma turi būti gana didelė. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kur gyventojai sukaupia labai daug finansinio turto senatvei ir yra labai mažai priklausomi nuo valstybinės senatvės pensijos. Ten taupymo norma siekia apie 20 proc. Tai yra, penktadalis pajamų skiriama ne dabartiniams poreikiams tenkinti, bet taupoma ateičiai“, – aiškino ekonomistas.
Tiesa, jis pripažino, kad šis kelias gali padėti tik jauniems žmonėms, kurie į darbo rinką įsilieja anksti ir priešakyje turi galimybę taupyti kelis dešimtmečius.
„Kita išeitis yra turėti tokį darbą, kuris džiugintų ir leistų nebūtinai sulaukus pensinio amžiaus pasitraukti iš darbo rinkos, bet dalį savaitės, dalį darbo dienos toliau dirbti. Tokiu keliu eina, pavyzdžiui, Japonija, kuri jau seniai apibrėžė, kad vyresnio amžiaus žmogus yra 75 metų ir vyresnis.
Čia žmogus iki 75 metų pripažįstamas kaip darbingas. Jis neprivalo dirbti, bet jie yra raginami likti darbo rinkoje, yra sukuriamos paskatos dirbti trumpesnę darbo savaitę, sukuriamos paskatos darbdaviams išsaugoti tokias darbo vietas. Ir tai yra būdas ilgiau išlikti darbo rinkoje. Jis sprendžia darbuotojų darbo trūkumo problemą ir kai kuriems gyventojams padeda realizuoti save“, – komentavo N. Mačiulis.
Pasak jo, dažnai žmogus iš karto išėjęs iš darbo po kelių dešimtmečių jaučia stresą, kad ne tik savęs nerealizuoja, bet ir neprisideda prie visuomenės gerovės kūrimo. O dalinis išlikimas darbo rinkoje yra sveikas tiek pajamų gavimo, tiek psichologinės savijautos prasme.
„Trečias kelias toks, kaip buvo senovėje – daug vaikų turėti. Bet galbūt dabar jau čia nelabai toks... Blogiausiu atveju turbūt“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo ekonomistas.
Jo nuomone, Lietuvos valdžia gali pasimokyti iš Japonijos ir kitų šalių, kurios jau seniai susiduria su visuomenės senėjimu.
„Būtent užtikrinti, kad ilgo gyvenimo trukmė būtų ir sveiko gyvenimo trukmė, kad neužpultų ligos jauname amžiuje. Nes kai yra vyresnis žmogus turi daug lėtinių ligų ir reikia rūpintis, kada kitas vizitas pas daktarą ar kada kita planinė operacija, tai darbai nelabai rūpi.
Lietuva čia, beje, blogąja prasme išsiskiria ne gyvenimo trukme, o tikėtina sveiko gyvenimo trukme. Labai anksti prasideda sveikatos problemos, kurios mažina ir darbingumą, ir gyvenimo džiaugsmą. Čia padėtų ligų prevencija, sveiko gyvenimo būdo skatinimas ir visa kita, kas gali padėti šią problemą išspręsti“, – įsitikinęs N. Mačiulis.
Jo nuomone, kitas dalykas, kaip Japonijoje, galėtų būti ne prievolės likti darbo rinkoje, bet paskatų sukūrimas.
„Aišku, kad kai kurie gyventojai nenori dirbti ir nedirbs, bet yra daug gyventojų, kurie norėtų iš dalies likti darbo rinkoje net ir sulaukę pensinio amžiaus dirbti porą ar kelias dienas per savaitę, galbūt ne visą darbo dieną ir taip pasididinti savo pajamas senatvėje.
Čia yra daug modelių, galima didinti pensijas dirbantiems pensininkams, galima taikyti mažesnius mokesčius, dar sukurti įvairiausių paskatų, kaip išsaugoti juos darbo rinkoje. Ir čia tikrai apie tai reikia galvoti dabar, nes visuomenės senėjimas yra labai akivaizdi tendencija ir ji ypač ryški Lietuvoje“, – apibendrino pašnekovas.
Pensinio amžiaus ilginti dabar neplanuoja
Kaip informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nepalankios demografinės tendencijos, EK minimos Žaliojoje knygoje dėl senėjimo, yra žinomos, su tuo susiduria visos ES šalys.
„Atsižvelgiant į tai, kad vyresnioji karta atsineša viso savo gyvenimo įnašą, poreikius ir lūkesčius, vadovaujantis gyvenimo ciklo principu Žaliojoje knygoje išskiriami šie svarbūs aspektai: valstybių pasirengimas, geriau išnaudotas profesinis gyvenimas senstant, senėjančios visuomenės poreikių tenkinimas ir gyvenimo kokybė vyresnio amžiaus asmenims. Nepriklausomai nuo amžiaus asmuo turi turėti sąlygas dirbti, mokytis, gyventi savarankiškai ir finansiškai išlaikyti save“, – atsiųstame komentare nurodė ministerija.
Pasak jos specialistų, kai kurios priemonės, skirtos demografiniam spaudimui pensijų sistemai mažinti, jau yra priimtos ir įgyvendinamos. Viena iš jų – senatvės amžiaus vėlinimas, kita – 2016 m. padidintas būtinojo stažo reikalavimas.
„Bendrosios pensijos dalies finansavimo perdavimas valstybės biudžetui irgi buvo reikalingas tam, kad pensijų mokėjimas neigiamų demografijos tendencijų kontekste nebūtų vien socialinio draudimo sistemos reikalas.
Taip pat ir pensijų kaupimo sistema su valstybės paskata kaupti bei valstybės garantuojamais pensijų anuitetais yra viena iš priemonių, padėsianti išlyginti neigiamą demografijos poveikį pensijų sistemai“, – komentavo ministerija.
Anot jos specialistų, šiuo metu numatyta, kad pensinis amžius ilgėja, kol 2026 metais pasieks 65 metus abiems lytims. Jo ilginti labiau – nesiūloma. Šiuo metu moterys išeina į pensiją sulaukusios 63 metų ir 4 mėnesių, o vyrai – 64 metų ir 2 mėnesių.
„Bene greičiausias būdas atjauninti populiaciją – lengvinti imigracines sąlygas studentams, jauniems išsilavinusiems asmenims. Kitas būdas – gimstamumo skatinimas, bet ne per finansines išmokas, o per paslaugas, mokesčių lengvatas, darželių ir bendrai švietimo paslaugų pakėlimą į naują lygį“, – paaiškino ministerija.
