Bendraujant su Rusija Lietuva visų pirma turi žiūrėti savo interesų ir siekti stabilios, naudingos Lietuvai kaimynystės, o ne primygtinai kištis į Rusijos vidaus reikalus, naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Po kurių rinkimų pagerės mūsų valstybės santykiai su Rusija?“ sutarė tiek Nepriklausomybės akto signatarai profesorė Kazimira Prunskienė ir Audrius Butkevičius, tiek parlamentarai Gintaras Songaila ir Kęstutis Daukšys.
„Rusijos rinkimus reikia vertinti santūriai, atsakingai ir suvokiant savo valstybės interesus. Emocijų pagrindu to daryti nereikia. (...) Kiekvienas užsipuolimas, savotiškas priekabiavimas, akivaizdus nedraugiškumo parodymas, kovojant prieš faktiškai laimėjusią partiją, mažų mažiausiai Lietuvai yra neparankus, nenaudingas ir mus pastato į nepatrauklių partnerių poziciją, kas atsiliepia ir mūsų ekonominių ryšių efektyvumui“, – kalbėjo K. Prunskienė.
Profesorė pabrėžė, kad tarptautinėje politikoje gerai sutarti su kaimynėmis apskritai labai svarbu. Pasak jos, geras pavyzdys – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri nuolatos bendrauja ir derasi su kitomis valstybėmis, pasiekdama rezultatų, naudingų Vokietijai, nors nebūtinai visais klausimais pritaria tų šalių vykdomai politikai.
Oficialioms institucijoms gerai neatliekant savo darbo, K. Prunskienės nuomone, su Rusija reikia bendrauti kitomis formomis – per verslo konfederacijas, įvairius bendrus projektus, tuomet santykiai su Rusija pagerės. Tiesiogiai bendrauti su savo kolegomis, anot jos, turėtų ir politinės partijos.
Parlamentaras, atkurtos Tautininkų sąjungos pirmininkas G. Songaila pritarė profesorei, tvirtindamas, kad Lietuva į Rusijos rinkimus ir įvykius po jų turėtų reaguoti santūriai.
„Lietuvai nenaudingas chaosas pačioje Rusijoje. Jeigu dabar stebimas opozicijos tam tikras sustiprėjimas, mes turėtume būti už dialogą tarp valdančiųjų ir opozicijos, neturėtume nei vienų, nei kitų vertinti kaip nors šališkai, neturėtume kištis į Rusijos vidaus reikalus, tai šiek tiek gali atrodyti juokingai. Kita vertus, turime stebėti ir analizuoti tuos procesus, tai susiję ne tik su ekonomika, bet ir su nacionaliniu saugumu“, – kalbėjo G. Songaila.
„Lietuvai ypač svarbu žinoti ir ginti savo interesus. Ne kokių nors kitų valstybių, o savo, kaip Lietuvos. Tiek saugumo, tiek ekonominius interesus, dar galima surasti kultūrinių ir kitokių dalykų, kurie yra svarbūs. Turime žiūrėti į savo interesą ir naudą, su bet kuriuo kaimynu reikia gyventi normaliai. Nereikia aukštinti ir girti, jei matom, kad kažkas negerai, bet kita vertus, jei kaimynas su žmona susibara, nereikia visada eiti ir aiškintis, kuris iš jų teisus. Tegu jie patys išsiaiškina“, – pritarė kolegoms K. Daukšys.
A. Butkevičius, pritardamas pašnekovams, atkreipė dėmesį, kad tokia situacija susidaro dėl to, jog Lietuvos politikai dažnai neatstovauja Lietuvos interesams, bet atstovauja JAV, Izraelio ar didžiųjų Europos Sąjungos valstybių pozicijai, konfrontuodami su Rusija, ir dar tai darydami taip, kad Lietuvai neatneša jokios naudos, tik užtraukia Rusijos nemalonę.
Pasak A. Butkevičiaus, dabar svarbiausia užduotis Lietuvai – gerinti Lietuvos įvaizdį Rusijoje, o tai pasiekti galima veikiant tiesioginiais ryšiais, per informacinę erdvę, o ne per oficialius kanalus. Jo teigimu, tiek jo, tiek K. Prunskienės veikla parodo, kad taip galima sėkmingai siekti Lietuvos interesų.
G. Songaila sutiko, kad Lietuva, bendraudama su Rusija, ne visada gina savo interesus, tačiau išsakė požiūrį, kad nebūtinai tai yra kažkieno užsakymų vykdymas – dažnai tai būna tiesiog „baudžiauninko servilizmas“, norint kažkam įtikti, nors konkrečių nurodymų nėra.
Jis pabrėžė, kad gerinti santykius su Rusija galima ir oficialiais keliais, pavyzdžiui, skatinant kultūrinį bendradarbiavimą. Vis dėlto, anot jo, negalima pamiršti, kad Rusija yra ir potenciali grėsmė.
„Ta politika, įskaitant ir euroazijinę ekonominę sąjungą, nežinia, ar tai nėra grėsmė Lietuvos interesams, ir tikrai neturėtume užsiliūliuoti iliuzijomis. Bendradarbiavimo ir ryšių, apie kuriuos kalbėjo profesorė, reikia, bet ar mes turim nacionalinio saugumo strategiją? Ar turime aiškiai suformuluotą politiką dėl Rusijos? Aš tuo abejoju“, – kalbėjo G. Songaila.
Pasak jo, Lietuva turi atidžiai stebėti Rusiją, jos santykius su kitomis valstybėmis, bendradarbiauti su kitomis Baltijos valstybėmis šiais klausimais.
K. Daukšys taip pat pažymėjo, kad aiškios politikos Rusijos atžvilgiu Lietuvai trūksta, ir pasiūlė, kad ji turėtų būti nuspręsta bendru partijų susitarimu: tuomet, anot jo, ir pasikeitus valdžiai politikoje pertrūkių nebus.
A. Butkevičius taip pat kritikavo dabartinę valdžią: pasak jo, ši, nors ir oponuodama Rusijai, nededa pakankamai pastangų, kad būtų išsivaduota nuo energetinės priklausomybės. Anot jo, taip pat neįvertinama tai, kad Rusijos opozicija gali būti Lietuvai daug pavojingesnė už Vladimiro Putino režimą.
„Bandydami kariauti su Vakarams netinkančiu V. Putinu, padedame į valdžią ateiti žmonėms, kurie iš tikrųjų į Lietuvą žiūrės kaip į vieną iš tų piktai kiauksinčių šunyčių, kurie bando įkasti Rusijos meškai. Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu“, – tvirtino A. Butkevičius.
G. Songaila siūlė nedaryti tokių apibendrinimų: pasak jo, opozicijos sustiprėjimas Lietuvai yra pozityvus procesas, Lietuva, jei tinkamai išnaudotų savo galimybę, galėtų tapti dialogo skatintoja ir pasiekti naudos sau.
K. Prunskienė taip pat į ateitį žiūrėjo optimistiškai, tvirtindama, kad Lietuva turi sugebėti ne tik bijoti Rusijos ir ją kritikuoti. Jei Lietuva pastebės pozityvius dalykus, tokius kaip naujos galimybės, atsiveriančios Rusijai įstojus į Pasaulinę prekybos organizaciją, ir tuos dalykus išnaudos, Lietuva sulauks didelės naudos, sakė profesorė.
„Mes galėtume būti ta kad ir nedidelė, bet aktyvi ir produktyvi jėga, kuri padėtų Europos Sąjungai plėtoti patikimą, saugią ir naudingą ekonomine, moksline ir inovacine prasme partnerystę su Rusija ir NVS šalimis. Čia galėtų būti mūsų vaidmuo, ir mes galėtume būti stipresni negu besiblaškydami“, – akcentavo K. Prunskienė.
